Spektaklio kieme „UV6“ režisierė Vilma Raubaitė: „Būti vaikystės kieme, kur laikas sustoja ir išsitęsia“

Rugpjūčio 18 dieną Zapyškyje pradėtas antrasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, inicijuotas projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, per mažiau nei savaitę žada tiek kultūros mylėtojus, tiek apie tai nieko nenutuokiančius nudžiuginti aibe nematytų pasirodymų. Vienas iš jų – Auksinio scenos kryžiaus laureatės Vilmos Raubaitės režisuotas spektaklis „UV6“. Ne taip, kaip įprasta, spektaklio stebėti žiūrovai rinksis ne tamsioje teatro salėje, o vidiniame Kęstučio g. 57A namo kieme. Čia pasitiks draugiška atmosfera, kur laukiami visi ir kaip sako pati režisierė „laisvai galima atsinešti pleduką sėdėjimui ant žolės“. Artėjant premjerai, kuri vyks rugpjūčio 20 ir 21 dienomis, su V. Raubaite pasikalbėjome apie jos pirmąsias režisūros patirtis, repeticijas žiedadulkių apsuptyje, santykį su šiuolaikybe bei vaikystės kiemą. 

„UV6“. Komandos archyvo nuotr.

„UV6“. Komandos archyvo nuotr.

Didžiąją dalį savo kūrybinio kelio teatre praleidote kaip aktorė, tačiau su „UV6“ debiutuosite kaip režisierė. Kas jus paskatino išbandyti save naujame amplua? Kokios iki šiol įgytos teatro patirtys yra pačios svarbiausios režisuojant spektaklį? 

Prieš dvejus metus baigiau dėstyti vaidybą VDU Menų fakulteto studentams, su kuriais per tiek pat laiko sukūrėme labai gražių dalykų scenoje ir gyvenime. Vienas iš jų buvo diplominis darbas „UV“ – būsimo spektaklio „UV6“ pradžia ir startas. Tą startą pastebėjo teatro kritikė Kristina Steiblytė ir paminėjo mus straipsnyje „Teatro metų akcentai“ („Menų faktūra“). Negana to, kad pastebėjo ir labai taikliai parašė apie būsimo spektaklio atmosferą, bet ir pavadino režisiere. Tai taip ja ir tapau. Aš iš tiesų nežinau, kaip kažkuo „tampama“ – gal mintys, žmonės, intuicija veda viena ar kita kryptim. Galima kalbėt apie atsitiktinumų virtinę, bet aš manau, kad galų gale atsiduri ten, kur ir turėjai atsidurti. Sutinki būtent tuos žmones, kuriuos turi sutikti pagal tai, kokias mintis galvoji, kaip būni, dėl ko gyveni. Viskas susiveda į vieną visumą. 

Aš aktore taip pat tapau „atsitiktinai“ – išties norėjau stot į režisūrą. Va kaip apsisuko ratas.

Man teatras yra daugiau ne apie profesijos pavadinimą, o apie kūrybos procesą ir jo formas. Vaidmenų „pasiskirstymas“ yra toks formalus susitarimo dalykas. Visi aktoriai tai žino. Šiandien tu Danijos Karalienė, rytoj – rūšiuoji popierius šiuolaikinėje dramoje.

Man visada buvo svarbu, apie ką aš kalbu ir su kuo noriu apie tai kalbėt. Nuo to prasideda kūryba. Tai ir yra svarbiausia, tačiau to neišmoksi, bet tai galima patirti. Nuolat, kasdien, vis labiau nežinant, bet su daugiau drąsos tai prisipažinti ir suklysti. Dar iš patirties žinau – svarbu mylėti aktorius, nes jie daro stebuklus, o tam, kad jie įvyktų, reikia be proto daug jėgų, valios ir atsidavimo. 

Ar turite svajonių, ką dar norėtumėte nuveikti kaip režisierė?

Turiu minčių bent dviem spektakliams ir animaciniam filmui. Svarbu, kad užtektų sveikatos. Dar reikia prisijaukinti pradžios baimę – tada tiesiog darai ir viskas vyksta!

Kaip vyksta pasiruošimas naujam spektakliui? Ar repeticijų nesujaukė epidemijos pavojai? 

Labiau repeticijų grafiką sujaukė aktoriaus ir tekstų autoriaus Šarūno Zenkevičiaus stipri alergija žiedadulkėms, bet ši komanda yra nepaprastai atsidavusi tam, kame nusprendžia būti. Todėl pasiruošimas vyksta gana sklandžiai. Iš pradžių repetavome Vilniuje, o nuo antradienio persikėlėme į Kaune esantį V. A. Graičiūno aukštosios vadybos mokyklos kiemą Kęstučio gatvėje. Sulaukiame daug palaikymo iš kiemo šeimininkų bei festivalio „ConTempo“ organizatorių, ypač – programos sudarytojos Gintarės Masteikaitės. Taip pat Kauno miesto kamerinis teatras repeticijoms skolina reikalingą techniką, kol bus atvežta spektaklio įranga, kompozitorė Ieva Baranauskaitė užleidžia savo įrašų studiją, teatras „Cezario grupė“ patalpas, visa „UV“ kūrybinė komanda rūpinasi ne tik menine, bet ir technine spektaklio puse. O kur dar visiški stebuklai atsirandantys kūrybinio proceso metu, kai paklausi žmogaus, ar gali naudoti jo parašytą eilėraštį ir jis sako „žinoma, naudok – tegul gyvena…“, ir po to nuo nežinia kokio gerumo verki visą kelią traukinyje pakeliui į Kauną. Tai atrodo maži dalykai, bet jie tampa milžiniški, nes būdamas režisieriumi esi atsakingas už visą procesą.

Gal galite daugiau papasakoti apie nepriklausomų menininkų kompaniją „UV“, kuriančią šį spektaklį? Kodėl susibūrėte, kokių tikslų siekiate ir kas jus vienija?

Aktorius ir fotomenininkas Donatas Ališauskas buvo mano studentas. Giedrė Žaliauskaitė ir Valerijus Kazlauskas – aktoriai, kurie patikėjo bendra idėja nuo pat pradžių ir abu yra absoliučiai jautrūs ir talentingi žmonės. Šarūno Zenkevičiaus „mistinis“ prisidėjimas irgi galima sakyti buvo nuo pradžių – mes nežinodami, kad jo internetinis slapyvardis Mantas Patsmantas, naudojome jo tekstą ir vaizdo įrašą su muzika prieš du metus. Tik paskui aš atsiminiau, kad esu mačius ir girdėjus tą pseudonimą kažkur. O mes su Šarūnu dar kartu vaidinome Vido Bareikio „Kaliguloje“ ir aš parašiau jam: „jeigu kada nors darysime spektaklį, norėčiau, kad ir tu būtum“, tai va taip ir susitikom. Vadybininkę ir prodiuserę Ugnę Užkurėlytę pasiūlė Donatas – jie bičiuliai nuo vaikystės ir ji yra ne tik visų techninių dalykų organizatorė, bet ir ramybės uostas. Jeigu tik man padažnėja pulsas, ji ramiai sako: „Viskas čia gerai. Padarysim.“ 

Pavadinimas „UV“ atsirado nuo trumpinio „Ugnies Veidas“, kai viską pradėjom. Tai gera dviprasmybė. Ją ir palikome. Mus vienija bendros temos ir kaip jas matome. Santykis, skonis, pojūtis. Kol kas norim papasakoti savo kiemo istorijas spektaklyje „UV6“, o kas iš tų istorijų bus toliau – pamatysime. Gal bus kažkas labai gražaus. 

V. Raubaitė „No theatre“ spektaklio „Kaligula“ (rež. V. Bareikis) repeticijoje. Kamilės Gudmonaitės nuotr.

V. Raubaitė „No theatre“ spektaklio „Kaligula“ (rež. V. Bareikis) repeticijoje. Kamilės Gudmonaitės nuotr.

Ne paslaptis, kad M. von Mayenburgo pjesė „Ugnies veidas“ spektaklio pavidalą Lietuvos teatro scenoje įgis ne pirmą kartą – Oskaro Koršunovo režisuotas to paties pavadinimo vaidinimas buvo rodomas net 18 metų. O kodėl jūs atramos spektakliui „UV6“ ieškoti  nusprendėte būtent M. von Mayenburgo kūryboje? 

„UV6“ nėra M. von Mayenburgo pjesės inscenizacija. Nuo to buvo tik atsispirta pačioje pradžių pradžioj, dar 2017 metais, kai Donatas Ališauskas atsinešė pjesę diplominiam spektaklio statymui. Mes labai daug kalbėjom, kas yra svarbu jiems – jauniems žmonėms, kokios temos yra pjesėje ir ar tai rezonuoja su jais. Nuo pradžių buvo atsisakyta tėvų, kurie yra svarbi dalis pjesėje, nes paprasčiausiai neturėjome galimybių pasikviesti vyresnių aktorių. Ieškojome įvairių sprendimų ir galų gale apsisprendėme išryškinti temas, kurios veikia ir kalba jauniems žmonėms, o taip pat yra nuolat atsikartojančios bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Daug įkvėpimo suteikė Kauno menininkų namų kiemelis. Ten atsirado visa idėja – būti vaikystės kieme, kur laikas sustoja ir išsitęsia. Kiemas – kaip žaidimų, svarstymų, sugrįžimo į save erdvė.

 

Spektaklio aprašyme galima pastebėti mintis jog „UV6“ kalba apie jaunų žmonių bandymus atrasti save visuomenėje, vienišumą, santykių skaitmenizaciją. Kodėl jūsų nuomone svarbu apie tai kalbėti teatre?

Aš nežinau, kodėl apie vieną ar kitą dalyką svarbu kalbėti. Būna, kad ateina laikas. Pasakyti. Išsisakyti. Išjausti. Sutikti pašnekovą ir galbūt surasti bendrų atsiminimų ar sapnų arba tiesiog atrasti žaidimų draugą, bendramintį. Tai visada yra svarbu. Ne tik teatre. Dabar man svarbu protestai Baltarusijoje. Nuolat verkiu žiūrėdama, bet tai toli nuo teatro. Tai realybė, kurios niekas neatspindės, bet teatre galima kalbėt apie jausmą – apie baimę, neužtikrintumą dėl ateities, laimę, pasimetimą, meilę, izoliaciją, tikėjimą. Buvo karantinas ir visi ėmėm ilgėtis paprastų žmogiškų dalykų: apsikabinti su draugais, nueiti kavos patinkančioje kavinėje, tiesiog pabūti su šeima. Baigėsi karantinas, visi puolėme „atsigriebti“ už tai, kas buvo sustabdyta techniškai. Atsiglėbesčiavome su draugais ir vėl nunirome į „visko daug, labai daug, nespėju, neturiu laiko“ buvimą. Stabtelime pažiūrėti į įvykius Baltarusijoj. O į save? Man spektaklio „UV6“ kūrimas gal net didžiausias šansas susitikti su savim.  

„UV6“ premjera vyks ne teatro scenoje, o Kęstučio gatvėje esančiame vidiniame kieme. Kodėl pasirinkote netradicinę erdvę bei kokią prasmę ji įgauna jūsų spektaklyje?

Pati kiemo idėja atsirado dar 2018 metų birželį, Kauno menininkų namų kieme. 

Ką veikia kiekvienas žmogus savo kieme – tai jo reikalas. Kieme kiekvienas yra savo noru ir savo valia, laisvas rinktis – žaisti, sėdėti, klausyti muzikos, klausyti kažkieno ar ne. Kieme vyksta istorijos. Mes visi vaikystėje turėjome savo kiemą ir ten vyko gyvenimas. Tai į gyvenimą ir jo atsiminimą šis spektaklis ir kviečia. Tai tarsi mažas „sekretas“ iš vaikystės, kai po stikliuku pridedi visokių žolių, gėlių, popierėlių ir užkasi. Tada uždedi akmenuką, kad atsimintum. Po kiek laiko ateini pažiūrėti. Kartais randi draugo. Žiūri į visa tai pro stikliuką žemėje ir esi jau kitas, bet žiūri į save, savo sudėliotą ornamentą. Tik iš kitos laiko perspektyvos. Va toks kiemas. 

O koks buvo jūsų vaikystės kiemas?

Tarp daugiaaukščių, tuomet Klaipėdos pakraštyje. Pro balkoną matėsi rugių laukas, elektroninis laikrodis, du prūdai, ant kurių galima čiuožinėti, ko taip ir neišmokau. Asfaltas, penkiaaukščiai ir devynaukščiai.  Ievos Simonaitytės „kalnas“, nuo kurio žiemą galima leistis su rogutėmis. Draugė rodanti, kaip atrodo šienpjovių žvaigždynas ant smėlio ir išduodanti paslaptį, kad: „mūsų vėliava iš tikro tai atrodo kitaip”. Dar vasaros Muniškių kaime prie Sitkūnų su maudynėmis Nevėžyje ir ankstyvais obuoliais, kurie nuo medžio skaniausi. Miškelyje pagal Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ slėptuvių žaidimai, vandentiekio bokštas, ant kurio tupėdavo gandrai, mamos laukimas, kad atvažiuotų greičiau, kaimyno radijas, vyšnių skynimas medžiuose su stiklainiuku, parištu ant juosmens, karvių ganymas, pusbrolis, kuris buvo geriausias žaidimų draugas, rūkstantis baloje karabitas, praskeltos galvos ir nubrozdintos alkūnės. Lėktuvai, kartais praskrendantys baltomis linijomis danguje. Vasaros ir nerimo kvapas rugpjūtį. Daug dalykų. Visa tai – toks jausmo atsiminimas kaip ir mūsų spektaklyje. Kiemas tėra tik simbolinė, utopinė vieta, kurioje iš dabarties laiko perspektyvos tu esi tarsi užkonservuotas kitame laike, kur gyvenimas turėjo daug prasmių ir buvo tirštas, lyg žiūrėtum pro kaleidoskopą su besikeičiančiu stikliukų ornamentu ir lengvu barkštelėjimu jam pasisukus.

Kokią įžvelgiate spektaklio „UV6“ ateitį? 

Labai noriu tikėt jo šviesia ateitimi. Nepaprastai nuliūdau, kad negavome rėmimo iš Lietuvos kultūros tarybos. Buvome nusimatę bent keletą spektaklių į priekį. Sudėtinga kažką dabar planuoti, bet tikiuosi, kad pavyks. Labai linkiu šitam darbui ilgo gyvenimo. Už tai esu labai dėkinga Gintarei Masteikaitei už drąsą ir tikėjimą. Tai nepaprastai svarbu. 

Spektaklis bus pristatomas tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje, o čia galime prisiminti, kad anglų kalboje žodis „contemporary“ reiškia šiuolaikinis. O ką jums reiškia terminas šiuolaikybė bei šiuolaikinis menas?

Čia galima išsiplėst į ilgą diskusiją, kas yra menininkas, apie ką jis kalba dabar. Kiekvienas kalba apie save. Tai, kas jam šiuo metu svarbu ir kaip jis jaučia aplinką, kurioje yra. Tai ir yra šiuolaikybė. Man svarbu kažkokie besitransformuojantys pastovūs dalykai – laikas, atmintis, kūrėjas, drąsos fenomenas, sapnai, meilė, tikėjimas. Jie visada yra tos pačios sąvokos – prasmė ir suvokimas – kiti. Šio, dabarties laiko.  

Kalbino Justė  Vyšniauskaitė / „Kaunas pilnas kultūros“

Festivalis „ConTempo“ vyksta rugpjūčio 18-23 d. Kaune ir Kauno rajone. Festivalio programa: www.contempofestival.lt. Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Į miesto erdves grįžtantis Istorijų festivalis kvies apmąstyti pertrauktus gyvenimus
  Nejau galvoji tu, kad užmarštis, Kas užmiršta, tikrai nuplovė? Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų....
Debiutinio Landšafto dizaino festivalio Kaune tema – kiemai
Anksčiau šiemet galėjote pastebėti atvirą kvietimą dalyvauti pirmajame Tarptautiniame landšafto dizaino festivalyje. Ir štai – jis priartėjo. Šis festivalis...
Naujiena miesto tyrinėtojams – šiuolaikinių pasakų maršrutas Kaune
Kauno bienalė ir tarptautinis projektas „Stebuklingi kilimai“ (ang. „MagiC Carpets“) nuo šio savaitgalio šešiose miesto vietose seks šiuolaikines pasakas....
Geltoni dūmai iš garsiausio Kauno senolio pypkės paskelbė: „Fluxus festivalis 2020“ tikrai bus!
Ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikurusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė šį rytą parūko  geltonos spalvos dūmais.  Žygimanto Amelyno ir Tado...
Į miesto erdves grįžtantis Istorijų festivalis kvies apmąstyti pertrauktus gyvenimus
  Nejau galvoji tu, kad užmarštis, Kas užmiršta, tikrai nuplovė? Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų....
Debiutinio Landšafto dizaino festivalio Kaune tema – kiemai
Anksčiau šiemet galėjote pastebėti atvirą kvietimą dalyvauti pirmajame Tarptautiniame landšafto dizaino festivalyje. Ir štai – jis priartėjo. Šis festivalis...
Naujiena miesto tyrinėtojams – šiuolaikinių pasakų maršrutas Kaune
Kauno bienalė ir tarptautinis projektas „Stebuklingi kilimai“ (ang. „MagiC Carpets“) nuo šio savaitgalio šešiose miesto vietose seks šiuolaikines pasakas....
Geltoni dūmai iš garsiausio Kauno senolio pypkės paskelbė: „Fluxus festivalis 2020“ tikrai bus!
Ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikurusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė šį rytą parūko  geltonos spalvos dūmais.  Žygimanto Amelyno ir Tado...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia