English
Žurnalų archyvas

Miesto medžioklis Pranas Griušys (interviu)

12 liepos, 2021, Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

„Dailininkams nėra atostogų“, – tikina Pranas Griušys (g. 1955), su kuriuo pašnekesiui apie dviračius susitikome jo mėgstamoje Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Čia Vilniaus dailės akademijos profesorius, tapytojas atskubėjo vos pasveikęs nuo koronaviruso – sakė, jį šią žiemą išgelbėjo dviratis ir Faulkneris. Kaip dviratis? Ogi dardant per įšalą. Viską išdardino.

„Pasikonsultavau su gydytoju, ar galiu minti dviratį, – sako, jei jėgų turite, tai minkit.“ Šitai P. Griušys man pasakojo dar pavasarį, kai matėmės parodoje „Miestas savyje“, eksponuotoje galerijoje „Meno parkas“. Joje – dideliais formatais iškadruoti, rodosi, gerai pažįstamo miesto vis stebinantys kampai ar atspindžiai. Ir čia dviratis atlieka labai svarbų vaidmenį. Visai kaip Prano gyvenime. 

D. Stankevičiaus nuotr.

Kaip vasarosite?

Vasarą nežadu niekur toli važiuoti, tik Lietuvėlėje. Toliau žadu medžioti. Ištrūksiu prie jūros, esu šiek tiek įsipareigojęs apsilankyti Nidos meno kolonijoje. Kaip tik datos sutaps su Thomo Manno festivaliu. Thomas Mannas man patinka – vieną vasarą jam paaukojau ir nepasigailėjau. Pagalvojau, gerai vyrukas rašo, net nustebau. Lyg žinojau, buvau girdėjęs, bet kai iš tiesų prisilieti, supranti, už ką nobeliai duodami. 

Anksčiau, kai turėjau didelį automobilį, tai į Nidą keliaudamas ir drobelę, ir „etiudniką“ įsimesdavau, ir, aišku, dviratį. Jei būdavo laiko ir noro, mėgdavau pasikrapštyti – taip geriau, nuveiki ką prasmingo ir tada jau vaidini, kad ilsiesi. O dabar žiūrėsim, jei ir nenusivešiu, vietoje juk galima išsinuomoti.

Pranai, ar dviratis jums svarbus nuo vaikystės? Kas išmokė juo važiuoti?

Nieks nemokė, patys išmokom. Dabar, kai pravažiuoju kokią Vienybės aikštę, palakstau tais kalniukais, tai net toks gražus pavydas suima, kaip gražiai tėvai su vaikais užsiima. Vaikužėliai vos paeina, o jau ant paspirtuko ar triratuko rieda. Ot laikai atėjo. Va, dėl ko reikėjo kariauti – kad mažučiai taip augtų. Kas nori – maudosi, kas nori – laksto, kas nori – deginasi.

O aš… aš gimiau Žemaitijoje. Tuomet atėmė visas karves, ūkį, tėvai persikraustė, kad man su broliu būtų geriau. Taigi užaugau Mažojoje Lietuvoje, Šernuose. Miškų ūkyje, stebuklingoje vietoje, kur Minija teka, senoviniame prūsiškame dvare. Mokiausi gal trijose senose mokyklėlėse, mūrinėse, raudonų plytų. Būdavo, rudenį užlieja pievas, žiemą ledo davelnia – jau tada dviračiu ant ledo važinėdavau. 

Kadangi aš Kaune, tai juo ir mintu, jame lakstau, stebiuosi – medžioju. 

Pirmas mano dviratukas buvo vyriškas, su rėmu, didelis. Važinėdavom pro rėmą koją prakišę, vairas aukštybėse, vos pamini. Važinėdavom taip visi ir visur. Nesvarbu, su kokiu, svarbu, kad rieda. Grįždami iš mokyklos karą žaisdavom – kas kurį dviračiu į griovį įvarys.

O kai pradėjote studijuoti Vilniuje, tuometiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), dviratis keliavo su jumis?

Ne, Vilniuje nevažinėdavau. Piešdavau. Nuo devintos ryto iki pietų, tada patapom, vėl piešimas iki gal aštuntos vakaro. Normalu tai buvo. Geras buvo mano kursas: Šarūnas Sauka, Eglė Velaniškytė, Audronė Petrašiūnaitė, Vygantas Paukštė… Tiesa, į bendrabutį persikrausčiau tik paskutiniais metais. Mat, kai įstojau, buvau rimtas žmogus, jau po sovietinės armijos – maniau, kad čia aš rimtas, o kiti mažvaikiai, iškart po mokyklų sustoję. Nenorėjau gyventi su visais, nuomojausi kambarį. O galiausiai pasidarė įdomu, ir savo malonumui persikrausčiau į bendrabutį. Smagūs paskutiniai metai buvo.

Baigęs gavau paskyrimą, tapau dėstytoju Kauno fakultete. Pradžioje buvo baisu, kad teks dėstyti, bet ir smagu. Visur Kaune teko pagyventi, pabūti. Va, chasidų sinagogoje, kuri tada institutui priklausė, kur jau lentas galima kabinti ten, Gimnazijos gatvėje, dirbusiems žymiems menininkams, tekdavo net ir pamiegoti, nors praustis važiuodavau į Kalniečius, į bendrabutį. Nejauku man Kalniečiuose buvo. 

O dviratis kada grįžo pas jus?

Ne iš karto. Kvailas buvau, kai pagalvoju, per vėlai susigrąžinau jį į savo pasaulį. Automobilį vairuodavau. Ir kažkada, dar prie lito, smarkiai pabrango benzinas. Sakau, nu jau ne, tiek nemokėsiu. Nusipirksiu dviratį ir važinėsiu, ir rodysiu degalinėms špygą. Taip ir padariau. Ir ką, su dviračiu puikios galimybės Kaune. Studija Šančiuose, namai prie „Romuvos“, darbas Senamiestyje – jokių kalnų, nieko. Lengva laiką planuoti, visi reikalai greit susitvarko, iš banko į inspekciją – viens, du ir nuleki. Automobilį dar turiu, bet jau keli mėnesiai neužvestas. 

Pagal ką renkatės dviratį? Išvaizda svarbu? Kur perkate, beje?

Ne… Svarbiausia geri guoliai. Anksčiau patikdavo Aleksoto turguje, esu porą iš ten parsivežęs. Va, užsirašiau, kokius turiu (išsitraukia lapelį, – red. past.). Dabar važinėju „Batavus“, turiu „Gazelle“, „Amsterdam“ – visi olandiški. Dar tokį mergaitišką turėjau, bet pribaigiau vieną žiemą. 

Džiaugiuosi, kai įvyksta neplanuotas nušvitimas – tada visa diena turi prasmę.

Kokia prasme mergaitišką?

Na, moterišką, be rėmo. Žiemai tik tokius ir perku, nes taip saugiau. Krentant – op, dviratis guli, o tu gražiai atsistoji. Pasikeli ir važiuoji tolyn. Bet praėjusią žiemą nė karto nekritau. 

Jei rimčiau ką reikia sutvarkyti, vežu meistrams – vienas yra geras Šančiuose, kiti Miško gatvėje. Bet jei kokią kamerą reikia pakeisti, pats su malonumu krapštausi. Garaže turiu daug detalių iš jau suvažinėtų dviračių. Iš Kauno etapo mano sąskaitoje – aštuoni, specialiai suskaičiavau. 

Koks jūsų santykis su dviračių vagimis?

Dabar retesnis. Jau ir nesistengiu labai išpuoselėti saviškių, specialiai, pavyzdžiui, sėdynės nepakeičiu, tai ir akies netraukia, o ir vagių sumažėję. Gal padoresni tampam? 20 proc. dviračio vertės reikia investuoti į apsaugą. Tai pas mane tokia „nuo vaikų“. O kai vogė, tai tiesiai iš garažo… Šlykštus jausmas. Juk dviratis – draugas. Tai kaip draugą pagrobtų. Nejauku. 

Esate dar sakęs, kad dviratis – jūsų medžioklės instrumentas. 

Kokia jūsų kraujo grupė?

Mano? Antra, populiariausia. O jūsų?

O mano – pirma. Aš pagal tai aiškinuosi. Tai medžiotojų ir rinkėjų grupė. Jūsiškė – jau žemės dirbėjų. Sėti, akėti tada žmonės pradėjo. O mes – bastūnai. Tai aš ir toliau tą darau, ką genai šaukia. Tik medžioju vaizdus – šia prasme dviratis puiki priemonė.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Palygintumėt savo kūrybą studijų Vilniuje metais ir vėl persėdus ant dviračio? Ar verčiau kitais įrankiais matuoti?

Buvau pasižadėjęs Lietuvos kultūros tarybai. Yra toks gražus prancūziškas pasakymas, gal labiau skirtas santykiams: „Aš žinau, kad tu žinai, jog aš žinau.“ Taip sužaidžiau su Taryba prašydamas stipendijos: įsipareigojau, nes jie žinojo, kad aš nutapysiu, o jei nebūčiau gavęs paramos, gal ir nebūčiau to ciklo „Miestas savyje“ sukūręs. Tai ciklas nebūtinai apie Kauną, bet apie miestą. Bet kadangi aš Kaune, tai juo ir mintu, jame lakstau, stebiuosi – medžioju. 

Anos parodos anotacijoje rašiau: „Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų E. Kanto ir A. Šopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius.“ Tai suvokęs leidžiu sau žiūrėti į pasaulį tam tikru žvilgsniu ir jame elgtis būtent taip. Šiuo atveju – nuo dviračio. Jis man padeda bendrauti su pasauliu, miestu, Kaunu. Nežinau, ką tapyčiau be jo. Turbūt ką kita.

Iš tiesų bijau naudoti algoritmus. Žinote, 2 + 3 = 5, bet ir 4 + 1 = 5. Tiesa ta pati. Yra kolegų, kurie taip elgiasi. O aš to vengiu, vengiu to paties žiūrėjimo į pasaulį kampo. Ir kaskart nustebti nėra paprasta, dalykai nesimėto. Tad džiaugiuosi, kai įvyksta neplanuotas nušvitimas – tada visa diena turi prasmę. Pavyko! Bingo! Ir kartais tie pastebėjimai, kurie kaupiasi, kurių turiu nemažai, pavirsta paveikslais. 

Bijau net tos tikros gamtos, apie kurią visi taip čiulba, į kurią veržiasi. Reikėtų ne tik paatostogauti, gerokai pagyventi, įsijausti, visai kitu kampu pradėti žiūrėti ir stebėti. Kad gražu – tai savaime aišku. Į tą Nidą užtat ne taip ir noriu – ten taip gražu, kad nėra ką veikti. Nors vieną vasarą buvau ją aptikęs visai kitu kampu… Ne tiesiog gražūs saulėlydžiai, jūra ir marios. Ne, ne, yra keistesnių dalykų. Tai va, grįžtant prie temos, mieste aš jaučiuosi puikiai. 

O jūsų kolegos dailininkai mėgsta dviračius?

Stebiuosi, kad nedaug kas. Sutinku, va, Edmundą Saladžių pravažiuojantį. Kiti gal Žaliakalnyje gyvena? Turiu tokį kolegą Darių iš ten, bet jis į Parodos kalną užvažiuoja. Kitiems gal sunkiau. Bet nusileisti labai smagu… Nors štai Nagliui Ryčiui Baltušninkui leidžiantis buvo šakės trūkusios. Uch.

Su šalmu juk reikia važinėti. Jūs turit šalmą? 

Aš tik su kepuraite. Bet kalnais ir nevažinėju. Nors… vakar apturėjau salto mortale – prie pat „Akropolio“, į studiją važiuodamas. Atitrūko purvasargis, įlindo tarp stipinų, užblokavo… Gerai, kad greit nelekiu. Vis tiek apsiverčiau. Bet, kaip žinodamas, ryte buvau padaręs tokią rytietišką mankštą, dvylikos pratimų ciklą „Saulės pasveikinimas“. Visi sąnariai pramankštinti – nukritau, susirinkau, ką turėjau, ir nuvažiavau tolyn, lyg niekur nieko.