Skraidančiu kilimu nuo Kaspijos iki Baltijos

Kadaise Panerio gatve vadinta M. Valančiaus gatvė – viena seniausių Kaune. Tai – viena iš miesto plano kompozicinių ašių. Jos gale kadaise šurmuliuodavo turgus – yra teigiančių, jog žuvų. O ir žvynų rasta kasinėjant – kaip ir keramikos. Žodžiu, virė čia gyvenimas – verda ir šiandien. Pastaraisiais metais susiklostė taip, kad M. Valančiaus gatvė – prekybos, parduotuvėlių, spalvų, formų, kvapų ir grožio alėja. Viename senųjų mūrinių namų veikia persiškų kilimų galerija „Lauros namai“. Jos įkūrėja Laura Bohne šypsosi – Kaunas iki 1919 m. buvo nedidelis miestas, tad gilių kilimų tradicijų mes neturime. Tiesa, LDK laikais didikai šalyje steigė tapiserijų manufaktūras, kolekcionavo persiškus kilimus. Bet, Lauros dėka, šiandien galime prisiliesti prie senosios, lietuviams visiškai nesvetimos indoeuropiečių kultūros. 

„Profesionaliai šia veikla užsiimu trylika metų“, – pasakojimą pradeda Laura, netrukus išsiduodanti, kad veiklos šaknys visgi daug gilesnės. Moteris gimusi Kaune, kaunietė ir jos mama. Senelių namuose stovėdavo tarpukariu gaminti art deco stiliaus baldai, buvo ir kilimas, priklausęs dar proprosenelei – kraičio dalis. „Mes apie ją žinome mažai – tik dabar užsakiau paiešką archyvuose. Visgi iš tam tikrų artefaktų galima manyti, kad ji priklausė aukštesniam visuomenės sluoksniui. Man visos tos detalės giliai įstrigo, manau, prisidėjo formuojantis mano skoniui“, – sako Laura, pabrėžianti ir Kauno architektūros įtaką. Ji mokėsi dabartinėje Jono Jablonskio gimnazijoje, taip pat suprojektuotoje tarpukariu. 

Į persiškus kilimus, tapusius neatsiejama gyvenimo dalimi, Laura atidžiau įsižiūrėjo studijuodama užsienyje. Juk Vakarų Europoje šeimų istorijos, kitaip nei pas mus, nesutraukytos ir neištrintos. „Mane visada domino tai, kas gražu, ir tie žmonės, kurie kuria grožį. Toks ir rezultatas – aš darau tai, kas man teikia malonumą. Džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti savo žiniomis apie istoriją, kultūrą ir tai, ką galime vadinti bendru žmonijos paveldu.“

Prasmegus pavojingai patogiame art deco stiliaus fotelyje, Lauros pasakojimų apie tai, ką ankščiau vadinome Persija, o dabar – Iranu, galima klausytis ilgai. „Persija“ – terminas, kilęs iš graikų kalbos. Daugiau nei 2500 metų Persija buvo vadianma daugelio tautų apgyvendinta didelė teritorija nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. 1935 metais dešimtmetyje šalis grįžo prie archajinio pavadinimo „Eran“, reiškiančio „arijų žemę“. Vėliau įvykiai keitė įvykius, bet ir šiandien Iranas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ir kurdai, armėnai, azerbaidžianiečiai, lorai, uzbekai, turkmėnai. Ir vos pora procentų arabų, nors oficiali religija – islamas. Anot Lauros, didžioji dalis Irano gyventojų nelaiko savęs itin religingais, nors tai, ką matome ir girdime, skatina manyti ką kita. 

„Manau, tai, jog esu lietuvė, iš šalies, patyrusios priespaudą ir okupaciją, man padeda geriau suprasti iraniečius nei mano kolegoms iš Vakarų Europos“, – svarsto galerijos „Lauros namai“ įkūrėja. Kai imi mąstyti šiomis kategorijomis, supranti simbolių – tekstilėje, kalboje, literatūroje, kine – svarbą. 

„Tenykščių simbolių sąsajos su baltiškais simboliais yra neginčijamos“, – į ugnį, tekantį vandenį, saulę, paukščius, metų laikus simbolizuojančius raštus kilimuose rodo Laura. Simboliai nekinta šimtmečiais, tūkstantmečiais – tai etnografinis DNR. Kalbos asimiliuojasi, mitybos įpročiai keičiasi, o simboliai, audimo, rišimo technika – ne. 

Stirtomis galerijoje sukrautų kilimų – ne tik persų, bet ir kurdų, azerų tautų kūrinių – spalvos taip pat atrodo artimos ne tik lietuvio akiai, bet ir dūšiai. O kaip kitaip? Jos juk natūralios, išgautos iš to, ką duoda gamta. Nors formulės sudėtingos – įdomu, kad britų dažų industrijos atstovams XIX a. pabaigoje šnipinėjant tuometinėje Persijoje vieno atspalvio formulės taip ir nepavyko sužinoti. Tai pavasario žalsva. Žinoma, kodėl gi turėtum svetimšaliui išduoti iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodamą formulę? Kilimų rišimas, vilnos ar šilko dažymas – įgūdžiai ir žinios, laikomos paslaptyje.

Kad įmintų tai, kas užkoduota audiniuose, spalvose ir raštuose, Laurai, žinoma, ne kartą teko apsilankyti Irane. Ji su šypsena mini tenykštį bendravimo kodą, etiketo meną „Tarof“. Sako, norint jį įvaldyti, reikia būti ten gimus, mintinai mokėti Hafezą, Omarą Chajamą. „Mes, šiauriečiai, reikalus tvarkome tiesiai šviesiai. Ten – nieko panašaus. Tai poezija.“

„Reikėjo vienu metu pasirinkti – verslininkė aš ar kolekcininkė. Tai priešingos, sunkiai suderinamos veiklos“, – juokiasi moteris, paklausta, ar jos namuose daug kilimų. Bet pakankamai. Salone – šimtai, seniausias – XIX a. vidurio, ne visi eksponatai parduodami. Čia galima ne tik įsigyti autentišką persišką kilimą – Laura konsultuoja vertinant, tarkime, paveldėtus kilimus, turi restauratorių užsienyje, kurie gali prikelti antikvarinę vertybę. Tinkamai prižiūrimas kilimas gali tapti šeimos relikvija. Ir tampa – yra nuolatinių klientų, tiksliau, jų vaikų, kurie po svetur praleistų metų grįžta į Kauną, užsuka į saloną ir sako: „Žinote, aš iš jūsų pirktą kilimą, kurį man tėvai padovanojo, su savimi visur vežiojuosi.“ Gal apie tai ir yra skraidančio kilimo fantazija? 

Kilimas – tai namai. Pagrindas po kojomis, nuosavos žemės lopinėlis. Turi jį – gali kurti gyvenimą. O jame svarbiausia – pusiausvyra. Persų kultūroje balansas visuomet išlaikomas. Tai akivaizdu net virtuvės tradicijose. „Dar Zaratustra yra minėjęs du tipus žmonių – šiltus arba šaltus, lygiai taip ir su maistu: šarminiai produktai šilti, rūgštiniai – šalti“, – dar vieną istorijos puslapį verčia Laura. Persiški patiekalai neįsivaizduojami be šafrano, brangiausio prieskonio pasaulyje, šildančio ir net gydančio, visuomet rasi. 

Sakoma, kad persiška muzika, ypač – sufijų, harmonizuoja žmogaus vidų, ramina protą. Čia Laura primena apie mūsų žurnale prieš porą metų aprašytą iniciatyvą „Gera muzika gyvai“ – tai jos dėka Kauną jau ne kartą lankė kurdų kilmės muzikantas iš Irano Kayhanas Kalhoras, persų styginio instrumento kamancheh virtuozas. Žodžiu, viskas yra arčiau, nei atrodo pasižiūrėjus į žemėlapį. Ypač jei turi skraidantį kilimą ir puodelį šafrano arbatos. 

laurosnamai.lt 

Kotryna Lingienė
Teodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. vasario numeryje „Tautodailė“. Numerį perversti galite čia.

„Naujojo Baltijos šokio“ staigmena – vengrų šokio spektaklis ant M. Žilinsko dailės galerijos laiptų (interviu)
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia vasaros šokio programą ir dovanoja dar vieną užsienio kūrėjų darbą. Rugpjūčio...
Pusę amžiaus teatre dirbantis Rimantas Štaras: „Teko su žiūrovais ir pasikalbėti, ir patramdyti“
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, bet greičiausiai jis prasideda nuo žiūrovus pasitinkančio teatro administratoriaus. Jo žvilgsnio, šypsnio ir...
E. Niciūtė ir A. Aleinikovas: sueiliuoti meilę Šilainiams (interviu)
„Kauno bienalės“ inicijuotas tarptautinis projektas „Stebuklingi kilimai“ (angl. „Magic Carpets“), atsigręždamas į Kauno menininkus, skiria dėmesį vietos bendruomenių idėjų...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
„Naujojo Baltijos šokio“ staigmena – vengrų šokio spektaklis ant M. Žilinsko dailės galerijos laiptų (interviu)
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia vasaros šokio programą ir dovanoja dar vieną užsienio kūrėjų darbą. Rugpjūčio...
Pusę amžiaus teatre dirbantis Rimantas Štaras: „Teko su žiūrovais ir pasikalbėti, ir patramdyti“
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, bet greičiausiai jis prasideda nuo žiūrovus pasitinkančio teatro administratoriaus. Jo žvilgsnio, šypsnio ir...
E. Niciūtė ir A. Aleinikovas: sueiliuoti meilę Šilainiams (interviu)
„Kauno bienalės“ inicijuotas tarptautinis projektas „Stebuklingi kilimai“ (angl. „Magic Carpets“), atsigręždamas į Kauno menininkus, skiria dėmesį vietos bendruomenių idėjų...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia