Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija

Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo bigbito iki reivo. Dabar vėl apie elektroninę šokių muziką, kurios vakarėlių kultūrai nemažą įtaką padarė užgriuvusi pandemija, sustoję lėktuvai, pinigines ištuštinę klubinėtojai. Vieni rekomenduoja didžėjams keisti profesijas, kiti turi didesnių planų. Po M. Žilinsko dailės galerija prieš penkerius metus pradėjęs veikti klubas „Lizdas“ – prie pastarųjų. Ir visai nesvarbu, kad žmonių jame telpa saujelė, o fotografuoti negalima. Legenda tokia gyva, kad kartą per kelis mėnesius „Lizdas“, kaip tas moliūgas, virsta „Prisukamo Abrikoso“ karieta ir išvažiuoja į vis kitą Kauno vietą. Ten dešimtimis skaičiuoji jau ne šokėjus, o didžėjus. Kaip per mažiau nei dešimtmetį (skaičiuojant nuo žemiau aptarto renginio buvusiame Ryšių istorijos muziejuje) tapti neatsiejama Kauno kultūros dalimi, pasakoja vieni iš idėjos autorių ir vieni iš „Lizdo“ sukėjų Žilvinas Širka ir Mantas Pakeltis. Patys, žinoma, irgi didžėjai.

Naktinių klubų lankytojai švenčia kiekvieną savaitgalį. Kaip jums atrodo, kodėl tokia tradicija gaji? Kodėl dalis žmonių penktadienio vakarą eina linksmintis ir taip ilsėtis, o dalis – miegoti?

Žilvinas Širka: Aš manau, kad žmonės stresuoja būdami toje kasdienos realybėje, kuri ne visada yra pakenčiama. Tada ateina savaitgalis ir per jį turi išleisti visus piktuosius demonus. Čia jei labai trumpai, bet jei gilintumėmės į visos elektroninės šokių muzikos kultūros ištakas prieš keliasdešimt metų, reikia pastebėti, kad ji tokia atskalūniška ir iš pradžių neturėjo tokių klubų, kaip įsivaizduojame dabar. Vadinamieji reivai vykdavo sandėliuose, atokiai nuo kitų akių, ir dažniausiai elektroninė muzika prigydavo tokiose vietose, kur buvo daug gamyklų ir jų darbininkų, kitų sunkiau gyvenančių, atstumtų visuomenės sluoksnių. Detroitas, Čikaga… Žmonėms reikėjo kaip nors išleisti garą. Bet, tiesą sakant, nežinau, ar galima linksminimąsi kiekvieną savaitgalį vadinti švente.

Tiesa, juk ir praėjusio „Lizdo“ sezono šūkis buvo „Į klubą kaip į darbą“. Visgi labiau turbūt juokais, kviečiant nepraleisti susitikimų?

Mantas Pakeltis: Taip, toks yra visas šiuolaikinis socialinis būvis. Aš, pavyzdžiui, nespėju su visais susitikti darbo dienomis, nes turi pasportuoti, pavalgyti, grįžti namo pamiegoti. O savaitgalis toks, na, ką? Kitą dieną nereikia į darbą, tai gali sau leisti truputį ištrūkti. Yra ir kultūrinė tradicija. Į teatrą – kokį trečiadienį, ketvirtadienį – į kiną, penktadienį – į diskoteką, o likusį savaitgalį – pagal likusias jėgas.

Ž. Š.: Šventėje turbūt svarbiausias ir yra tas socializavimosi aspektas. Nuo Vienos balių iki diskotekų rūsiuose. Viso ko jungiamoji ašis yra bendravimas.

Kaip tik šiame žurnalo numeryje publikuojame skaitinį apie tarpukario salonų kultūrą. Šeštadieniais po pietų žmonės – kviestiniai – rinkdavosi aptarti įvairiausių meno ir gyvenimo reikalų. Tiesioginės paralelės su naktiniu klubu čia, žinoma, neišvesi, bet štai ir „Lizde“ taikote veidų kontrolės principą, bet ko neįleidžiate. Ar tam, kad bendraminčiai jaustųsi gerai ir saugiai?

Ž. Š.: Na, iš dalies taip. Ne tik dėl veidų kontrolės, bet ir dėl pačios muzikos bei mūsų kuriamo turinio susiformuoja tam tikras žmonių sluoksnis. Tai ir gerai, ir blogai, nes būna tokių, kurie eina į klubą visiškai ne dėl muzikos, o dėl tų kitų pažįstamų, kuriuos ten sutiks. Ta lankytojų rūšis, vadinamieji rūkyklos klubinėtojai, muzikos ir neišgirsta, net neprieina iki šokių aikštelės.

Velykos pagal didžėjus. Tautvydo Stuko nuotr.

Bendravimas juk, kaip jau nusprendėme, yra kertinis dalykas. Ir jei sutariame, kad kassavaitgalinis vakarėlis – ne šventė, eikime prie susitikimo priežasties – jūsų komandos organizuojamo ciklo „Prisukamas Abrikosas“. Šie grandioziniai kelių salių renginiai įspūdingose, dažnai industrinėse erdvėse neretai sutampa su valstybinėmis šventėmis, tiksliau, jų išvakarėmis – nes kitą dieną niekam nereikia dirbti, tiesa?

Ž. Š.: Yra tas dalykas, bet ne mažiau svarbus yra migravimas. Kaunas kurį laiką buvo netgi toks miestas, į kurį per šventes grįžtama, o ne iš kurio išvažiuojama. Būtent dėl to ir pradėjome rengti tas šventes, kad bičiuliai turėtų vietą susitikti. Pirmieji „Abrikosai“ nebuvo tokie jau grandioziniai – į „PuntoJazz“ palėpę tilpdavo pora šimtų draugų, ir tai tikrai būdavo toks savotiškas salonas. Bet pats pirmasis šio pavadinimo renginys buvo visai neypatinga proga ir gana atsitiktinis. 

M. P.: Kalėdos, kaip tema, atsirado tada, kai mes patys vienu metu buvom truputį atitolę nuo visų grojimų ir vakarėlių. Toks „Abrikosas“, koks jis yra dabar, koks jis išaugo, prasidėjo buvusio Ryšių muziejaus „Kiemelio 837“ vidinėje salėje. Didelė salė buvo, vestuvinė, mes nepasikuklinom, prisirinko nežmoniškai daug žmonių.

Ž. Š.: Kalbant apie muziką, prasidėjo viskas nuo drum’n’bass, o atnaujinę kalėdinę veiklą trejus metus šventėme su gyvais „Golden Parazyth“ koncertais. Vėliau jis padarė atskirą renginį, o mes pamatėme, kad nebūtinai jis ir buvo svarbiausias elementas. Svarbiausia buvo laukinė vakarėlio nuotaika, visiems tiesiog reikėjo atsitikti. Aš atsimenu, kad ten buvo net apdraskytų žmonių.

M. P.: Buvo sudraskytų nugarų ir dužusių širdžių. Prarastų sąmonių vakarėlis. Visi šoko už didžėjaus, vienintelis apšvietimas buvo tokia girlianda prie DJ stalo. Dar buvo vizualizacija, kurią nugriovė per pirmas dvi vakarėlio valandas.

Ž. Š.: Perėjo kiaurai ekraną. Buvo smagu. Manau, visa tai vyko prieš šešerius ar septynerius metus, dar iki atidarant „Lizdą“.

M. P.: Tada atsirado tradicija. Persikraustėm į buvusias „Exit“ klubo patalpas A. Jakšto gatvėje, pradėjom galvoti, gal reikia daryti dažniau, nes visai fainai susitikt su visais. Renginiai vis augo, augo, ir dabar „Abrikosas“ yra toks, koks yra.

Kokių dar esat tų vietų apėję? Manau, kad tiems, kas jūsų renginiuose nesilanko, bus visai įdomu išgirsti, kad tokiose vietose apskritai gali vykti renginiai.

Duetu: Dabartinis Kauno kultūros centras – tada „Tautos namai“, „Stumbro“ bravoras, kur dabar klubas „Lemmy“… Radijo gamykla, „Pergalės“ gamykla, „Drobės“ fabrikas.

Ž. Š.: Ir dar Buitinės chemijos fabrikas, kur mes toksines atliekas valėme su kaukėmis. Nežinau, kiek buvo saugu daryti ten renginį.

Prieš Vėlines įprastai šokama. Šiemet nebuvo galimybės. „Prisukamo Abrikoso“ archyvų nuotr.

„Prisukamo Abrikoso“ vieta dažniausiai slepiama iki paskutinės minutės. Žmonėms dabar jau nusispjaut, kur bus, vis tiek eis. Bet ar pastebėjot, kad kai kurie rajonai yra mažiau patrauklūs? 

Ž. Š.: Dabar jau galiu pasitikėti savimi ir sakyti: „Galiu daryti renginį Aleksoto mėsos fabrike arba galiu daryti Vilijampolėj, vis tiek žmonės ateis.“ 

M. P.: Buvo toks laikas, kai viską turėjai būtinai daryti centre. Neduok Dieve, reikės pavažiuoti truputį toliau, ant kalno kur nors užkilti. Tai viskas, batai, nieks neateis, gali pamiršti.

Ž. Š.: Čia dar vienas lūžio taškas – apšokom visą centrą ir pradėjom kažkur kitose miesto pusėse dairytis. Pamatėm, kad efektas nėra labai blogas, o kaip tik įdomu truputėlį paklajoti, paieškoti tos vietos, kažkokiose tamsiose gatvelėse rasti keletą pasimetusių, vakarėliui pasiruošusių margų žmonių. 

Kartais pati erdvė sukuria temą ir nuotaiką. Ten reikia tik pastatyti sceną, kaip „Pergalės“ gamykloje, ir efektas bus, o kartais reikia ir kelias savaites dirbti, kaip radijo gamykloj, kur yra daug mažų erdvelių. Kuri būsimą pojūtį žmogui, galvoji, kaip jis įėjęs į tą renginį tą erdvę pamatys, kur jis eis, kaip ten jausis.

Mano galva, vienas sudėtingiausių, gal net nelabai pavykęs renginys iš esmės buvo statybų aikštelėje. Tai buvusi „Aušros“ spaustuvė, dabar ten įsikūręs spa. Viskas ten atrodė gerai, bet tas pastatas buvo visiškai kiauras. Langai yra, langų nėra, nesuprasi. Nėra stabilių sienų. Mes nujautėm, kad bus sudėtinga. Kai tikrinom garsą, išėjau į lauką ir supratau, kad ten girdisi taip pat kaip viduje. O aplink gi stoties rajonas, mediniai nameliai be garso izoliacijos… Aišku, atvyksta ir policija, tenka šnekėtis su pareigūnais, bandyti tempti gumą, aiškinti, kad nusuksi garsą į kitą pusę arba pritildysi, bet, aišku, to nedarai, nes vakarėlis turi tęstis.

Ar jūsų pasirinktos renginių erdvės turi įtakos atlikėjų sąrašui? Skambesiui, kurį norit tą naktį skleisti?

Ž. Š.: Aš matyčiau viską kitaip. Skambesys vienoje scenoje vienoks, kitoje kitoks. Dėliodamas scenografiją, kuri atsiranda tam tikroje salėje, galvoji, kaip sukurti atmosferą tai vietai. Nes juk gauni tik sienas. Okey, yra gamyklų, kur randi kažkokį industrinį kraną, ir tai jau diktuoja tam tikrą temą. Jeigu tai tiesiog kažkokia salė, kuri yra gamyklinė, tuščia, tada lengviau paruošti tą vietą pagal muziką, kuri ten skambės. 

Sunku patikėti, bet tai vyko šią vasarą. Vytenio Sidabro nuotr.

Kalbamės spalio pabaigoje, paskutinės naujienos – šokti saugiai ir oficialiai galima iki vidurnakčio. Jūsiškis „Prisukamas Abrikosas. Visi Šventieji“ ta proga planuojamas pradėti antrą popiet. Skamba įdomiai (Galiausiai renginys  buvo  atšauktas, – red. past.). Visgi, atmetus apribojimus, kokių šiai renginių serijai turite ambicijų?

M. P.: Kiekvieną kartą renginius norisi padaryti vis geriau ir profesionaliau. Nebėra jau tai visiškas reivas, kaip būdavo prieš ketverius metus. Man norisi – čia nėra mūsų visų nuomonė – turėti kažkokią vieną vietą ir joje bazuotis, pavyzdžiui, metus. Kad galėtume dar labiau ją paruošti ir joje vystyti tam tikrus projektus. Nes kitą kartą tiesiog nespėji pakankamai anksti susirasti konkrečios vietos, nespėji pristatyti tam tikro meninio projekto, video ar šviesos instaliacijos. 

Ž. Š.: Čia galiu pridurti, kad renginio vietą paprastai skelbiame prieš pat vyksmą nebūtinai tik dėl ažiotažo. Kartais tikrai pasitvirtinam lokaciją likus šešioms dienoms… Tai amžinas vargas. Kita vertus, jei įsirengsime erdvę ilgam, kaip daug kas dabar daro, ką ir Mantas siūlo… bijau, kad gali dingti spontaniškumas. 

M. P.: Bet gal metas subręsti? Stresas mane jau ima erzinti. Nebe taip patinka.

Ž. Š.: Žinoma, maža tikimybė, kad kada nors paleisime tą savo „Prisukamą Abrikosą“. Jis jau nebe nuo mūsų priklauso. Kažkas sakė, kad tai jau tapo miesto tradicija. 

M. P.: Todėl norėtųsi išplėsti visa tai – gal daryti koncertus dieną ar dvi prieš, atvežti instaliacijas, kurias būtų galima aplankyti iki renginio. O tada jau reivas.

Ž. Š.: Tai patogi platforma bandyti daryti ką nors naujo ir įdomaus. Atvežti kokį nors sudėtingą, brangų užsienio performansą, nuo nulio pradėti tą visą veiklą rizikinga. Bet čia, po skėtiniu projektu, matom galimybių daryti įdomius koncertus, kurių Kaunui trūksta. Trūksta dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, mažai koncertų salių. Bet mes savo kailiu išmokome, kaip visa tai daryti fabrike ar kitoje netipinėje erdvėje. Turime ir kitų tarpdisciplininių vektorių, kuriuos norime vystyti ir pačiame „Lizde“ – tarkime, vasarį prasidėjo bendradarbiavimas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Paliksiu kabliuką pabaigai, ką gi mes su jais ruošiame.

Daina Dubauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“

Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Kauno miesto istorijos žaidimai su Kęstučiu Ignatavičiumi (interviu)
Kauno senamiestyje esančioje Benediktinių gatvėje lankiausi pirmą kartą – pokalbiui į svečius mane pasikvietė daugeliui puikiai pažįstamas Kauno rotušės...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Kauno miesto istorijos žaidimai su Kęstučiu Ignatavičiumi (interviu)
Kauno senamiestyje esančioje Benediktinių gatvėje lankiausi pirmą kartą – pokalbiui į svečius mane pasikvietė daugeliui puikiai pažįstamas Kauno rotušės...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia