Vieniši Stanislovo Glinskio arlekinai ir deformuoti natiurmortai

Tapytojo Stanislovo Glinskio darbai nėra sulaukę platesnių menotyrininkų analizių ar tyrinėti platesniame kontekste, tačiau tai menininkas, kuris per savo kūrybos dešimtmečius atrado savitą tapybos manierą, stilių bei surengė ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje. S. Glinskio kūrybos stilistika susiformavo tarybiniu laikotarpiu kaip opozicija oficialiajai sovietmečio tapybai. Jo darbai jungia realistinės ir simbolistinės tapybos linkmes. Menininkas kuria išgrynintą portretą, peizažą, natiurmortą, ne tik išryškindamas kuriamo objekto formą, bet ir suteikdamas jam papildomas prasmes, užuominas, potekstes.

Autorius prie sovietmečiu keliamų reikalavimų ir sąlygų nesitaikė. Jis prisimena, kaip 1969 metais tuometiniame Petro Cvirkos salone buvo neleista eksponuoti parodos, nes ji išsiskyrė savo vieninga stilistika. Po revizijos ekspoziciją sudarė tik portretai. Tuo metu vyko kova su abstraktyvia tapyba, todėl S. Glinskis atsisakė šio stiliaus ir liko ištikimas realizmo žanrui, kurį tobulino, grynino ir jungė su simbolizmu. Paveiksluose autorius daug dėmesio skiria spalvai, nuotaikai bei kompozicijai, nesvarbu ar tai peizažas, natiurmortas ar portretas.

Tapybos darbo „Žuvys“ (1980 m.) stilistika yra minimali, tačiau deformuojanti, išryškinanti, metaforiškai kalbanti apie laikinumo, efemeriškumo, paprastumo ir komplikuotumo sąveikas.

Tapybos darbo „Žuvys“ (1980 m.) stilistika yra minimali, tačiau deformuojanti, išryškinanti ir metaforiškai kalbanti apie laikinumo, efemeriškumo, paprastumo bei komplikuotumo sąveikas.

Autorius yra surengęs kelias dešimtis parodų Lietuvos bei užsienio galerijose ir muziejuose. Tačiau tarybiniai metai nebuvo palankūs socialistinio realizmo kanono neatitinkantiems autoriams, todėl dailininko kūryba buvo eksponuojama ir vertinama ne visur. Daugiau galimybių atsirado atkūrus nepriklausomybę. Dailininkas mini, kad svarbiausia, jo retrospektyvinė paroda buvo surengta 1991 metais Kauno paveikslų galerijoje. Menininko kūryba buvo pristatoma ir užsienio galerijose ir muziejuose: Danijoje, Olandijoje Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Kanadoje ir JAV. Toronto lietuvių kultūros centre S. Glinskis dalyvavo tapybos darbų parodoje „Baltic wind“. Dalis menininko darbų šiuo metu yra privačių kolekcijų dalis.

S. Glinskio tapybinė stilistika sujungia minimalistinius bei ekspresyviuosius kūrybos elementus. Deformuota maniera puikiai išryškėja portrete, natiurmorte, peizaže, o kuriamą nuotaiką akcentuoja paveikslo kompozicijos detalės. Tai yra išskirtinis tapytojo paveikslų bruožas. S. Glinskis paveiksluose nevengia spalvinių kontrastų, jo tapyboje dominuoja rudeniškų spalvų gama. Autorius dažname savo stilizuotame modernistiniame peizaže sukeičia spalvas, taip jo žiemos peizaže medžių šakos nusidažo ekspresyviomis raudonomis, mėlynomis ar žaliomis spalvomis. Pasikartojantis arlekino, klouno įvaizdis tapybos darbuose kuriamas kontrasto principu: ryški išvaizda bei puošni apranga derinama su liūdesiu ir nerimu. Kiekvieną S. Glinskio darbą lydi savita jo sukūrimo istorija.

Darbe „Kortos su kauke“ (2006 m.)  dominuoja tapytojo mėgstamas  kaukės įvaizdis, kuris šiame darbe  šiame kūrinyje yra pateikiamas kaip simbolis, išreiškiantis ironišką autoriaus požiūrį į  aplinką kaip gyvenimo iliuziją, netikrumą kaip egzistencijos pagrindą, šis darbas tarsi pratęsia kaukės, klouno, arlekino temą, išryškindamas žmogaus vienatvę ir jo egzistencijos laikinumą, kada vienintelis išlikimo garantas yra  slėpimasis po kauke, prisiimtas vaidmuo, gyvenimas užribyje.

Darbe „Kortos su kauke“ (2006 m.) dominuoja tapytojo mėgstamas kaukės įvaizdis, kuris šiame darbe yra pateikiamas kaip simbolis, išreiškiantis ironišką autoriaus požiūrį į aplinką kaip gyvenimo iliuziją bei netikrumą kaip egzistencijos pagrindą.

Ankstyvąjį dailininko kūrybos laikotarpį (1960-1969 m.) žymi daugiau kūrybinės žanro, formos ir stilistikos paieškos. Šiuo laikotarpiu susiformuoja individualus S. Glinskio kūrybinis braižas: tamsūs koloritai, minimalistinė raiška, vaizduojamojo objekto deformacija. Gana daug darbų yra sukurta viduriniuoju kūrybos laikotarpiu (1969-1991 m.). Šio periodo metu dailininko kūryboje atsiranda pamėgti klouno ir seno žmogaus įvaizdžiai bei istorinių ir kultūrinių aliuzijų turintys. Taip pat įtvirtinamas natiurmorto ir peizažo žanrai, kuriuose didžiausias dėmesys yra skiriamas formai, spalvai ir dinamikai sukurti. Autoriaus prioritetu tampa bendro simbolinio vaizdo, o ne detalizuoto urbanistinio ar gamtinio peizažo, kūrimas.

Vėlyvajame savo kūrybos etape, prasidėjusiame po 1991 m. S. Glinskis ne tik tęsia savo kūrybos temas, bet ir eksperimentuoja. Į jo darbus sugrįžta abstrakcija, žaidimas forma, spalva. Šalia tradicinio portreto atsiranda kubistinės stilistikos portreto interpretacija „De jure“, abstrakčiomis formomis išreikšta „Begalybė“. Autorius nutolsta nuo realistinio vaizdavimo, jo natiurmortuose ir peizažuose vis daugiau dėmesio skiriama formai, ritmikai ir koloritui.

„Klounas“ (1990 m.), kuriame yra ryškinama savojo personažo istoriškumas ir jo kaita, polemizuojama su kultūrine tradicija, pateikiama nuolatinio netikrumo, gyvenimo iliuzijos tema.

„Klounas“ (1990 m.), kuriame yra ryškinama savojo personažo istoriškumas ir jo kaita, polemizuojama su kultūrine tradicija. Darbe perteikiama nuolatinio netikrumo, gyvenimo iliuzijos tema.

Įvairių laikotarpių autoriaus darbuose dominuoja skirtingos spalvos – nuo niūrių tamsiai mėlynos ir pilkos iki ryškios geltonos, raudonos bei žalios spalvų įvairovės. Dailininko portretuose ryški vienatvė. Natiurmortuose ir peizažuose autorius kiek išlaisvėja, nevengia didesnių tapybinių deformacijų, susitelkia ties objekto detalių kodavimu. Tapytojo darbuose svarbi estetika ir forma, itin daug dėmesio yra skiriama ženklų ir simbolių bei tam tikrų detalių vizualinei kalbai. Iš vienos pusės S. Glinskio kūryba reprezentuoja tam tikrą sovietmečiu susiformavusią tapybinės stilistikos alternatyvą, iš kitos pusės – tai individualus autoriaus tapybos braižas, kuriam jis ištikimas jau beveik penkis kūrybos dešimtmečius.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia