Vernakuliaras, arba Kolūkinis barokas

Persitvarkančioje 9 dešimtmečio pabaigos sovietų imperijoje lietuviai galėjo džiaugtis vis daugiau išsikovotų laisvių. Ar tai pagaliau gauta teisė legaliai užsiimti verslu, ar giedoti sugrįžusią Tautišką giesmę, ar galimybė vis atviriau į viešąją erdvę leisti opozicinę mintį – bene viskas aplinkui bylojo apie besikeičiančius laikus. Vis dėlto lietuvio širdžiai itin svarbus buvo ir dar vienas aspektas – po ilgos pertraukos pradėjo tirpti ideologiniai suvaržymai, lietę šventą kiekvienam lietuviui placdarmą – jo trobesį. Vienas po kito į šiukšlių dėžes krito popieriai, daugelį metų draudę individualių namų statybą didmiesčiuose ar riboję jų dydžius. Galiausiai, sugrįžus į Nepriklausomybę, laisvai išsiplėtė ir statybos horizontai.

Ši laisvė sprogo įvairiomis formomis, tačiau neretai – pusapvalės arkos, pilies silueto ar barokinio ornamento. Viena vertus, norėjosi kuo didesnio namo ir prabangos atributų. Kita vertus, neretai toji gero gyvenimo samprata būdavo pasiskolinama kad ir iš pirmųjų mūsų ekranus nušvietusių telenovelių ar, tarkim, interpretuojant vaikystėje matytų dvarų formas. Tai suprantama, turint omenyje, kad bene 50 metų gyventa griežtai kardomos informacijos santvarkoje, kurioje estetikos evoliuciją buvo monopolizavusios tik tarpusavyje kalbančios galvos. Šalimais, profesionaliosios architektūros plotmėje, per Lietuvą tebeėjo postmodernizmo mados, kurias, pasiskolintas iš matytų užsienio pavyzdžių, kai kurie architektai suprasdavo gana tiesmukai. Kažkur buvo toji riba, kur šie du pasauliai susitikdavo ir ne visada vienas kitam prieštaraudavo.

Bet savo svajonių rezidenciją statančiajam dažnai norėjosi namo su kuo daugiau savos fantazijos ir širdies. Po daugybės metų nurodymų iš aukščiau, ką galima, ko negalima, ko reikia ir ko nereikia daryti, norėjosi gyventi pagal save. Individualumą, savą žemę su sava, kad ir kuklia, sodyba anuomečio lietuvio tėvams ar seneliams žadėjo dar pirmojo moderniosios Respublikos varianto žemės reforma su vienkiemių programa, ardžiusia baudžiavą simbolizavusius kaimelius. Kaune, mieste, su iš tų pačių laikų atėjusia individualaus namo tradicija, nuosavo namo siekis buvo įsišaknijęs giliai. Ar tai buvo vilos Perkūno alėjoje, ar nedideli nameliai kur nors aplink Žaliakalnio turgų – dažnas kaunietis savo panosėje visada matė miesto sodybą ir ją priėmė kaip idealą. Ir čia buvo jaučiama neteisybė, neturint alternatyvos gyvensenai mikrorajono „komunbloke“ ar net kooperatiniame bute. Negalima nepaminėti ir to mitais apipinto kaunietiško verslumo geno, sovietmečiu taip ir neišnykusio, o dabar gavusio naujų progų realizuotis.

Tuomet, lyjant naujomis galimybėmis, norėjosi ne tik individualumo, bet ir to, kad jis atspindėtų tas didžias galimybes. Norėjosi kažko radikaliai kito negu mažuosius miestelius nusėjusios alytnamių plokštės ar silikatiniai vadinamųjų triskliaučių trikampiai. Ir juoba kažko visiškai kitokio nei blankūs mikrorajonų stačiakampiai. Kartais tam užtekdavo architektų siūlomų postmodernizmo interpretacijų, kartais net ir ne paviršutiniškų. Tačiau daugeliui norėjosi pridėti kažką nuo savęs. Kartais ir kone visą projektą. O kartais riba tarp savininko norų ir architektų pasiūlymų būdavo nematoma. Buvusiose Kauno priemiesčių dykrose pridygo bokštelių, arkų ir kolonų. Baliustrados apjuosė didžiules terasas. Svetaines nuo prieškambarių atskyrė arkados. Rūsiuose įrengti baseinai buvo iškloti mozaikinėmis plytelėmis.

Dažniausiai tai nebuvo pastatai, kurie, švelniai tariant, keltų pasigėrėjimą snobui. Kai kurie architektai jau seniai išsižadėjo savo parašų ant anuomečių brėžinių. Vis dėlto toji architektūra atspindėjo virsmą ir laisvę, kad ir ne visada brandžią. Ir nors tiesa, kad kai kurie tokie pastatai turi sąsajų su galbūt labiau šešėliniais visuomenės reiškiniais, tačiau kur kas didesnė jų dalis tapo paminklu besikūrusiai šalies verslininkystei – sunku suskaičiuoti, kiek sienų tais laikais iškilo, tarkim, išsitransformavusios iš opelių ar fordų, sudėtingomis sąlygomis skynusių kelius per Lenkiją į miesto automobilių turgų.

Nors panašūs architektūriniai reiškiniai nusidriekė per daugelį buvusio Rytų bloko valstybių, kaunietiški eksponatai buvo kitokie negu, pavyzdžiui, nesuvaldytais gipso tortais puoštos Rusijos pilys; skyrėsi šie pastatai net ir nuo tų, kuriuos rastum Vilniuje ar Klaipėdoje. Galbūt kaunietiškas apskaičiavimas lėmė tai, kad naująsias Kauno asjendas mažai palietė ir gan išplitusi to laikotarpio liga, kai milžiniški nebaigtų pastatų griaučiai užgriozdė miestų pakraščius. Kaune jų nebuvo tiek. Ir visgi šie labai taikliai laikotarpio chaosą, optimizmą ir ieškojimus atspindintys pastatai gana sparčiai nyksta. Ar išliks tai, kas geriau už viską atspindi epochą? 

 

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Autoriaus nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. vasario numeryje „Tautodailė“. Numerį perversti galite čia.

Nauja V. Petrulio monografija – apie paveldą kaip konfliktą
Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik...
Kūrybininkams – UNESCO Dizaino miesto Uhano kvietimas
Ar žinojote, kad Kinijos miestas Uhanas, tapęs koronaviruso epicentru, yra ir UNESCO Dizaino miestas – taip, taip, visai kaip...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Nauja V. Petrulio monografija – apie paveldą kaip konfliktą
Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik...
Kūrybininkams – UNESCO Dizaino miesto Uhano kvietimas
Ar žinojote, kad Kinijos miestas Uhanas, tapęs koronaviruso epicentru, yra ir UNESCO Dizaino miestas – taip, taip, visai kaip...
Barselonos „Sagrada Familia“ išnarpliojęs Alex Dobaño kviečia į seminarus Kaune (interviu)
Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems...
Mėnesio tema. Į Kauno piliečių sveikatą
Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia