„Vitrum festival“. Skaidru, trapu ir įžvalgu (interviu)

„Vitrum festival“, šiemet, dvidešimtojo jubiliejaus proga, pasipuošęs kodiniu žodžiu „pulsas“, – tai didžiausias stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Festivalio metu pristatomos parodos, dirbtuvės, seminarai, siekiama permąstyti medžiagos aktualumą ir įtaką šiandienos kultūrai, inovatyviai žvelgti į medžiagiškumo sampratą šiuolaikiniame mene. Šiemet, nuo spalio iki pat metų pabaigos, festivalis pasklis po kelias Kauno ir Kauno rajono erdves, kvies ne tik į parodas, bet ir į edukacijas. Apie savo santykį su stiklu mums pasakoja dvi festivalio dalyvės – jo vadovė, menininkė Julija Pociūtė ir Estijos atstovė Eeva Käsper. Abiejų kūrėjų darbai bus eksponuojami Kauno rajono muziejuje.

Festivalis šiemet mini dvidešimtmetį. Kadangi jis vyksta kas trejetą metų, turbūt renginio raidos etapus įžvelgti lengviau  nei tiems festivaliams, kurie grįžta kasmet. Julija, ar „Vitrum“ bent kiek primena pirmuosius festivalius, o gal visai pasikeitė?

Julija: Sakyčiau, neprimena, bet šiemet ir bandome sugrąžinti bendruomenę, kuri apibrėžta vienos srities – stiklo meno. Pirmasis festivalis prasidėjo nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos. Jo pradininkė buvo menotyrininkė Raimonda Simonaitienė. Kompanija žmonių nuvyko į Daniją, aplankė didelę europinę parodą ir nusprendė, kad ir mūsų regione galima visiems susitikti. Taigi tai buvo menininkų ir menotyrininkų iniciatyva – periodiškai susitikti, pabendrauti, pamatyti, kas ką veikia.

Dabar nesame orientuoti į Baltijos šalis, tik būtent šiemet norėjosi užkabinti retrospektyvą, tad skelbėme atviro kvietimo parodą Baltijos šalių menininkams – tiek jauniems, tiek vyresniems. Žinoma, dalyvių skaičiui turėjo įtakos pastarojo meto įvykiai. Ne vienas menininkas susidūrė su nežinomybe. Ypač jei specialiai parodai nori sukurti darbą, bet nesi tikras, ar paroda įvyks, tada motyvacija ne tokia didelė. Visgi paroda bus – pavadinta „Skaidri erdvė“, veiks spalio 9–gruodžio 13 dienomis Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje.

Ką bendra turi Lietuvos, Latvijos, Estijos stiklo mokyklos?

Julija: Viskas priklauso nuo personalijų. Sovietų okupacijos laikais menininkams daug įtakos turėjo čekų stiklo tradicija, daugelis vienaip ar kitaip – visi skirtingai – ją interpretavo. Sakyčiau, lietuvių ir latvių mokyklos artimesnės, o estai arčiau skandinavų. Jie ir technologijas kitas naudoja. 

Eeva, metas išgirsti, koks jūsų santykis su stiklu. Ar jis keičiasi? 

Eeva: Mėgstu sakyti, kad stiklo galimybės – neišsemiamos. Nesu turėjusi tokios idėjos, kurios negalėčiau išreikšti stiklu. Mėgstu dirbti rankomis, mėgstu techninius iššūkius. Darbas su stiklu – ilgas procesas, tad galima vystyti kelias idėjas vienu metu. Nemaža mano kūrinių dalis kalba apie suvokimą, įžvalgą. Apie tai dvi mano skulptūros, kurios bus rodomos festivalyje – „On the other Side“. Pastaraisiais metais dirbu su vadinamąja origamio serija: pradedu nuo popieriaus lankstymo, ilgo ir meditatyvaus proceso. Tuomet nuimu sulankstyto popieriaus gipso formą ir perkeliu visa tai į stiklą, kuris lankstiniui suteikia optinę dimensiją. Naujos perspektyvos ir transformacijos žiūrovui suteikia netikėtą erdvės suvokimą. Apskritai daugelis mano darbų paremti asmeniniais potyriais, tarpinėmis sąmonės būsenomis – tai trapi, kontempliatyvi suvokimo aplinka. 

Julija, dėstote VDA Kauno fakultete, kurį ir esate baigusi. Kaip keičiasi studentų vizijos, lūkesčiai renkantis šią profesiją? 

Julija: Ateina tie, kuriems įdomus stiklas kaip medžiaga. Akademijoje turime projektuojamųjų specialybių, kurioms karantinas lyg ir nepadarė įtakos, nes prie kompiuterio visur gali sėdėti. Su stiklu kitaip: reikia bazės, purviniesi rankas, įneri fiziškai. Studentų mažėjimo tendencija pastebima – turbūt visur panašiai. Nors Latvijoje nebuvo didesnių reformų, jie turi tą pačią Rygos akademiją, į kurią visi veržiasi. Estijoje, kaip ir pas mus, stojančiųjų mažiau. Bet nelaikau to didele problema – specialybė labai įdomi, bet jai reikia platesnio konteksto. Studijuodamas medžiagą negali vien ja apsiriboti. Žinoma, tada galima klausti, kam reikia stiklo meno festivalio – visgi jis atsispiria nuo ankstesnių laikų ir išlaiko medžiagiškumo, materialumo apribojimą. 

Julija Pociūtė. „Between the sight“. Autorės archyvas

Turbūt nė vienas mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be stiklo. Visgi kada iš statybinės medžiagos, kad ir lango, dekoratyvaus objekto, tai tampa deklaracija ir savyje koduoja kai ką daugiau nei apsauginė funkcija ar pasigėrėjimo jausmas? Tas „daugiau“ juk gali būti ir žinutė, ir funkcija. 

Julija: Sakote „langas“, bet tai irgi jau senamadiškas požiūris – juk ir telefono ekranas, kurį nuolat liečiame, yra stiklinis. Industrijoje stiklo medžiaga eina koja kojon su pasauliu, naujomis technologijomis. Meno pasaulyje stiklas turi savo specifiką, išskiriančią jį iš kitų sričių – juvelyrikos, tekstilės, keramikos. Skirtumas tas, kad stiklas yra gana sudėtinga medžiaga, jei pats vienas nori sukurti ką nors itin didelio. Dažniausiai dirbama grupėmis. XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo vadinamasis „studio movement“, tuomet medžiaga išėjo iš pramonės ribų – menininkai ėmė burtis į studijas ir stiklą naudoti sau, laisvai, ne tiražavimui, ne užsakovams. Grįžtant į šiuos laikus, manau, kad specializacija nėra tokia svarbi – menininkas nebeprivalo mokėti dirbti rankomis. Gali būti skulptorius, kuris tik projektuoja, o tavo gaminiai gimsta manufaktūrose. Lygiai taip ir kitų vizualiųjų menų sričių atstovai naudoja stiklą, jei to reikia jų idėjoms – kreipiasi į studiją ir užsako. 

Iš tiesų nesunku užsižaisti stiklo grožiu, žinant taisykles, ką ir kaip padarius kokį rezultatą gausi – tai labai malonu. Arba gali eiti konceptualesniu keliu. Yra efekto siekiančių, yra žiūrinčių plačiau. Festivalyje šiemet norime itin plataus spektro. Atsižvelgiame ir į žiūrovą. Albos Folgado kuruojamoje parodoje „Aštri stiklo briauna“ medžiagą tyrinėsime filosofiškai – ji vyks galerijoje „Meno parkas“. Na, o bendruomenės susiėjimas, kaip minėjau, vyks Raudondvaryje – ten išvysime daugiau vadinamojo „krafto“, sujungto su konkretaus menininko idėja.

Festivalio kodiniu žodžiu šiemet pasirinktas „pulsas“ – tai gali būti ne tik organizmo funkcijos imitacija, tačiau ir pojūtis, kai susidūrus su nepatogiomis situacijomis užginčijamos nusistovėjusios taisyklės. Kokios tai taisyklės ir situacijos? 

Julija: Tai A. Folgado mintis. Ji atsispyrė nuo stiklo savybių – skaidrumo ir nepermatomumo, nes nori apie kalbėti apie šias savybes mūsų visuomenėje. Tad ir menininkai parinkti tokie, kurie susiduria su socialiniais barjerais.

Festivalio metu daugiausia dėmesio bus skirta iššūkių įveikimui, akcentuojant jausmus ir reakcijas, kurios kyla, kai žmogus stumiamas už savo galimybių ribų. Tą akimirką ramybę ir paklusnumą pakeičia įniršis ir pasipriešinimas. Ar šie negatyvūs jausmai gali tapti katalizatoriumi kūrybai? 

Julija: Manau, taip, socialinės neteisybės stebėjimas ir interpretavimas juk nėra naujas dalykas meno pasaulyje. Problema, asmeninis susidūrimas su negatyvu gali virsti menininko pastebėjimu. Su kuratore A. Fulgado diskutuojame, kiek menas gali turėti realios įtakos. Jei norite iš tiesų ką nors pakeisti, ar menas yra tinkama forma? Mano manymu, menas pajėgus tik atkreipti dėmesį. 

Eeva: Apskritai manau, kad negatyvios emocijos yra destruktyvios. Bet turiu asmeninį pavyzdį – sudaužyta širdimi sukūriau darbų serija, kuri, galima sakyti, mane kaip menininkę perkėlė į naują lygmenį. Visgi nesakyčiau, kad tai buvo negatyvių emocijų įtaka – galbūt greičiau atvertos sielos. Seriją pavadinau „Slowly Sinking“.

Ar pasisemia menininkai įkvėpimo iš naujų technologinių sprendimų, o galbūt patys padiktuoja tai, kas gali tapti inovacija?

Julija: Kiekvienu atveju gimus idėjai turi sumąstyti kelią jos įgyvendinimui. Ne visuomet toks kelias jau yra kito eitas, turi būti pirmas, sugalvoti, kaip apeiti tai, kas atrodo neįmanoma. Galiu pasidalinti savo pačios studentišku pavyzdžiu: sumaniau perkelti fotografiją ar piešinį į stiklą. Galima naudoti stiklo sukepimo technologiją: sudedi keletą lakštų, kiši į krosnį ir aukštoje temperatūroje jie tarpusavyje susilydo. Ir yra atitinkamų medžiagų, kurios nepaveikios karščiui. Viena tokių – grafitas. O patį stiklą su smėliasrove gali numatinti, pašiaušti – tada ant jo gali piešti, ir po krosnies piešinys išlieka. Ta technologija tuomet man pasirodė įdomi, bet daugiau jos neplėtojau. O kalbant apie įkvėpimą iš technologijų, tai, tarkime, stiklo pjovimas – dabar gali tai daryti vandens srove, tai atveria naujas galimybes menininkams. 

Eeva: Mano nauji kūriniai gimsta intuityviai, o ne todėl, kad galvočiau: „Metas nuveikti ką nors inovatyvaus.“ Vėliau, žiūrėdama į juos, kartais pamanau, kad, taip, tai buvo naujas priėjimas prie formos, medžiagų kombinavimo, kitų vizualinių aspektų. Pamenu, kai Talinas buvo Europos kultūros sostine, dalyvavau projekte „World of Glass“, kuriame iš stiklo kūrėme muzikos instrumentus. Šioje muzikos ir stiklo simbiozėje buvau ir menininkė, ir projekto vadovė, ir studentų kuratorė. Dirbome su norvegų muzikantais Terje Isungsetu ir Arve Henriksenu. Jie Taline rengė koncertus, kuriuose grojo estų studentų sukurtais instrumentais – patys jokių nurodymų prieš kūrybinį procesą nedavė, stiklo menininkams buvo suteikta visiška laisvė. Koncertai sulaukė didelės sėkmės, pamenu, vienas žurnalistas rašė: „Stiklas ir muzika – lyg sutverti vienas kitam, niekas kitas negalėtų skambėti taip trapiai.“

Arve Henriksen koncerte „World of Glass“. „All that Jazz“ nuotr.

 

facebook.com/vitrumfestival 

Kotryna Lingienė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
„Vitrum festival“, šiemet, dvidešimtojo jubiliejaus proga, pasipuošęs kodiniu žodžiu „pulsas“, – tai didžiausias stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Festivalio metu pristatomos parodos, dirbtuvės, seminarai, siekiama permąstyti medžiagos aktualumą ir įtaką šiandienos kultūrai, inovatyviai žvelgti į medžiagiškumo sampratą šiuolaikiniame mene....
Daugiau
Globoja
Leidžia