Susitikimo vieta – salonas

„Šeimininkas sutinka mus labai maloniai, pats nekasdieniškai apsirengęs, prašo sėstis, lyg būtume ne jo studentai. (…) Mes visi kiek pasitempę, orūs, mandagūs. Susėdome patyliais. Prie mūsų atsisėdo Putinas, išsiėmė pypkę su lenktu kandikliu, užsidegė ją…“ Toks rašytojo Juozo Paukštelio atsiminimuose išlikęs pirmojo studentų literatų salono susitikimo Kaune vaizdas (Paukštelis J., Dažnai atsimenu juos, Vilnius: Vaga, 1979.Paukštelis J., Dažnai atsimenu juos, Vilnius: Vaga, 1979). Dėstydamas universitete rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas literatūra ypač besidominčius studentus kviesdavo savo namų aplinkoje pristatyti kūrybinius bandymus ir vėliau juos aptarti vaišinantis kava. 

1930 m. buvo įsteigta XXVII knygos mėgėjų draugija. Idėja kilo susitikus trims geriems bičiuliams: dailėtyrininkui prof. Pauliui Galaunei, knygotyrininkui plk. Vytautui Steponaičiui ir iš Prancūzijos neseniai grįžusiai istorikei Marijai Mašiotaitei-Urbšienei: „Paeiliui, kiekvieno mėnesio 27 dieną, rinkdavomės pas vieną iš narių. Visų teisės buvo lygios. Paryžiuje buvo daug tokių draugijų panašiais vardais“, – Kauno salonų kultūros epizodus vyro atsiminimuose užfiksavo Kazimiera Galaunienė. (Iš Pauliaus Galaunės pasakojimų. Asmeniniai Kazimieros Galaunienės užrašai.)

Bene geriausiai žinotas salonas tarpukario Kaune – rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „literatūriniai šeštadieniai“. Salonas nepertraukiamai veikė visą dešimtmetį, kas savaitę, tuo pačiu sutartu laiku, pas rašytoją namuose (Žemaičių g. 10). Susitikimų dieną erdvus darbo kambarys laukdavo garsiausių to meto literatų, rašytojų, vertėjų: „Viename pasienyje glaudėsi knygų lentyna su rašomuoju stalu, priešais, prie kitos sienos, didelė kanapa, skirta moterims. Pasieniais stovėjo du foteliai, kelios kėdės, o prieš juos staliukai pasidėti rankraščiams, kavai“, – mena Sofijos dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. (Čiurlionytė–Zubovienė D., Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motiną. Kaunas: Spindulys, 1996.) Taip tarpukario menininkų atsiminimuose atsiskleidžia itin įdomus kultūrinis reiškinys ir savita tarpukario intelektualų laisvalaikio tradicija – salonų kultūra.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės namai. Luko Mykolaičio nuotr. Fotografo papasakotą istoriją iš šių namų rasite čia.

Padarykime fragmentišką ekskursą į klasikinio europietiško salono istoriją. Pirmieji salonai atsiranda Paryžiuje XVII a., kai aristokratai socialinį gyvenimą ima telkti ne savo valdose užmiestyje, bet rezidencijose sostinėje, arti karaliaus dvaro. Privati asmens erdvė – salonas – tampa drąsių idėjų, susitikimų ir diskusijų vieta. Iš pradžių garsieji Paryžiaus salonai gvildeno tik meno, ypač literatūros, temas. Vėliau salonų kultūroje ima veikti filosofai, politikai. Salonų aplinkoje formavosi nuojautos apie gilesnius visuomenės, socialinių santykių, net valstybės sandaros pokyčius. Salonai tapo natūralia Apšvietos epochos kultūros dalimi.

O kokia salonų kultūra egzistavo modernėjančioje XX a. pradžios lietuvių visuomenėje? Kauno salonų egzistavimą lėmė tikslinga salono dalyvių kūrybinė veikla. Privačioje erdvėje buvo skaitomi ir aptariami nauji kūriniai, vertimai, pristatomi pranešimai meno temomis, diskutuojama kultūros klausimais. Dešimtmetį veikę S. Kymantaitės-Čiurlionienės „literatūriniai šeštadieniai“ turėjo konkretų tikslą – kelti literatūrinės kalbos ir vertimų profesionalumą. XXVII knygos mėgėjų draugijos susitikimų dalyviai siekė auginti knygos meno kokybę Lietuvoje. 

Antras svarbus šios tradicijos bruožas – tam tikri salono dalyvių vaidmenys ir asmeniniai ryšiai. Dažniausiai salonas susikurdavo kelių bičiulių iniciatyva, natūraliai bendraujant. Aplink šį branduolį per asmeninius ryšius ir rekomendacijas susiburdavo nauji nariai. Į saloną buvo patenkama turint salono šeimininko kvietimą ar rekomendavus jau esamam nariui. Taip pat būdavo atsižvelgiama į dalyvio kūrybinį potencialą, reputaciją. Prof. P. Galaunė: „Jau nebepamenu kur tiksliai įvyko pirmasis [XXVII knygos mėgėjų] susirinkimas. Tik žinau, kaip mes [su M. Mašiotaite-Urbšiene] trise buvom pas Steponaitį ir tarėmės ką kviesti į narius.“  (Iš Pauliaus Galaunės pasakojimų. Asmeniniai Kazimieros Galaunienės užrašai.)

Kauno salonų kultūra buvo artima labai įvairių profesijų žmonėms: menininkams, diplomatams, dvasininkams, gydytojams, žurnalistams. Visų dalyvių asmenybės – vis skirtinga istorija. Nuotraukoje „XXVII knygos mėgėjų“ draugijos salono narė Magdalena Avietėnaitė, LR Užsienio reikalų ministerijos informacijos referentė, vėliau – Spaudos ir informacijos departamento direktorė. XX a. 4 dešimt. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (ČDM čTa 9420)

Tarpukario salonams būdingas ir ypatingas salono šeimininko, tarsi moderatoriaus, vaidmuo. Garsieji „Čiurlionienės šeštadieniai“, tikėtina, taip ilgai veikė dėl neginčijamo šeimininkės autoriteto. Salone bendrauta tarsi intuityviai, tačiau būdavo laikomasi savitų tradicijų. S. Čiurlionienės salone nebuvo liečiamos politinės ar religinės temos, todėl čia lankydavosi ir žydų tautybės italų kalbos mokytojas Dovydas Michelis, ir rašytojas, kunigas Mykolas Vaitkus, ir kairuoliškų pažiūrų rašytojai Halina Korsakienė ir Kostas Korsakas. 

Salonų tradicija tarpukariu jungė nemažai menininkų, tačiau tai nebuvo visuotinis reiškinys. O daliai jaunesnės kartos menininkų tai buvo netgi nebyli ir svetima tradicija. Fragmentiškai dalyvavęs keliuose literatų salonuose Juozas Keliuotis šią tradiciją pašaipiai vadino „bajoriškais klubais“ ir šaržavo Kauno salonų vaizdą: „Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui.(Gyvenimo vingiuose. Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą. In: XXI amžius [interaktyvus] Nr. 78 (1575), 2007 m. spalio 17 d. )

Tačiau, kad ir kaip nevienareikšmiškai buvo vertinama salonų tradicija, tai buvo aiškus europietiškos kultūros ženklas to meto visuomenėje. K. Galaunienė užrašuose yra pasižymėjusi: „Urbšienė priklausė prie iniciatorių „XXVII knygos mėgėjų“ draugijos. Jos vyras [diplomatas Juozas Urbšys] dirbo Prancūzijoje. Ji ir atvežė idėją steigtis bibliofilų draugijai Lietuvoje. Prie šios minties vėliau prisidėjo Steponaitis ir Paulius [Galaunė].“ (Iš Pauliaus Galaunės pasakojimų. Asmeniniai Kazimieros Galaunienės užrašai.)

Salonų tradicijos tarpukariu buvo ir miesto kultūros ženklas. Subjektyvus santykis su aplinka persipynė su privačiais namų ir šeimų ritualais. Savitos saloninės tradicijos gyvavo daugelio namuose. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius savo namuose Kaune (V. Putvinskio g. 64) darbo dienomis 12 valandą laukdavo kolegų menininkų priešpietinei kavai, kurią tuo metu į dirbtuvę patiekdavo dailininko žmona Marija Žmuidzinavičienė-Putvinskaitė. Taigi, salonų kultūra egzistavo ir kaip tam tikras socialinio bendravimo etiketas. Daugelio išsilavinusių žmonių privati namų erdvė tapdavo socialinio reiškinio – salono – tradicijos vieta.

Dail. A. Žmuidzinavičius (1-as iš kairės) su bičiuliais. 1934 m. Kaunas. Marija Nemeikšaitė (2-a iš kairės), pedagogė, pirmųjų vaikų darželių steigėja Lietuvoje ir gydytojas Juozas Nemeikša (3-as iš kairės) į Žmuidzinavičių namus užsukdavo bent kartą per savaitę. Susitikimų metu ypač dažnai būdavo skaitoma poezija. A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus nuotr. (ČDM ŽFp 243)

Salonų kultūra – tai mažosios miesto ir istorijos detalės, kuriose svarbiausia buvo žmonių susitikimas, pokalbis, santykis. O juk susitikimas pokalbiui visada tampa įvykiu. Nesvarbu, tarpukariu ar šiandien.

 

Kristina Stankaitė

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“. Skaitmeninį archyvą rasite čia

Miesto taryba pritarė M. Petrausko scenos meno mokyklos steigimui
Oficialu: Kauno miesto tarybai pritarus, mieste bus įsteigta M. Petrausko scenos meno mokykla. Viena įstaiga sujungs Kauno vaikų ir...
Maršrutas balandžio 20–25 dienoms
ANTRADIENIS, 04 20 Interaktyvus soc. tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, 19:30 Online „Mirgėjimas“ – unikalus meninis vyksmas feisbuke. Jis kviečia žiūrovus...
Susipažinkite su 11 idėjų pirmajam lietuviškam filmui įamžinti (Kaune iškils naujas akcentas)
Augančią „Kauno akcentų“ ekspoziciją po atviru dangumi netrukus papildys dar vienas kūrinys, papuošiantis Laisvės alėją. Jis skirtas pažymėti 90...
Artėjančios „VDU kultūros dienos“ – ir virtualiai, ir lauke
2021 balandžio 26–30 dienomis VDU Menų fakultetas organizuoja tradicinį visuomenei skirtą renginį „VDU kultūros dienos“. Jau penktus metus vyksiantis...
Miesto taryba pritarė M. Petrausko scenos meno mokyklos steigimui
Oficialu: Kauno miesto tarybai pritarus, mieste bus įsteigta M. Petrausko scenos meno mokykla. Viena įstaiga sujungs Kauno vaikų ir...
Maršrutas balandžio 20–25 dienoms
ANTRADIENIS, 04 20 Interaktyvus soc. tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, 19:30 Online „Mirgėjimas“ – unikalus meninis vyksmas feisbuke. Jis kviečia žiūrovus...
Susipažinkite su 11 idėjų pirmajam lietuviškam filmui įamžinti (Kaune iškils naujas akcentas)
Augančią „Kauno akcentų“ ekspoziciją po atviru dangumi netrukus papildys dar vienas kūrinys, papuošiantis Laisvės alėją. Jis skirtas pažymėti 90...
Artėjančios „VDU kultūros dienos“ – ir virtualiai, ir lauke
2021 balandžio 26–30 dienomis VDU Menų fakultetas organizuoja tradicinį visuomenei skirtą renginį „VDU kultūros dienos“. Jau penktus metus vyksiantis...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia