Vidmantas Bartulis: „Nemanau, kad Šimtmetį reikėtų švęsti per prievartą“

Kovo 11-ąją, sekmadienį, į šventinių renginių kalendorių įtraukta ir naujos kompozitoriaus Vidmanto Bartulio parengtos programos „Juk niekas tavęs taip nemylės“ premjera Kauno valstybinėje filharmonijoje. Programa, tiesa, skirta ne konkrečiai Kovo 11-ajai, bet Valstybės atkūrimo šimtmečiui.

„Juk niekas tavęs taip nemylės“ – ne tradicinis koncertas, o dokumentika ir liudijimais grįstas, humoro dulkėmis pabarstytas žvilgsnis į jau praėjusį šimtą mūsų šalies metų. Aktoriaus Dainiaus Svobono skaitomi Smetonos laikų laikraščių skelbimai, vaikų pasakojimai apie tremtį į Sibirą, šaižiai tikslūs duomenys apie tai, kuo okupantai pavertė Lietuvos bažnyčias ir nuo žemės pabirusias emocijas „surenkančios“ Maironio eilės, Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio dainos ir giesmės, V. Bartulio kompozicijos – koncepcija išties netikėta ir, jei galima taip pasakyti, smagi.

„Premjeros data atsitiktinė, nes tik tądien buvo laisvi ir Kauno valstybinis choras, ir filharmonija. Laimingas atsitiktinumas, kad tai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena“, – suokalbiškai šypsosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, kurį pakalbinome iškart po vienos paskutinių programos repeticijų. Beje, jei nespėsite į filharmoniją sekmadienį, programą greičiausiai bus galima išgirsti ir vėliau, ji turėtų būti įtraukta į repertuarą.

Repeticijoje

Repeticijoje

Kieno iniciatyva gimė šis kūrinys?

Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos. Jam didelį įspūdį paliko mano prieš keletą metų parengta programa „Taip, Donelaiti!“, skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms (šį koncertą galite peržiūrėti LRT Mediatekoje, – red. past.), taigi kreipėsi ir artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dirbti pradėjome pernai, parašėme projektą, jis buvo patvirtintas, tad trauktis nebebuvo kur.

Itin reikšminga programos dalis yra Dainiaus Svobono skaitomas tekstas. Kaip jį rengėte?

Žinote, reikėjo atrasti tinkamą raktą. Visas tas Šimtmečio patosas ir privalomi ditirambai jau per gerklę lenda. Norėjosi kitokio požiūrio. Baisiai sunkiai sekėsi išeiti iš pramintų kelių, ilgai mąsčiau, nuo ko pradėti. Norėjau pristatyti visus etapus – 1918-uosius, Pirmąją respubliką, sovietų okupaciją, dabartį. Pavyzdžiui, mąsčiau apie sovietmetį – na, ten nieko įdomaus nebuvo, tik juokingi dalykai, kuriuos ir stengiausi atrinkti iš įvairių laikraščių ir kitų leidinių. Tremtis irgi tokia lyg ir visiems žinoma, netgi nuvalkiota tema, bet pamaniau, kad įdomu ir nauja būtų išgirsti, kaip ją išgyveno vaikai.

Nenorėjau idealizuoti Smetonos laikų. Taip jau yra, kad per tuos porą dešimtmečių radosi labai daug naujovių – praktiškai vienas įvykis po kito. Nusprendžiau juos išdėstyti chronologiškai, šiuo atveju tai turi didelę prasmę. Taip pat ir Kaunui – juk Lietuva tuomet buvo Kaune. Viena krypčių buvo smetoniškų anekdotų prikėlimas, bet supratau, kad sunku juos įterpti į kultūrinį kontekstą, taip apsistojau prie to meto reklamų ir skelbimų.

Repeticijoje

Repeticijoje

Ar Kauno valstybinį chorą pasirinkote programai atlikti dėl to, kad tarpukariu chorinė muzika buvo itin svarbi?

Iškart žinojau, kad dirbsime su choru – būtų keista neišnaudoti šios galimybės, kai ji čia pat, juk filharmonija yra Kauno valstybinio choro „namai“. Taigi iš esmės nieko ir nesirinkau. Ir aktorius Dainius Svobonas iškart buvo įtrauktas, kaip „laiko patikrintas“.

Choriniai kūriniai, žinoma, puikiai tinka Šimtmečio situacijos iliustravimui – net ne iliustravimui, o įjausminimui, nuotaikos paryškinimui.

Ar D. Svobonas prisidėjo ir prie galutinės teksto versijos?

Taip, tekstas yra jo interpretuotas. Daug braukėme, iš 18 puslapių liko 15.

Jūs minėjote, kad Šimtmečio šventime netrūksta klišių, patoso. Ar tai trukdo iš tiesų švęsti? Ar tikrai vidutinis kaunietis, eilinis lietuvis nuoširdžiai jaučia ir švenčia Valstybės atkūrimo šimtmetį?

Ne, tikrai ne. Bet nemanau, kad Šimtmetį reikėtų švęsti per prievartą. Ir tikrai neužtenka kabančių vėliavų, viešai dainuojančių pop žvaigždžių. Tai ir yra mano minėtos klišės, kurios kartojamos kasmet, tiek prie Katedros Vilniuje, tiek Rotušės aikštėje Kaune. Sutikite, kad nedidelis skirtumas tarp Kauno dienų ir Šimtmečio.

O ką reikia padaryti, kad skirtumas būtų aiškus?

Pradėti reikia nuo… įsčių. Patriotizmas negimsta nei prekybos centre, nei komercinėje televizijoje, nei išgirdus dainuojant „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Kaip „tikrai“? Reikia ne deklaruoti, o ugdyti. Darželis, mokykla, universitetas, kino filmai, teatras, literatūra – visa tai augina patriotiškumą. Pasikeis dar kelios kartos, ir susitvarkysime. Arba ne.

Na, anglai myli karalienę, ir tai juos vienija, tiesa? Taip pat olandai, skandinavai… O ką mylėti Lietuvoje? Ministrą pirmininką? Šiuo atveju būčiau rojalistas! (šypsosi).

Programos pavadinimas – „Juk niekas tavęs taip nemylės“ – irgi deklaruoja tą meilę. Šiomis eilutėmis kūrinys ir baigiasi.

Tai Maironio žodžiai, ne mano, bet taip, aš juos iškėliau į pavadinimą, man jie svarbūs. Nuo kažko juk reikia pradėti, tiesa?

Repeticijoje

Repeticijoje

Po repeticijos. Laiko iki premjeros nedaug!

Po repeticijos. Laiko iki premjeros nedaug!

Ar meilė Lietuvai Jums tapati meilei Kaunui? Gal būtumėte laimingas ir bet kuriame kitame mieste?

Esu beveik Kaune gimęs, man čia gera. Šiaip dažnai pagalvoju, kodėl žmonės gyvena, tarkime, Seredžiuje, Šilutėje? Ką jie ten veikia? Ką reiškia gyventi ir kurti Naujojoje Akmenėje? Kodėl gi ne? Nebūtina juk tai daryti Vilniuje ar Kaune. Vis pabandau, išvažiuoju mėnesiui ar savaitei į kaimą.

Galbūt tokie išvažiavimai turi įtakos produktyvumui? Ar vienu metu rašote daug kūrinių?

Produktyvumas niekuomet nėra kokybės garantas. Žinoma, pradėtų darbų yra, bet ar jų daug? Tai sąlyginis dalykas. Jau galvoju apie ateitį, laukia premjeros, iki vasaros darbai suplanuoti. Iš tiesų labai noriu išeiti į pensiją ir gyventi kur nors Ispanijoje, nieko neveikti.

Bet ar galėtumėte nieko neveikti?

Turbūt ne. Svajonių yra.


Programos „Juk niekas tavęs taip nemylės“ Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (Kauno valstybinis choras ir Dainius Svobonas, dirigentas – Petras Bingelis) premjera įvyks kovo 11 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5). Renginio pradžia – 17 val.

Bilietais prekiauja „Tiketa“.

Vidmantą Bartulį kalbino Kotryna Lingienė.
Kęstučio Lingio nuotr.

© Kaunas pilnas kultūros

Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia