Vytautas Stasys Lagunavičius: „Organizuojant negalima žiūrėti savęs“

Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir pirmininkas, taip pat jau dešimtmetį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vykstančio renginių ciklo „Žodis ir spalva“ bendraautoris. Ištikima šio projekto publika, besidžiaugdama renginiais, ne visad žino, kad už pristatomų menininkų ir jų darbų slepiasi nuoseklus ir disciplinuotas organizacinis darbas, tenkantis Stasiui. 

Kaip dailininkas, tapytojas, tekstilininkas, parodų organizatorius kuriate ir dirbate veikiausiai jau daugiau nei 50 metų?

Tikrai daugiau nei 50 metų. Pamenu, grįžęs po kariuomenės, norėjau vienintelio dalyko ‒ studijuoti tapybą. Nukeliavus į Dailės akademiją sutiktas profesorius patarė: „Oi, į tapybą net negalvok stoti. Geriau į kokią kitą specialybę.“ Aš buvau užsispyręs: „Nee, tik į tapybą!“ Neįstojau. Kitais metais buvau jau gudresnis, sakiau, nesvarbu kur, kad tik į menus. Pasirinkau tekstilės specialybę, kurios katedrai vadovavo Juozas Balčikonis. Tekstilė juk artima tapybai. Panaši spalvinių derinių svarba, komponavimu, tiesiog tapyba reikalauja potėpio, o tekstilė atliekama taškine sistema. Akademijoje man dėstė Petras Kalpokas, didelis autoritetas buvo Liudas Truikys. Jo apmąstymuose visa susiliedavo į viena: spalva, garsas, jų harmonija. Jis man nedėstė, bet dažnai lankydavosi dailės kombinate, taigi bendraudavome. O akademijos dekanas buvo Zenonas Varnauskas, irgi tikrai išmanęs tapybą. Jis man yra pasakęs: „Žinok, aš tave trejus metus kaip per akutę stebėjau ‒ kažin kiek tu nukrypsi į šoną, tobulėsi ar ne? Tai po trejų metų aplenkei daugelį tų, kurie save dailininkais vadina.“

Daug metų dirbote dailės kombinate. Koks tai buvo darbas?

Ten dirbau tik su tekstile. Pradėjau nuo nulio, buvau audėjas, taigi tiesiog stovėdavau prie staklių ir ausdavau pagal paduotą projektą. Mechaninis darbas. Vėliau, baigęs Dailės akademiją, kombinate perėjau į dailininkus, kurių ten buvo maždaug dešimt. Rengdavome projektus serijinei gamybai, retsykiais gaudavai užsakymą ‒ per dešimt metų vieną (juokiasi). Dirbo rimtų dailininkų, ypač daug gabių merginų: Angelė Elena Dauknienė, Vitalija Bartkuvienė, Gražina Martinkevičiūtė. Vis dėlto su tekstile galėjau dirbti tik iki tam tikro amžiaus. Atėjo laikas su ja atsisveikinti visiškai, nes rankos nuo žirklių būdavo visos kruvinos ‒ tai, šiaip ar taip, nelengvas fizinis darbas. Taigi pradėjau tapyti ir jau daugiau nei 30 metų užsiimu tik tuo. 

Tapote kiekvieną dieną?

Kasdien. Toks įprotis. Panašiai kaip smuikininkas negali tęsti veiklos, jei kasdien negroja, aš taip pat turiu kiekvieną dieną teptuką bent paimti į rankas. Vasarą tam skiriu visą dieną, bet žiemą tapau apie keturias valandas ‒ elektrinis pečiukas ne ką teprišildo ir mano dirbtuvėje tebūna 5–6 laipsniai šilumos, taigi po keturių valandų veiklos rankos jau stingsta. 

Esate labai produktyvus dailininkas, atrodo, pakaktų vien tapybos užpildyti dienai. Kodėl visgi metai po metų neapleidžiate ir organizacinės, kuratorinės veiklos? 

Nerandu, kas pakeistų, taigi tenka daryti pačiam. Vienus metus pamėginome įdarbinti pamainą, bet nieko neišėjo. Žmogus neturėjo jokių organizacinių gebėjimų ir žiūrėjo tik savęs. Organizuojant parodą, kurioje dalyvauja daugybė dalyvių, negalima žiūrėti savęs. 

Kiek parodų esate surengęs?

Neskaičiavau, bet vien per projekto „Žodis ir spalva“ gyvavimo laikotarpį esame surengę jau bemaž šimto menininkų parodas. 

Papasakokite, kaip atsirado projektas „Žodis ir spalva“. 

Projektas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, padedant tuometinei Seimo narei Vincei Vaidevutei Margevičienei. Kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku pradėjome ten rengti dailininkų parodas, per kurių atidarymus vykdavo įvairūs aktorių koncertai, pasirodymai, skaitymai. Taigi Egidijus buvo atsakingas už žodį, aš – už spalvą, o šis projektas tapo dialogu tarp žodžio ir spalvos. Renginių programa tikrai buvo labai plati ir įvairi. Per metus suorganizuodavome per dešimt tokių parodų su įspūdingais atidarymais sekmadieniais, po mišių. Vėliau ir Vilnius užsinorėjo tokios programos, tad kurį laiką važiuodavome su darbais į Šv. Ignoto bažnyčią ir ten parodas pristatydavome. Pasibaigus Prisikėlimo bažnyčios remontui, pradėjome veiklą čia, Baltojoje salėje. Iš pradžių mus labai maloniai finansavo Rasa Juknevičienė (politikė, Kovo 11-osios akto signatarė – red. past.), bet vėliau finansavimas nutrūko ir šiuo metu renginiai vyksta monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus dėka, kuris savo iniciatyva kviečia aktorius ir t. t. 

Ar šiame projekte bendradarbiaujama su jaunąja menininkų karta?

Nevertinu menininkų amžiaus, bet jaunimas kažkiek dalyvauja, Dailės akademijos studentai taip pat. Aišku, jauni žmonės šiek tiek pasikeitę ‒ dabar jie daug žada, bet mažai daro. Sudėtinga susitarti. 

Buvote dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir prezidentas. 

Klubas įkurtas iškart po Atgimimo ir gyvavo dešimtį metų. Jį įkūrėme, kai Zenonas Vegelevičius ir Stasys Murza buvo karininkų, lakūnų vadai. Būtent jie buvo labai suinteresuoti rengti sutikimus su menininkais, parodas. Gavome nemažą salę, kurią papuošėm, pridengėm sovietmečiu aliejiniais dažais nutepliotas sienas. Surengdavau dešimt parodų per metus, tad ten parodyta nemažai dailininkų. Nutrūkus bendradarbiavimui su kariuomene, prasidėjo veikla su bažnyčia. 

Ar bažnyčioje jūsų organizuojamos parodos išlaiko sakralią kryptį, ar duodate menininkams temų ir raiškos laisvę?

Duodame laisvę. Pradžioje manėme, kad galbūt reikia sieti sakralinę erdvę su religine kūryba, bet vėliau atsisakėme šios minties. Laukiame visokių menininkų ir į jų kūrybą žiūrime pakankamai liberaliai.

 

Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“. Numerį perversti galite čia.

Filosofas Mantas Davidavičius: „Per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimais“
Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje...
VDU prof. Jurgita Staniškytė: „Būtina auginti kultūros „advokatų“ lauką“
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas...
Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: virtualūs susitikimai  ir dėmesys Vilijampolei
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ jau penktą kartą sugrįžta į Kauną, tačiau šį kartą yra organizuojamas nauju formatu –...
Mick ter Reehorst: „Europos stiprybė – nuolatinis kismas“
„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso...
Filosofas Mantas Davidavičius: „Per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimais“
Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje...
VDU prof. Jurgita Staniškytė: „Būtina auginti kultūros „advokatų“ lauką“
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas...
Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: virtualūs susitikimai  ir dėmesys Vilijampolei
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ jau penktą kartą sugrįžta į Kauną, tačiau šį kartą yra organizuojamas nauju formatu –...
Mick ter Reehorst: „Europos stiprybė – nuolatinis kismas“
„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia