Žmonės linkę vis labiau saugoti savo privatumą. Nors aš svarstau, ar tai tikrai yra privatumas. Gal tai susvetimėjimas. Kaip aš sakau, štai kokia ta evoliucija, kai žmonės vienas kitam nebepatiki paslapties, kuri tarsi yra bendra.

Būtinas pasitikėjimo ir abejonės santykis. Turi būti tikras tuo, ką darai, bet iki paskutinės minutės abejoti, ar iš tiesų yra taip, o ne kitaip. Vien pasitikėdamas savimi tampi bukas, o jei nuolat abejosi, nieko nenuveiksi.

Niekas nenugali Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės.

- Kaip jūs įsivaizduojate 2017 metus?
- Norėdamas sužinoti, kas yra pasaulyje parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą.

1968 m. sausio 1 d., laikraštis „Tiesa“

Aš laikausi nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi kažką duoti visuomenei, šalia to, ką jis dirba už atlyginimą.

Visi filmų kūrėjai eina į pragarą, kaip ir kiti menininkai. Poetai gyvena septintam pragaro rate, todėl tik įsivaizduok, kokion peklon patenka kino žmonės. Be to, žinai, kas dar svarbu? Filmai turi būti trumpi, kuo trumpesni. Nes pragare turėsi juos žiūrėti visą amžinybę. Todėl jau geriau tegu jie būna trumpi ir geri, kad nesikankintum juos žiūrėdamas.

Veža. Veža. Kas skelbia laiką žmonijos buityje? Vaikų linksmas klykavimas. Kas skelbia laimę žmonijos buityj? Žydinčių krūmų kekės, konvalijų balti varpeliai, strazdų, lakštučių nerūpestinga šneka. Veža. Veža šeimas. Lyja. Plėšia širdį. Ašaros.