VDU menotyrininkė: reikėtų šviesti visuomenę apie meno ir kultūros svarbą, istoriją bei aktualumą jau nuo mokyklos

Justė Vyšniauskaitė gimė ir užaugo Kaune bei, kaip pati sako, Kaunas – niekada nenustojantis stebinti miestas. „Didžioji dalis man svarbiausių prisiminimų yra susiję su šiuo miestu, jame visada galima atrasti kažką naujo ir netikėto. Už dalį tokių atradimų ir įdomių miesto pasakojimų, be abejonės, turėčiau padėkoti istorijos mokytojui Domui Boguševičiui ir jo organizuotoms orientacinėms varžyboms. Išties, istorijos mokslas man patiko jau mokykloje, bet daugiausiai dėmesio tuo metu skyriau įvairių meninių veiklų praktiniam išbandymui“, – atsiradimo ten, kur yra dabar, istorija dalinasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Menų istorija, kritika ir medijos studijų programos ketvirtakursė Justė Vyšniauskaitė. 

Mergina, studijų dėka, atrodo sau artimą interviu meną ir sėkmingai save realizuoja rengdama straipsnius įvairiems kultūros leidiniams bei portalams (įskaitant ir „Kauną pilną kultūros“ – mūsų žurnale Justė atliko praktiką ir tapo redakcijos bendradarbe), todėl pasakotojos vaidmuo jai, kiek neįprastas. J. Vyšniauskaitė ilgai planavo įgyti aktyvios meno kūrėjos išsilavinimą, tačiau, kaip pati sako, jokios meno srities praktiškai niekada gerai neįvaldė ir svarsto, jog galbūt tam pritrūko kantrybės ar įgimto talento tačiau. „Nors gitara atremta į sieną liūdnai dulka jau kelis metus, tačiau dar ir šiandien į rankas kartais pasiimu fotoaparatą ar grafinę planšetę – abi sritys, nors ir retai mano puoselėjamos, išlieka mylimais hobiais, kurie turi puikų meditacinį poveikį“, – pasakoja būsima VDU absolventė. 

Apie universiteto patirtis, meną bei ateities planus J. Vyšniauskaitė dalinasi interviu.

Kaip susiklostė, jog pasirinkote studijuoti Menų istoriją, kritiką ir medijas Vytauto Didžiojo universitete?

Kadangi buvau labai pamėgusi fotografiją, turbūt iki pat vidurinės mokyklos baigimo buvau užsispyrusi studijuoti šį dalyką. Nesu tikra kaip ir kada, bet po truputį mano interesų centre fotografiją pakeitė kinas. Dvyliktoje klasėje planavau studijuoti filmų ir televizijos studijų programoje Škotijoje. Visgi, įvairios aplinkybės nulėmė mano norą likti Lietuvoje. Menų istorijos, kritikos ir medijų studijų kryptį pasirinkau beveik atsitiktinai. Sprendimas buvo impulsyvus, jau visai artėjant tai dienai, kai reikėjo užpildyti prašymus internetinėje sistemoje. Neabejojau, kad noriu studijuoti menus, todėl naršiau Lietuvos universitetų tinklapius ir konkrečiai kiekvieno menų fakulteto studijų programas, kol netikėtai atradau šią. Programa man pasirodė patraukli, nes ji studentus supažindina ne tik su dailės istorija, bet ir architektūra, teatru, fotografija, kinu – dalykų spektras pakankamai platus, kas man yra labai priimtina. Šiandien išties džiaugiuosi, kad pasirinkau teorines menų studijas, nes jos puikiai atspindi mano asmenybę ir interesus.

Ko tikėjotės iš studijų programos, ar buvo dalykų, kurie nustebino?

Į universitetą atėjau be didelių išankstinių lūkesčių. Kaip ir minėjau, buvau persiskaičiusi studijų programą, tačiau neturėjau konkrečių nusistatymų apie šias studijas, stengiausi atvirai žvelgti į kiekvieną dalyką. Iki studijų pradžios, negalėjau įsivaizduoti, kokia įdomi gali būti architektūra, tai buvo malonus atradimas. Taip pat, nebūčiau pagalvojusi, kad man kažkada patiks gilintis į teorines meno sampratas – estetikos filosofiją. Iš esmės filosofija yra vienas iš didžiausių mano atradimų studijuojant Vytauto Didžiojo universitete. Šį dalyką buvau pasirinkusi, kaip vieną iš artes liberales paskaitų ir tai tikrai nuspalvino mano keturis studijų metus naujomis idėjomis.

Ši studijų programa apima įvairias menų sritis, o kuri iš jų Jums arčiausiai širdies?

Vis dar arčiausiai širdies man išlieka kinas ir fotografija. Nepaisant to, man įdomios praktiškai visos meno sritys, kiekvienoje iš jų yra unikalių, nuostabių kūrinių, kurie provokuoja emocijas ir mintis. Be to, manau, geras dėstytojas ar mokytojas bet kokią mokslo sritį gali pristatyti kaip įdomią ir prieinamą.

Vis dar galima girdėti pasisakymų, jog meno sritis Lietuvoje, iš valdžios pusės, nėra pakankamai įvertinama. Kaip Jūs dėl to jaučiatės? 

Nedrįsčiau taip generalizuoti situacijos, juk labai sunku būtų apibrėžti, ką reiškia pakankamai įvertinta – manau, kad ši samprata priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio. Visgi, sunku ginčytis, jog finansavimo kultūros sričiai trūksta, o esamų lėšų paskirstymas kartais kelia nemažai klausimų. Žinoma, apmaudu, kai tenka pastebėti, kad valstybinėse ar nacionalinėse galerijose ir muziejuose byra tinkas arba trūksta kokybiško apšvietimo, o dalis meno lauko darbuotojų, nors turi aukštąjį išsilavinimą, dirba praktiškai už „minimumą“. Visgi, reikėtų žvelgti į šią situaciją ne iš emocionalios perspektyvos, o ieškoti logiškų sprendimų. Manau, kad norint situaciją keisti iš esmės reikėtų šviesti visuomenę apie meno ir kultūros svarbą, istoriją, aktualumą, o ypač tam atrasti vietos mokyklų programose. Kol iš pagrindų nepasikeis tiek visuomenės, tiek valdžios požiūris, jog kultūra yra tik antrinės svarbos sritis, tol naivu tikėtis, kad įvyks kažkokie sistemingi, grandioziniai pokyčiai ir staiga įžengsime į Lietuvos meno aukso amžių. Nežinojimas ir neišmanymas dažniausiai yra visų problemų šaltinis, nuo kurio ir reikėtų pradėti.

Kaip vertinate Vytauto Didžiojo universitetą?

Manau, universiteto vertinimas negali tiesiog sutilpti į žodį gerai arba blogai. Iš savo perspektyvos galiu įvertinti tik savo studijų programą, gretutines studijas ar minimaliai pabandyti suvokti artes liberales naudas ir trūkumus. Žinoma, universitetas nėra tobulas, siekiant geresnių rezultatų reikėtų atnaujinti dalies studijų dalykų turinį, griežčiau vykdyti studentų priėmimus. Vis dėlto, studijų kokybė ypač stipriai priklauso nuo dėstytojų ir galiu pasidžiaugti, kad per keturis metus man teko susidurti ir mokytis iš nuostabių savo srities specialistų, kurie padėjo geriau pažinti ne tik tiriamus dalykus, bet ir skatino tobulėti, plėsti savo akiratį bei požiūrį. Natūralu, kad ne viskas buvo vienodai įdomu ir kokybiškai pateikta, tačiau mes dažnai esame linkę mesti kaltinimus universitetui, pamiršdami, kad būdami studentai, kartais ieškome greičiausio ir paprasčiausio kelio, ne visada įdedame tiek pastangų, kiek derėtų. Universitetas juk nėra prievolė, jį pasirenkame, nes norime mokytis ir tobulėti, todėl patys studentai turi būti atsakingi už savo įdedamą darbą, o universitetas turėtų pasiūlyti tam reikalingus įrankius – teorinius pagrindus bei literatūrą. VDU dėstytojų dauguma, bent iš mano patirties, dažnai suteikia studentams ypač patogias sąlygas mokytis, didelė dalis informacijos būna pasiekiama internetu, ko ne, padėta ant sidabrinės lėkštutės, telieka ją pasiimti ir įsisavinti. Galiausia, universitetas skatina atlikti kvalifikacinę praktiką, kuri gali būti ypač naudinga, ruošia atviras įvairių sričių paskaitas, renginius ir seminarus, iš kurių galima atrasti kažką sau aktualaus. 

J. Vyšniauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Rašote straipsnius įvairiems kultūros leidiniams ir portalams. Kaip pradėjote užsiiminėti šia veikla?

Už pirmuosius parašytus straipsnius turiu padėkoti savo studijų programos dėstytojams. Patį pirmą interviu su britų fotografu Homer Sykes man teko paruošti pirmame kurse, nes tai buvo universiteto užduotis. Pati gal niekada nebūčiau sugalvojusi, o turbūt ir būtų pritrūkę drąsos, imti interviu iš man įdomaus menininko, tačiau tą kartą tai buvo privalomas darbas ir tiesiog teko jį paruošti. Vėliau susipažinau su VDU menų galerijos „101“ vadove Margarita Žigutyte. Ji paskatino pakalbinti porą menininkių, kurių darbai buvo eksponuojami galerijos parodose. Straipsnis po straipsnio supratau, kad man patinka rašyti apie kultūrą, todėl trečiame kurse kvalifikacinę praktiką pasirinkau atlikti „Kaunas pilnas kultūros“ redakcijoje. Manau, kad tai buvo be galo naudinga patirtis, išmokiusi įvairių rašymo subtilybių, leidusi geriau suprasti kaip veikia periodinės spaudos leidyba bei suteikusi šansą susipažinti ir dirbti su puikia žurnalo komanda. Po praktikos dar gana ilgai bendradarbiavau su šiuo leidiniu ir tikrai pamilau šį darbą.  

Turbūt nesuklysiu sakydama, jog Jums artimesnis kalbinančiojo, o ne pasakotojo vaidmuo. Kas Jums labiausiai patinka kalbinant žmones, gal turite kažkokių metodų, kuriais stengiatės jiems padėti Jums atsiverti?

Man teko rašyti tiek apžvalginių straipsnių, tiek recenzijų, tačiau labai pamėgau interviu žanrą. Mane žavi kiekvieno pašnekovo individualumas, jo ar jos idėjos bei jų raiškos būdas. Išties, interviu rašymas padėjo suprasti, kad daugelis sričių, kurios man neatrodė ypač patrauklios, gali būti neįtikėtinai įdomios. Nuostabu sutikti ir bent minimaliai pažinti skirtingus žmones, kurie yra labai atsidavę savo veikloms, ar tai būtų darbas, ar hobis, ar visuomeninė veikla. Iš kiekvieno pašnekovo galima išmokti kažką naujo, smagu su jais klajoti po netikėtus pokalbio vingius, kurių nebūnu numačiusi besiruošdama interviu klausimus. Taip pat norėčiau tikėti, kad interviu rašymas išmokė mane geriau įsiklausyti į kito žmogaus išsakomas mintis. Jokių magiškų triukų pašnekovo „atvėrimui“ turbūt nėra, ar bent jie man nėra žinomi. Tikiu, kad svarbu pokalbio metu išlikti atviru, nesiūlyti pašnekovui primestinių idėjų, o įdėmiai klausytis jo. Žinoma, reikia stropiai atlikti namų darbus: pasidomėti pašnekovo darbais bei paruošti įdomius klausimus, kurie tam žmogui dar nebuvo užduoti bei nebijoti jų keisti sekant pokalbio logiką. Visgi, interviu, nors ir specifiška, tačiau yra pokalbio rūšis, o kiekvieno pokalbio metu svarbu išlikti žmogišku ir empatišku – natūraliai, tai galioja ir ruošiant straipsnį.

J. Vyšniauskaitė. G. Žemaitytės nuotr.

Kokie jūsų tolimesni planai po studijų? 

Konkretaus plano apibrėžti tikrai negaliu. Turbūt, pirmiausia norėsis trumpai paatostogauti, aplankyti daug renginių, kurie kurį laiką buvo nepasiekiami tiek dėl sudėtingos karantino situacijos, tiek dėl bakalauro baigiamojo darbo ruošimo. Žinoma, norėtųsi iš karto rasti darbą kultūros srityje, tačiau esu atvira idėjai įsidarbinti ir kitokiuose sektoriuose, nes manau, kad kiekviena patirtis gali būti kažkuo naudinga ir įdomi. Labai tikiuosi, kad pavyks sugrįžti prie aktyvaus straipsnių rašymo, kurį trumpai buvo sustabdę universiteto baigiamieji darbai. Ateityje man būtų labai įdomu save išbandyti kuratorystės srityje bei prisidėti prie vieno iš Lietuvos kino festivalių organizavimo. 

Kokį patarimą galėtumėte duoti abiturientams, sprendžiantiems, kokią studijų programą pasirinkti?

Renkantis studijų programą, manau, svarbu išlikti nuoširdžiu sau – studijuoti tai, kas išties tave žavi, o ne rinktis profesiją iš materialinių išskaičiavimų. Universitetas turi suteikti kokybišką išsilavinimą, o jį įsisavinti bus be galo sunku, jei kiekviena paskaita, pasirinkus sau neįdomią sritį, taps kančia. Antrasis patarimas, kuris dažnai nepatinka daugeliui tėvų, – jei nesi užtikrintas, ką norėtum studijuoti, luktelti metus laiko (pasiimti gap year) yra gera mintis. Aš savo studijas besirinkdama impulsyviai pataikiau, tačiau pažįstu ne vieną žmogų, kuris tokio sprendimo gailėjosi. Universitetas gali padėti pažinti save, tačiau bent minimalus savęs bei savų ambicijų suvokimas reikalingas jau ir renkantis studijų kryptį, o „šauti į bet ką“ neverta. Vieni metai laiko atrandant sau įdomią mokslų sritį yra gerokai vertingesnė laiko investicija į savo ateitį, nei keturi metai nemėgstamose studijose, po kurių dažnai žmonės nenori dirbti pagal įgytą išsilavinimą.  

VDU inf.

 

KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia