Visada budintys rūmai (fotogalerija)

Imanuelio Kanto ir Nemuno gatvių sankirtoje jau beveik devyniasdešimt metų stovi neįprastos formos pastatas. Jis galbūt nėra taip dažnai rodomas turistams kaip kai kurie kiti Pirmosios Respublikos pastatai, tačiau jį žino kiekvienas kaunietis. Ir nors monumentalios formos palieka įspūdį, tačiau jo reikšmė – visai ne reprezentacinė. Retas ginčytųsi su teiginiu, kad šis pastatas miestui vienas svarbiausių: visus tuos dešimtmečius čia yra pagrindiniai Kauno miesto ugniagesių namai.

Prisiminkime keletą istorijos lapų iš pastato pradžios: 3 ir 4 dešimtmečių sandūros Kaune katastrofiškai trūko naudingojo ploto, o savivaldybė miesto centre beveik neturėjo laisvos žemės. Nereikia tad stebėtis, kad nuo pat pradžių pastatui buvo paskirta ir keletas kitų kilnių misijų. Čia įsikūrė anuomet itin svarbias šviečiamąsias funkcijas atlikęs Pedagogikos muziejus ir miesto skaitykla bei biblioteka, teikusi galimybę mažiau pasiturintiems susipažinti su visa naujausia spauda ir tuomet dar kuklia, į keturių skaitmenų apimtį tilpusia knygų kolekcija. Keturiolikoje pastato patalpų buvo įsikūręs miesto lombardas, leidęs Kauno varguomenei gauti reikalingas nedideles paskolas.

Ugniagesių rūmai 4 dešimtmetyje. Fotografija iš J. Skrinskio albumo „Kaunas“ / KMM archyvo nuotr.

Mūsų dienomis jau visi Ugniagesių rūmai priklauso ugniagesiams. Kai 1930 m. rugpjūtį kovotojai su miesto liepsnomis pirmą kartą įžengė į naująsias patalpas, pastatas atitiko visus to meto reikalavimus. O kaip miesto gelbėtojai jame gyvena šiandien? Pasibeldėme, kad išsiaiškintume.

Apie dabartį papasakojo ir pastato kertes mums aprodė Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (PGV) atstovė spaudai Džiuginta Vaitkevičienė bei ugniagesys-gelbėtojas Robertas Šaginas. Nors pačiame mieste Kauno PGV šiandien priklauso šeši gaisrinių pastatai ir toks pat skaičius ugniagesių komandų, tačiau būtent senieji rūmai tebėra šerdis, kur greta I-osios komandos įsikūrusi ir pati valdyba. Po neseniai įvykusios struktūrinės reformos, galima sakyti, prasiplėtė ir paties pastato atsakomybė: kauniškė PGV šiandien koordinuoja ne tik Kauno apskritį, bet ir Marijampolės, Jurbarko apylinkes. Anksčiau pastate buvo ir bendrojo pagalbos centro dispečerinė. Pačią ugniagesių komandą sudaro pamainos vadas ir trys ugniagesių ekipažai – keturios pamainos tarpusavyje keičiasi kas keturias dienas.

Kaip ir buvo visada, pirmasis pastato aukštas skirtas ugniagesių technikai. Pasirengusios čia – dvi autocisternos, autokopėčios bei rezerviniai automobiliai; yra ir autobusas, dažniausiai naudojamas keičiant pamainą didelėse gaisravietėse. Įdomu, kad per tiek metų gerokai pasikeitus įrangai čia vis dar telpa visi automobiliai. Negalėjome nepaklausti Roberto, ar senosios, neautomatizuotos garažų durys neapsunkina išvykimo. Vis dėlto ne: kol kiti ruošiasi, duris atidaro budintis ugniagesys. Jis budi prie šalia automašinų įrengtos radijo stotelės, per kurią gavus pranešimą apie įvykį įjungiamas garsinis signalas bei kiekvienoje patalpoje esančios švieslentės, informuojančios apie reikiamą automobilių kiekį. Prie automobilių atskubėjusių ugniagesių laukia darbiniai rūbai, išdėlioti taip, kad apsivilkti būtų galima kuo greičiausiai. Kartais, įvertinus atstumą iki gaisravietės ar situacijos pavojaus laipsnį, laikas taupomas rengiantis jau automobilyje.

Iš garažo patenkama į aukščiausią pastato dalį – gaisrinių rankovių džiovinimo bokštą. Rankovių iškabinimas, automobilių, įrangos bei rūbų pasiruošimas kitai misijai – pirmasis darbas, atliekamas grįžus iš operacijos. Greta garažo yra ir ugniagesių klasė: čia kas dieną vyksta užsiėmimai, kurių metu aptariami strateginiai planai: kiekvienam potencialiam gaisro tipui yra numatytas jo tramdymo scenarijus. Nuo pat rūmų pastatymo didelė antrojo aukšto dalis įrengta ugniagesių gyvenimui: kaip ir daugelyje gaisrinių, su garažu ją jungia greitam nusileidimui skirtas strypas. Įdomu, kad kiekvieno automobilio ekipažas miega atskiruose kambariuose – taip užtikrinama, kad nebūtų trukdomasi tais atvejais, kai reikia važiuoti ne visiems ekipažams. 

Kaip ugniagesiai leidžia laisvalaikį? Be ramesniam laisvalaikiui skirto poilsio kambario, rūmuose yra ir biliardo, stalo teniso stalai, treniruočių kambarys bei pirtis, o kieme – krepšinio lentos. Ugniagesių rūmuose išliko ir edukacinė funkcija: visuomenė, dažniausiai ikimokyklinio amžiaus vaikai ir moksleiviai supažindinami su čia vykstančiu darbu, vykdomas prevencinis priešgaisrinis ugdymas. Jo centras – ekspozicijų salė, kurioje ne tik pateikiama istorija, bet ir saugomi įtaigūs eksponatai iš gaisraviečių, varijuojantys nuo užsidegusių neišvalytų garų surinktuvo filtrų iki savadarbių šildymo krosnelių.

Kaip tik tuo metu, kai lankėmės svečiuose pas ugniagesius, pirminės funkcijos neteko dar vienas iš kelių likusių anuomečių pastatų – duris užvėrė Centrinis paštas. Todėl vienas svarbiausių mums kilusių klausimų – kaip gelbėtojai jaučiasi senuosiuose Ugniagesių rūmuose, kultūros paveldo objekte, statytame beveik prieš amžių. Vis dėlto abu mūsų pašnekovai teigė, kad pastatas tebėra visiškai tinkamas tarnauti miestui ir apylinkėms be didesnių patobulinimų. Ir iš tiesų svečiuojantis susidaro įspūdis, kad pastatas mylimas ir prižiūrėtas, ypač turint omenyje spaudoje vis pasirodančias publikacijas apie santykinai kuklų šalies priešgaisrinį biudžetą. 

Paulius Tautvydas Laurinaitis
Autoriaus nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia

Startuoja naujas paveldotvarkos programos sezonas
Kaune užsilikę seni pastatų fasadai su miesto pagalba įgaus šviežių spalvų. Jau penkerius metus gyvuojanti unikali paveldotvarkos programa ženkliai...
Su A. Filinaite apie UNESCO pasaulio paveldo metus: ne tik švęsti, bet ir šviesti 
2020-ieji Lietuvoje – UNESCO pasaulio paveldo metai. Šis sprendimas, kaip ir „paraleliniai“ Sugiharos, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos,...
Vernakuliaras, arba Kolūkinis barokas
Persitvarkančioje 9 dešimtmečio pabaigos sovietų imperijoje lietuviai galėjo džiaugtis vis daugiau išsikovotų laisvių. Ar tai pagaliau gauta teisė legaliai...
Nauja V. Petrulio monografija – apie paveldą kaip konfliktą
Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik...
Startuoja naujas paveldotvarkos programos sezonas
Kaune užsilikę seni pastatų fasadai su miesto pagalba įgaus šviežių spalvų. Jau penkerius metus gyvuojanti unikali paveldotvarkos programa ženkliai...
Su A. Filinaite apie UNESCO pasaulio paveldo metus: ne tik švęsti, bet ir šviesti 
2020-ieji Lietuvoje – UNESCO pasaulio paveldo metai. Šis sprendimas, kaip ir „paraleliniai“ Sugiharos, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos,...
Vernakuliaras, arba Kolūkinis barokas
Persitvarkančioje 9 dešimtmečio pabaigos sovietų imperijoje lietuviai galėjo džiaugtis vis daugiau išsikovotų laisvių. Ar tai pagaliau gauta teisė legaliai...
Nauja V. Petrulio monografija – apie paveldą kaip konfliktą
Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia