Siekiai apsodinti Laikinąją sostinę tarpukariu

„Retai kuris miestas turi tokių gražių apylenkių kaip Kaunas. Aukšti Nemuno ir Neries krantai, iš kur plečiasi tolimas reginys į šių ūpių slėnis, mažesnių ūpėlių vagos, kaip antai, Girstupio […], Jesios, Marviankos nesuskaitomos gilios daubos apžėlusiais krantais, kuriomis pavasarį čiurlena į Nemuną upeliai, seni, milžiniški Aleksoto, Fredos, Vytauto kalno, Marvos ąžuolai ir liepos sudaro tikrąjį mūsų miesto papuošalą, juo didžiau brangintiną, jog jį sutvėrė metų šimtmečiai ir sunaikintas vargiai begali būti iš naujo atstatytas.“

Tokiais žodžiais Kauno geografinę padėtį 1922 m. apibūdino dienraštis „Lietuva“. Ir iš tiesų Kaunas kone visuomet garsėjo žaliomis apylinkėmis. Vis dėlto 3 dešimtmetyje spaudoje buvo nuolat akcentuojamas žalumynų trūkumas pačiose, anuomet neplačiose, miesto ribose. Miestų gatvėms vis dar trūko jas supančių medžių, o oficialieji parkai – Miesto sodas ir Vytauto kalnas – buvo mokami, siekiant išlaikyti čia vykusią kultūrinę veiklą – orkestrų pasirodymus ir kino seansus. Nors kitų žaliųjų zonų, kaip antai Ąžuolyno ar Mickevičiaus slėnio, sutvarkymas nuolat buvo primenamas kaip svarbus klausimas, tačiau tik gerokai vėliau susirūpinta sistemingu jų plėtojimu.

Ankstyvosios nepriklausomybės chaose pačiame miesto centre egzistavo ir kita problema. Spauda 1920 m. rašė: „Kauno miesto valdyba ar dėl didelės simpatijos, o gal reikalui esant užleido tam raguotam gyvulėliui visus miesto skverus ir sodus, visus mūsų krašto ir užsienio čia pergabentus medelius. […] prie Viešosios Aikštės, Laisvės Alėjos, prie skvero ties miesto sodu, Vytauto kalne – visi medeliai oškų nugraužti.“ Poilsiauti išsiruošę kauniečiai susidurdavo ir su kitu priešu, apie kurį keleriais metais vėliau raportavo spauda: „Mickevičiaus slėny sulig tam tikru parašu, net 3 kalbomis, draudžiama arkliais ir dviračiais jodinėti. Nežinia, kodėl niekas neprižiūri, kad tai būtų pildoma […] Dabar gi siaurame takely dviratininkai be paliovos šian ir ten jodinėdami kliudo publikai vaikštinėti ir net kai ant kurio užvažiuoja ar nugąsdina.“

Vis dėlto radosi ne viena iniciatyva, siekusi miesto teritoriją paversti žalesne ar skatinti visuomenės įsitraukimą šiuo klausimu. Net ir siekiant botanikos sodo įkūrimo, greta mokslinių pagrindų, buvo deklaruojamas tikslas „sukelti gilesnę meilę, ne tik augalais, bet ir šiaip gamta ir ją nustatančiais veiksmais“. 1921 m. Kaune įsikūrė net dvi organizacijos, siekusios medžių sodinimo plėtotės visoje šalyje – Medžių sodinimo komitetas, inicijuotas Tado Ivanausko, Liudo Valionio bei kitų gamtos tyrinėtojų, bei Lietuvai pagražinti draugija, kurią įkūrė Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti visuomenininkai. Netrukus šios iniciatyvos susijungė. Nors LPD siekiai buvo kur kas platesni, vienu svarbiausiu jos siekinių buvo kasmetės apželdinimo akcijos. Kasmet, pavasario gale, būdavo inicijuojamos medžių sodinimo šventės, kurių metu Lietuvoje būdavo pasodinama arti šimto tūkstančių medžių, o 4 dešimtmečio antroje pusėje tas skaičius išaugo iki milijono.

Studentų poilsis Ąžuolyne. 1929 m. Kauno miesto muziejaus archyvas.

Prie šių akcijų prisijungdavo bene visos pagrindinės visuomeninės organizacijos bei mokyklos, o vaikai vienai dienai oficialiai būdavo atleidžiami nuo pamokų. Kiekvienais metais šventės turėdavo temą: pavyzdžiui, pirmojoje – 1923 metais – buvo sodinami Laisvės medžiai, minint Nepriklausomybės penkmetį, kitais metais sodinti Vilniaus medžiai praėjusio Vilniaus 600 metų jubiliejaus proga, o 1925 metų šventė dedikuota „Aušros“ medžiams, turėjusiems įprasminti tautinio atgimimo judėjimą. Kaip matyti ir iš Vilniaus medelių akcijos, šios šventės dažnai turėdavo politinę temą – pavyzdžiui, 1927 m. buvo sodinami Prezidento medžiai, 1926 ir 1935 m. – Klaipėdos, o 1934 m. Antano Smetonos šešiasdešimtmečio proga nuvilnijo Tautos vado sodinukų šventė. Kitų metų sodinimo akcijos buvo dedikuotos Spaudai, Baltijos šalių vienybei, Jonui Basanavičiui ir Nepriklausomybės dešimtmečio paminėjimui. Pirmųjų, simbolinių, medžių pasodinimą lydėdavo didžiuliai apželdinimo darbai.

Natūralu, kad tokių švenčių centras buvo Laikinoji sostinė, kurioje ta proga būdavo surengiamos itin didelės iškilmės: pavyzdžiui, Vilniaus medžių sodinimo iškilmės tęsėsi dvi dienas, o į programą įėjo iškilmingos eitynės, ritualai Karo muziejaus sodelyje, nemokami koncertai ir spektakliai. Simbolinį pirmąjį akcijos medį dabartinėje Vileišio aikštėje iškilmingai pasodino Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės ir stambiausiųjų organizacijų atstovai. Didelį švenčių mastą Kaune rodo 1930 metų akcijos skaičiai: pasodinus pirmąjį Vytauto Didžiojo medį, vėliau sodinant eglynus Aukštuosiuose Šančiuose ir Marvelėje, dalyvavo 1360 moksleivių iš 22 mokyklų, įskaitant ir rusų, lenkų bei žydų mokymo įstaigų atstovus. 1935 m. sodinant Klaipėdos medžius numatytas didžiulis kiekis apsodinamų teritorijų tiek mieste, tiek priemiesčiuose – Ąžuolyne, Mickevičiaus slėnyje, Pažaislyje, Aukštuosiuose Šančiuose, Panemunėje, Marvelėje ir Linkuvoje. Simboliniai medžiai tapo populiariu būdu įprasminti vienokią ar kitokią mintį ar įvykį – pavyzdžiui, Šančiuose iki šiol galime pamatyti pirmųjų Lietuvos olimpiečių pasodintą ąžuolą, kurį šie grįžę iš Paryžiaus pasodino prie pagrindinės rajono arterijos. 

Pirmųjų Lietuvos olimpiečių pasodintas ąžuolas. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

Kita vertus, spaudoje akcentuotas ir dažnai pasitaikantis medžių naikinimas. Pavyzdžiui, simbolinė maumedžių alėja, 1924 metais sodinta svarbiausių valstybės veikėjų, anuomet sulaukė nepasitenkinimo iš sporto organizacijų, kurių aikštynų viduryje atsidūrė, ir jau 1937 m. buvo visiškai sunaikinta. „Nežiūrint į Savivaldybės dedamas pastangas ir leidžiamas tam reikalui sumas, atsiranda nemažas gyventojų procentas, kurie tų savivaldybės pastangų ne tik neįvertina, bet kartu sąmoningai ir nesąmoningai daro miestui neapsakomą žalą, skverus, takus užteršia įvairiomis atmatomis“, – 1938 m. spaudoje konstatavo vienas iš autorių, o kitas, jau dėl infrastruktūros bei statybos plėtojimo vardan kertamų medžių, išreiškė verdiktą: „Netrukus Žaliąjį kalną teks pavadinti Plikuoju kalnu.“

Nors pati miesto savivaldybė dėjo pastangas siekiant apželdinti miesto gatves ir atsodinti nulaužtus medžius (pavyzdžiui, 1932 metais palei gatves buvo pasodinta apie 2000 kaštonų ir klevų), tačiau spaudoje nuolat pasitaikydavo pastebėjimų apie prastą šių priežiūrą ir vis dar vangų požiūrį į žaliųjų erdvių plėtojimą. „Kaitrią dieną miesto centre taip sunku pasislėpti nuo spindulių,buvo rašoma anuometės spaudos puslapiuose, – miesto gėlynai taip pat primityvūs.“ Kritikuoti ir sprendimai, lėmę vis dar galimą gyvūnų ganymą Ąžuolyne ar žaliųjų erdvių užstatymą: „Iš kitų Ąžuolyno vietų, kažkokie nežinomi „tvarkos prižiūrėtojai“, apsiginklavę nemažo kalibro lazdomis žmones varinėja. Esą draudžiama mindžioti žolę, nes čia, esą, reik šienauti […]. Gražios Kauno apylinkės niekais eina. Skardžiai užteršiami, medžių alėjos naikinamos, Mickevičiaus slėniu publika negalės naudotis. Panemunės miškas kaskart mažinamas, Ąžuolynas užstatomas.“

Dėl parkų plėtotės siūlyta daug idėjų, tačiau dažnai jos įstrigdavo biurokratiniuose labirintuose, nors ir įeidavo į oficialią miesto politiką. Pavyzdžiui, Lietuvai pagražinti daugija sukūrė miesto pagražinimo dvidešimtmečio planą, kuriame numatytas Ąžuolyno, Mickevičiaus slėnio ir Panemunės šilo apjungimas į vientisą didelį parką, – tai vėliau integruota rengiant naująjį miesto generalinį planą. Pačioje 4 dešimtmečio pabaigoje žalumynų klausimas tapo dar svarbesnis: pavyzdžiui, miesto savivaldybė, siekdama užkardyti niokojimą, priėmė privalomąjį įsakymą „miesto žalumynų apsaugos reikalu“, kuriame buvo numatytos baudos iki 500 litų už bet kokį medžių ar krūmynų naikinimą. Pradėtas tvarkyti ne tik Ąžuolynas (ankstesnės jo plėtotės nebuvo sėkmingos) – į miesto žinią perėjo ir Panemunės šilas, o tolesni siekiai buvo parkų įkūrimas Neries krantinėje Vilijampolėje, Nemuno saloje ir keliose kitose vietose. 

Auštosios Panemunės miškas. Lakštingalų al. XX a. 4 deš.
Kauno miesto muziejaus archyvas.

Daugelis medžių sodinimo akcijų rezultatų ir šiandien matyti Kaune bei apylinkėse. Vis dėlto – kiek išliko pačių simbolinių medžių, kuriais siekta paminėti vieną ar kitą progą? Kol kas sistemingų jų paieškų nėra vykdyta. Gal tai būtų įdomus užsiėmimas šių dienų sąlygomis, kurios šią vasarą neišvengiamai lems didesnį dėmesį savo krašto pažinimui.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

UNESCO dizaino miestų diskusija – iš Kauno į pasaulį 
UNESCO kūrybinių dizaino miestų tinklas, kuriam priklauso 40 miestų visame pasaulyje, inicijuoja atvirą virtualią diskusiją „Dizaino galia reaguojant į...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
Profesionaliosios keramikos pradininko paroda – pas A. Žmuidzinavičių
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64) nuo birželio 18 d. pradės veikti dailininko keramiko Vaclovo...
Visada budintys rūmai (fotogalerija)
Imanuelio Kanto ir Nemuno gatvių sankirtoje jau beveik devyniasdešimt metų stovi neįprastos formos pastatas. Jis galbūt nėra taip dažnai...
UNESCO dizaino miestų diskusija – iš Kauno į pasaulį 
UNESCO kūrybinių dizaino miestų tinklas, kuriam priklauso 40 miestų visame pasaulyje, inicijuoja atvirą virtualią diskusiją „Dizaino galia reaguojant į...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
Profesionaliosios keramikos pradininko paroda – pas A. Žmuidzinavičių
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64) nuo birželio 18 d. pradės veikti dailininko keramiko Vaclovo...
Visada budintys rūmai (fotogalerija)
Imanuelio Kanto ir Nemuno gatvių sankirtoje jau beveik devyniasdešimt metų stovi neįprastos formos pastatas. Jis galbūt nėra taip dažnai...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia