VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)

O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad daug įdomiau būtų pristatyti jus pasitikusį asmenį? Klausimas, žinoma, kolegoms žurnalistams. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad VDU Botanikos sodas Kaune toks neįdomus, kad apie jį neverta pasakoti. Anaiptol. Išskirtinis savo amžiumi (2023-iaisiais minės šimtmetį), bet amžinai jaunas ir besikeičiantis, atrodo, tiesiog tau prieš akis – tai sodas, kurį kasmet galima lankyti ir pažinti iš naujo. Toks yra jei ne mus lydėjusio VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus tikslas, tai… būdas.

Gegužės pabaigoje, kai viešėjome sode, buvo pats darbų įkarštis – mat karantino metu darbuotojai ateidavo po vieną, negalėjo laiku pasiruošti sezonui. O ir lankytojų skaičių (jų srovės banguoja priklausomai nuo konkrečių augalų žydėjimo meto) šiemet neabejotinai reguliuos vyriausybiniai sprendimai. Bet Arūnui patinka, patiko ir karantino metas: „Pailsėjau nuo žmonių.“

Arūnas į Kauną dirbti atvyko prieš šešerius metus – įkalbinėti, sako, teko ilgai, nes jam puikiai sekėsi Marijampolės botanikos sode. Visgi sutiko „puse etato“ tapti kauniečiu, o galiausiai ir abiem kojom ėmė į darbą vaikščioti – tiksliau, važinėti. Gyvena sodyboje ir tikrai nėra batsiuvys be batų. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Nežmoniškai nustekentas ir apleistas.“ Taip Arūnas apibūdina botanikos sodą, kokį rado atėjęs dirbti. Paklaustas, ar tai lėmė žmogiškieji ištekliai, ar finansavimas, dukart pasakė „taip“. O istorija išties paini. Tai Tadas Ivanauskas iš Tartu į Kauną iškvietė šveicarą Konstantiną Regelį – tiksliai nepacituosime, bet, maždaug, steigiame mes čia universitetą, kol kas jo nėra, bet bus, atvažiuokite įkurti sodo. Regelis atvažiavo – ir su kauniečių palaiminimu aplankė daugelį botanikos sodų Europoje, įsigijo sėklų, ėmė ruoštis. Tiesa, ne plyname lauke – pačioje XIX a. pradžioje statytas klasicistinis Aukštosios Fredos dvaras su parku ir drūtais medžiais tam puikiai tiko. Buvo ir skandalų: kaip pasakojo tarpukario spaudą pavartęs Arūnas, Regelis, norėdamas kažką įsigyti sodui, pardavė dvaro akmenis, sužinojo spauda… „Tokia jau aura.“ Vėliau sodo pavaldumas ne kartą keitėsi, kol galiausiai jis tapo Vytauto Didžiojo universiteto dalimi. 

Botanikos sodą sudaro keletas skyrių, ir būtent šis, Ekspozicijų ir kolekcijų, kuriam vadovauja Arūnas, yra matomiausias. Dar yra Mokslo skyrius, kuris net turi atskiras, visuomenei nematomas kolekcijas, bei Edukacijos ir paslaugų skyrius. Tai pastarojo kolektyvo dėka sužinome, kada kas žydi, koks kauniečių darbas pastebėtas užsienyje, kokia šiemet jau legendine tampančios „Kvapų nakties“ programa… Beje, „Kvapų nakties“ idėją iš Marijampolės į Kauną atsivežė pats Arūnas. Taigi ką jis rado Kaune ir ką nusprendė pakeisti?

„Čia vyravo toks šventos karvės principas – kaip kažkas, gal koks svarbus partijos veikėjas, kažkada pasodino, taip ir turi būti. Tai mano pirmas darbas čia buvo išpjauti tokius neva vertingus, nors iš tiesų banalius šabakštynus. Tai buvo ir pirmas mano, kaip sodo darbuotojo, susitikimas su spauda.“ Taigi Arūnui teko tą „šventą karvę“ vyti lauk. Ir štai – pernai nukasti paskutiniai „sovietiniai“ reliktai – bijūnai, sodinti dar 1968 metais. Vietoj jų karaliaus jurginai. Dabar senas ir tuo žavingas bei vertingas tik pats Fredos dvaro parkas. O kodėl netiko bijūnai ir kiti anksčiau sodinti dalykai? 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Visi augalai anksčiau buvo už tvoros ir, jei nepažinojai tvoros prižiūrėtojos, nieko gražaus nepamatydavai – Minske ir dabar taip“, – pasakoja Arūnas. Nebuvo vejų, nebuvo šienaujama, viskas apaugę. Na, nevakarietiška, jei galima taip pasakyti. Ir dar nebuvo susikalbėjimo tarp kolektyvo. Nori, kad tau žmogus lysvę išravėtų – skambini jo viršininkui, o tas – žmogui. Arba yra kuratorius, kuris tik kabinete sėdi, tų augalų nė nemato. Kad gali ir turi būti kitaip, Arūnas suprato keliaudamas. Pavyzdžiui, į didžiausią pasaulyje rožyną Zangerhauzene, Vokietijoje. Sakė, rožių ten gal net per daug žmogaus akiai… bet darbo organizavimas įsiminė. „Na, gal Z kartai nepatiktų“, – juokiasi mūsų vedlys ir pasakoja, jog dabar jau ir Kaune normalu, kad darbuotojai vienas kitą gali pakeisti, sodininkas gali kasoje prisėsti. „Žmogus turi būti universalus, o išmokdamas ką nors nauja atranda save bei tampa kolektyvišku. Kiekgi gali tą pačią lysvę ravėti dvidešimt metų?“ 

Savo darbuotojais vadovas iš esmės patenkintas. Sako, kolektyvas atsinaujino, nors jaunimą į sodą pritraukti sunku. Skandalas – lietuvoje botanikų, o tokia ir yra Arūno specialybė, apskritai niekas neberuošia. Priimtų bent penkis! Atlyginimai čia nėra dideli, bet tai kompensuoti bandoma komandiruotėmis į užsienio sodus – ne tiek atostogoms, kiek įkvėpimui. Ir tikrai – grįžusiems iš kelionių sodininkams atsiveria akys, kaip galima dirbti, kokią estetiką galima sukurti iš gamtos. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Kaip sakydavo profesorė Vida Mildažienė: na, nusiimkit jūs tuos kibirus nuo galvos“, – juokauja Arūnas. Džiaugiasi „išravėjęs“ iš sodo nuosaikumą – tai irgi vadina sovietiniu palikimu, kai viskas buvo tik pilka, žalia, raudona, na, kad „nebūtų perkrauta“: „Prancūzas nesuprastų – jis juk gėlyną augina įkvėptas puošnios rūmų damos suknelės, jis nežino žodžio „perkrauta“.“ Žodžiu, svarbi ne tik techninė darbo pusė, bet ir meninė. Kitaip tariant, valdyti reikia ir kastuvą, ir polėkį. Ir, net jei esi didelis viršininkas, kastuvo užmiršti nevalia. 

Vis minim čia kitų šalių sodus – draugystė ir sinergija tikrai egzistuoja. Mūsiškiam artimiausiu ne tik dvasine prasme Arūnas įvardijo Salaspilio, arba Latvijos nacionalinį botanikos sodą. Sako, jau nebeturi kuo keistis su latvių kolegomis – o augalų mainai yra labai svarbi tradicija. Juk reikia kolekcijas nuolat atnaujinti. „Medelynuose neturime ko įsigyti – būna, nuvažiuoji, ir matai, kad viską jau turi.“

Galėtume čia bandyti detaliai atpasakoti VDU Botanikos sodo kolekcijų, rūšių, veislių skaičių, aprašyti oranžeriją ir šalia jos ramiai sau žiemas leidžiančius kaktusus, pakviesti į pergolę – bet viską gi patys pamatysite apsilankę. Įdomiau pasirodė perteikti žemišką filosofiją, kurioje estetikos pojūtis dera su nebijojimu susitepti rankų. Kai kas jums atvykus jau bus pasikeitę nuo mūsų vizito, nes sodas – gyvas organizmas. Įspūdį tikrai paliks rozariumas, vienas ypatingiausių Lietuvoje. O mums dar patiko naujai rengiamas įvairių rododendrų kampelis. Ir ginkmedis, žinoma, dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), šiemet pasipuošęs žiedynais. Taip įkvėpė, kad net žurnalo viršelyje jam vietos iliustratorė skyrė. Dar mus labai domino gamtosaugininkės ir antropologės prof. Birutės Galdikas garbei pasodinta ąžuolų giraitė. Joje auga gamtos paveldo sąraše esančių pagonių laikus menančių ąžuolų palikuonys. Idėja išties kaunastiška, bet kol kas jie visai nedideli, tad ir tikrojo įspūdžio bei ąžuolų perduodamo protėvių šauksmo, matyt, dar teks palūkėti. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

Šiaip jau VDU Botanikos sodo hitu galima laikyti jurginus. Ir ne tik sodo – viso Kauno. Čia tik priminsime, kad speciali jurgino veislė buvo išvesta net mūsų žurnale dažnai cituojamo Juozo Tumo-Vaižganto garbei. Yra ir veislė „Senasis Kaunas“ – tiesa, ne botanikos sodo darbuotojų išveista, o selekcininkės Jadvygos Petravičienės. Kaunietiški jurginai vertinami ir apdovanojami pasaulyje. Štai pernai mūsų gidas iš Paryžiaus parsivežė konkurso „Concours International du Dahlia 2019 Parc Floral de Paris“ antrąjį prizą – už savo išvestą jurginą „Freda Kristina Pink“.Ši kaunietiška gėlė, kurios pavadinime tilpo dvaro pavadinimas ir Arūno kolegės vardas, nuo šiol auginama ir Paryžiaus botanikos sode. Kaip ir botaniko išvesta „Orija“, 2018 m. konkurse neatsigynusi publikos ovacijų. 

Tulpėms šiemet nutiko ne visai linksmas dalykas. Jų veislių čia apie 400, pačios ankstyvosios sužydėjo, kai VDU Botanikos sodas buvo uždarytas dėl karantino. Bet artimiausioje ateityje tulpėmis šiame sode grožėtis bus sudėtinga – dėl to kaltos stirnos. Jos, laisvai besiganančios dvaro apylinkėse, visai išdrąsėjo ir užkandžiauja taip, kad nelieka nė svogūnėlio. Ne tik tulpes mėgsta – neatsisako tujų, bergenijų. Taigi tas tulpes, kurios dar išliko, sodo darbuotojai aptveria tinklais. O stirnos, gali būti, naršo nekilnojamojo turto skelbimus kitose apylinkėse – pyktis su šiais dailiais sutvėrimais niekas nenori, bet niokoti svetimo turto, ir dar tokio gražaus, juk nevalia. Kraustysis. O žąsys, kurias Arūnas atvežė iš savo paties sodybos, parke gyvena gerai ir niekam nekenkia, viena jau labai solidaus amžiaus sulaukusi. Ančių irgi yra, žinoma – koks tvenkinys be jų. Šios laukinės. Dar sutikome įspūdingo grožio muskusinę antį. Bet ne zoologijos sode juk esame. Metas apžiūrėti būsimą edukacinį sodą – tai dar viena Arūno idėja. 

Gamtoje procesai neskubrūs, taigi ir įvairių šalių vaisių, augančių čia pat, Fredos dvaro pašonėje, dar teks palaukti keletą metų. Bet idėja būtent tokia – pristatyti vaismedžių geografiją. Ir pasiūlyti pasivaišinti sunokusiais vaisiais. Dabar, kai keliauti apskritai neįmanoma, toks gardus – o ir pigus – pasivaikščiojimas skamba viliojamai. Mes pasvajojame – gal ir kokios botanikų virtos uogienės bus galima įsigyti? Gal. Kituose soduose visko būna, pavyzdžiui, Prahoje gali sau sėdėti po vynuogynais, žiūrėti į tekančią Vltavą ir siurbčioti sodininkų, it senovės vienuolių, čia pat pagamintą gėrimą. Gal kada nors ir Kaune – juk reikės kažkaip įveiklinti šiuo metu tvarkomą pagrindinį dvaro pastatą. 

 

botanika.vdu.lt

Dr. Arūną Balsevičių kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia