Klubas „Saltus Gladiī“: „Mes nesame teatras“

„Saltus Gladiī“ reiškia „šokantis kalavijas“. Šio klubo įkūrėjai Rasa ir Deividas Kasperai atstovauja abiem pavadinimo dalims. Žinoma, tai nereiškia, kad Deividas kelią gyvenime skinasi kalaviju, o Rasa nieko daugiau neveikia, tik šoka. Viskas kur kas įdomiau ir kartu daug paprasčiau, nei galėtų pasirodyti išgirdus terminą „istorinė rekonstrukcija“. Lapkritį viename seniausių Kauno pastatų, Perkūno name, vyko pirmasis toks Gyvosios istorijos festivalis. Su Rasa ir Deividu bei jų kolege, Perkūno name dirbančia edukatore Egle Kukyte, susitikome jau čia pat, Rotušės aikštėje, įžiebus Kalėdų eglutę. Jos viduramžiais Kaune tikrai nebūdavo – nebūdavo net tarpukariu. Bet mes apie tai, kas galėjo būti ir kodėl tai aktualu XXI amžiuje.

Kaip atsirado šis klubas?

Rasa Kasperienė: Pati pradžia buvo tai, kad mes su vyru išbandėme istorinę rekonstrukciją, prisijungėme prie kito klubo. Po kiek laiko tas klubas nusprendė sukti komercijos keliu, o mes to nenorėjome. Mums tai – hobis. Dviese, atskilę, važinėdavom toliau po festivalius. Prie mūsų ėmė jungtis žmonės ir nuo 2013 m. esame klubas. Taip jau yra, kad į didžiuosius renginius „šiaip žmonių“ nekviečia. Vis tiek turi ką nors veikti – amatais užsiimti, pirkliauti, demonstruoti.

Kiek turite nuolatinių narių?

Eglė Kukytė: Aktyvių apie šešis. Tų, kurie važinėja į festivalius, šoka, gal iki penkiolikos.

Ar norint tapti jūsų nariu reikia atsivesti porą?

Deividas Kasperas: Aname kolektyve, kuriame šokdavom, siekdavo, kad būtų poros, nes buvo daug porinių šokių. Buvo ir nemažai vaikinų. O pas mus išsirutuliojo taip, kad vaikinų nebuvo, jei koks vienas ir pašoka, tai susiranda paną ir neša muilą. Taigi šoka merginos.

Rasa ir Eglė. Deividas pasislėpė. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kodėl būtent viduramžių šokiai? Kodėl ne tango, svingas?

R. K.
: Nesifokusuokim į šokius – jie tiesiog geriausiai matomas mūsų produktas. Kai rekonstruoji, kad ir kiek skaitysi knygų, kad ir ką darysi, be materialių dalykų norimo rezultato nepasieksi. Taigi pirmiausia kostiumas. Na, ir prasideda – gyvenimo būdas, patiekalai…

Derėtų nesumeluoti skaitytojams – tai nėra viduramžių šokiai. Pirmieji šokio žingsnelių užrašymai atsirado XV a. pabaigoje, tai yra, jau Renesanso epochoje. Kad juos šokdavo, žinome tik iš kūrinių, knygų, metraščių. Taigi kiek tai autentiškai viduramžiška, negalime pasakyti. Dabar jau sakome „istoriniai šokiai“.

O kada rekonstrukcija ėmė populiarėti Lietuvoje ir pasaulyje?

R. K.
: Mes savo klube turim narę, kuri rašo disertaciją apie istorinės rekonstrukcijos klubus Lietuvoje. Kaip ji man pasakojo, pasauliniu mastu įtakos turėjo TV šou ir filmai. Bet Eglė irgi domėjosi šia tema.

E. K.: Ir turiu kiek kitokią išvadą. Pirmiausia istorinė rekonstrukcija susiformavo kaip edukacinė veikla muziejuose XX a. pradžioje Skandinavijoje, vėliau plito po Europą. Europoje neprigijo, bet prigijo JAV. Žmonės, pamatę, kad už Atlanto veikla vystosi, vėl ją parvežė į Europą. Tik maždaug XX a. viduryje istorine rekonstrukcija pradėjo užsiimti pavieniai žmonės. Ypač populiari tema buvo Napoleono laikotarpis. Pamažu ėmė rastis ir klubų. Žinoma, televizija įtakos turėjo – aš sakyčiau, kad ji paspartino procesą. Internetas – dar labiau.

D. K.: Aš dar papildysiu – rekonstrukcija šiaip egzistuoja nuo Antikos laikų. Kai rodydavo teatrą, istoriją, tai ir atkurdavo vaizdą. Žinoma, tai buvo pramoginės rekonstrukcijos, gal ne tokios tikslios. Taip viskas rutuliojosi iki XX a., kai apskritai paplito hobiai. Anksčiau juk hobius sau galėjo leisti tik aukštuomenė.

Kokie žmonės renkasi į jūsų klubą? Gal yra koks visus vienijantis bruožas?

E. K.
: Nei vieno istoriko! Na, mes su Rasa etnologės.

R. K.: O šiaip labai skirtingi. Nuo informatikų iki humanitarų. Mano vyras išvis verslininkas.

D. K.: Man čia kaip rakštis subinėj! Jei rimčiau, tai žmona labai norėjo pakliūti į rekonstrukcijų būrelį, nes ten šokiai, gražios suknelės – visa tai ją viliojo. Bėda buvo ta, kad jos vienos nenorėjo priimti, nes, kaip ir kalbėjome, reikėjo šokti poromis. Nors ir su manimi nelabai norėjo priimti… Dar tautinius šokius pašokom kurį laiką, nors man juokinga buvo, o tada ano kolektyvo vadovė pasikeitė ir jau priėmė. Žmona laiminga, o aš visą gyvenimą nekenčiau šokių.

R. K.: O dabar ir kitus moko! Ir kiti sako, kad jis labai geras mokytojas.
D. K.: Keitiesi žmogus.

Gyvosios istorijos festivalis Perkūno name. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

Visai neseniai čia, Perkūno name, vyko Gyvosios istorijos festivalis. Kaip sumanėte jį surengti?

R. K.
: Su Egle kalbėdavome, kad būtų visai įdomu kažką tokio surengti. Pasaulyje daug pavyzdžių – lenkai, prancūzai turi daug viduramžiško paveldo. Klubas įkuriamas dvare ar pilyje, nuolat vyksta renginiai. Užsimanėme ir mes.

Tiesa, biurokratinis aparatas rekonstruktoriams ir bendradarbiavimui visai nepritaikytas. Perkūno name mums buvo lengviau, nes jis nepriklauso miesto muziejui ar kitai didesnei įstaigai, todėl čia į dalykus galima žiūrėti lanksčiau. O mums svarbiausia kokybė.

D. K.: Nėra sistemos, finansavimo, tad užsiimti tokiais renginiais gali tie, kuriems to finansavimo gal ne tiek ir reikia arba kurie turi sukaupę daug inventoriaus.

E. K.: Lietuvoje tokių dalykų nėra, nebuvo iki šiol. Žinoma, bandymų būta, bet kai stengiesi išsiversti kuo pigiau, išeina kičas. Mes į renginį investavome patys, bet stengėmės viską padaryti kuo autentiškiau.

R. K.: Pavyzdžiui, klausia: kuo jūs skiriatės nuo kitų istorinių klubų? Aš visada pradedu nuo to, kad mes nesame teatras. Mūsų visi kostiumai yra atkuriami iki smulkių detalių: jei šilkas, tai šilkas, jei papuošalai, tai įsigyjami iš amatininkų, atkuriančių juos pagal paveikslus. Jei avalynė, tai su odiniu padu. Ir patys šokiai – netempiame kojų kaip balete, nes to nebuvo, baletas atsirado jau vėliau. O mūsų apkalbamu laikotarpiu šaltiniuose apie tai neužsimenama – rašoma, kad žmogus turi atrodyti iškiliai, negali nuleisti akių, turi plaukti pažeme. Jokio rankų kilnojimo! Turi būti patogu.

Paminėjote teatrą, o aš eidama pas jus kaip tik mąsčiau – kaip su grimu? Ar yra viduramžių makiažo subtilybių?

R. K.
: Aš kolektyvui prieš pasirodymus sakau taip: galima nesidažyti, bet lūpas tai būtinai. Svarbu, kad matytųsi šypsena. O šiaip grimas egzistavo. Pati esu atkūrusi lūpų dažų receptą – labai nesudėtinga. Kiaulės taukai, vaškas ir geležies oksidas raudonam atspalviui. Sumaišai, išverdi, supili į indelį, atvėsusi masė – lūpdažis. Buvo tais laikais ir pudra.

E. K.: Į paveikslus žiūrint atrodo, kad antakių tuomet išvis nebuvo. Aišku, mes taip nesicackinam, nesiskutam jų, bet ir nepasiryškinam.

Gyvosios istorijos festivalis Perkūno name. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

Kiek jūsų veikloje svarbus maistas? Ar buvo galima iš peties papuotauti gyvosios istorijos savaitgalio metu?

D. K.
: Trumpai čia nepapasakosi! Na, bet tam savaitgaliui kepiau alaus duoną, viriau troškinį – sriubų tuomet dar nelabai būdavo. Troškinys paprastas, ruošiamas ant laužo. Kruopos, pupos, kopūstai, įvairi mėsa. Čia tų laikų niuansas – jautiena, vištiena, kiauliena viename puode. Viskas iš knygų.

R. K.: Aš iš kiekvienos kelionės stengiuosi parsivežti knygų apie viduramžių virtuvę, kostiumą. Jau nemažą kolekciją turime namuose. Užsienyje tai populiaru, įsigyti tokių knygų – ne problema.

D. K.: Bet nepamirškime, kad tai regioniniai dalykai. Žmonės mėgsta paklausti: o ar Lietuvoje tas buvo? Mūsų protėviai tiek daug rašytinės medžiagos nepaliko, kiek Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje prieinama. Ir tokios lietuvių kalbos, kokia šiandien kalbame, juk nebuvo! Tad mes remiamės užsienio literatūra.

R. K.: Šaltinių, ikonografinės medžiagos esama, bet tokiems istorijos mylėtojams kaip mes jie nėra taip lengvai prieinami.

D. K.
: Ir tai nėra mūsų darbas – analizuoti šaltinius. Mes iš kitų surastos, ištyrinėtos medžiagos atkuriame istoriją. Pagal kitų šalių literatūrą atsižvelgiame, kas galėjo būti Lietuvoje. Tarkime, šarvuotė galėjo atsilikti pusšimčiu metų nuo Vakarų, bet tai nereiškia, kad kunigaikščiai, turtingi, daugiau keliavę žmonės negalėjo turėti ir labai modernios.

R. K.
: Arba, pavyzdžiui, Renesanso choreografo Domenico da Piacenza užrašyti šokiai – jie apie XV a. vidurį buvo šokami Italijoje, o į Lietuvą atkeliavo su Bona Sforza, ir mes tikrai tą žinome. Iš tokių minimalių dalykų konstruojame lietuvišką paveikslą.

Kaip jums Hanzos dienos Kaune, kurios, tiesa, vis labiau užleidžia vietą šiuolaikinei miesto gimtadienio šventei?

R. K.
: Rekonstrukcijos atžvilgiu tai mirštantis renginys, iš mūsiškių nelabai kas ir nori jame dalyvauti. Ten nesurengsi viduramžiškos puotos, neužsiimsi amatais – ne ta vieta, ne tos aplinkybės.

D. K.: Tai irgi susiję su finansavimu. Anksčiau, kai jis buvo didesnis, darydavo tą viduramžišką dalį didesnę, daugiau svečių iš kitų šalių pasikviesdavo, didesnis ratas, taigi ir tikroviškesnis bei rekonstruktoriams įdomesnis.

R. K.: Dėl to mes važiuojame į užsienio festivalius. Man geriausi – Lenkijoje. Pavyzdžiui, Griunvaldo dienos.

D. K.: Lenkijoje renkasi 3000–5000 dalyvių, vien palapinių miestelyje būna apie tūkstantį. Ir visi atvažiuoja dalyvauti, gyventi, kaip neva galėjo gyventi tų laikų keliauninkai. Juk eilinis žmogus palapinėje negyvendavo. Norėtume keliauti daugiau, pavyzdžiui, į Angliją, į Gotlando salą.

Rasa ir jos kūrinys. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kiek laiko prireikia paruošti, tarkim, turtingo miestiečio kostiumą?

R. K.: Oi, vyrui siuvu jau antri metai. Priklauso ne tik nuo įkvėpimo. Turi planuoti – užsakinėti šilkus iš Indijos, suvarstymus. Tad procesas netrumpas.

O ar brangu?

R. K.: Pasirodymo kostiumas gali būti tikrai brangus. Jei užsakytume pas siuvėją, amatininkus – vien šilko reikia mažiausiai penkių metrų. Lietuvoje kaina prasideda nuo maždaug 150 Eur už metrą. Mes gauname po 20 Eur. Aksomo gali ir skuduryne rasti. Brangiau, jei ne pats siuvi. Bet mes kartais sekmadieniais darome siuvimo dienas – Eglė, kuri puikiai išmano šį amatą, žmonėms padeda susikirpti, dalina patarimus.

Kiek turite kostiumų?

D. K.: Va, dvi kostiumų čempionės. Mano žmona turi virš dešimties.

E. K.: Na, kai pradedi, nebegali sustoti, kasmet vis norisi naujo, prabangesnio. Kai kurie renginiai, kad ir Griunvaldas, iš tiesų yra madų šou. Bet mes prabangiųjų į Griunvaldą nesivežame, nes ten nešokame. Stovyklinė apranga daug paprastesnė. Su šilkais po šieną nevaikščiosi.

Ar pasirodymų metu įeinate į vaidmenį, tampate nebe XXI a. žmonėmis?

R. K.
: Kai kurie, bent jau aš, nuolat esame kuriame nors laikotarpyje. Ne tik lipdami į sceną. Tai priklauso nuo skaitomos knygos ar siuvamo kostiumo. Eglė, beje, rekonstruoja ir kitų laikotarpių drabužius – Renesanso, napoleonmečio, dabar ir XIX a. pabaigos.

D. K.: Aš scenoje netampu viduramžių žmogumi, bet, taip, įsijaučiu į vaidmenį, stengiuosi atlikti šokį gerai, esu manieringesnis – to reikia šokėjui.

R. K.: Bet tai turi įtakos buičiai. Kitaip pradedi žiūrėti: jei perki užuolaidas ar sofą, pradedi tyrinėti audinio sudėtį. Paveikslą renkantis tas pats – jau geriau išleisiu daugiau pinigų viduramžiškai reprodukcijai, nei pasikabinsiu šiuolaikinį darbą. Plytelės – vėl, kokį gi čia raštą sudėlioti? Gal istorinį?

D. K.: Jei važiuoju į tokius festivalius kaip Griunvaldas, kur visi gyvena viduramžiškai… Ten labai įsijaučiu. Kuriu laužą, kasu šaldytuvo duobę. Nors gal prausiuosi dažniau nei anų laikų žmonės. Kuo labiau įsitrauki, tuo daugiau gali investuoti. Pavyzdžiui, šarvuotė kainuoja apie 2000–3000 Eur.

Ar yra tekę pasimokyti moralinių vertybių iš tyrinėjamo laikotarpio?

R. K.: Tos moterys, kurios gerai „įsigyvenę“, neišeis iš palapinės vien su baltais marškiniais.

E. K.: Tiesiog jautiesi nuogas.

D. K.: Tais laikais balti marškiniai buvo apatinis rūbas. Net prausdavosi su juo. Iš tiesų nuogų moterų niekas ir nematydavo.
Minėjote, kad repeticijos vyksta Kauno technologijos universitete (KTU). Kuo su šia aukštąja mokykla esate susiję?

R. K.: KTU mus priglaudė, suteikė patalpas – garbės reikalas vadintis KTU klubu. Nesame kolektyvas, siekiantis pelno, savo lėšas investuojame į veiklą. Mokėti dar ir nuomą už salę būtų tikrai brangu. Keletas narių KTU studijavo, taip ir įvyko viskas – universitetas tik pasitikslino, ar galės kiti studentai ateiti, o mes tik apsidžiaugėme.

Kaip vyksta jūsų susitikimai?

R. K.: Kai duodame interviu ar pasakojame apie savo veiklas, klausytojams atrodo, kad visa tai labai sudėtinga. Norėtųsi pabrėžti, kad tikrai nereikia būti istoriku – ateina merginų, kurios tiesiai šviesiai rėžia, kad istorijos nekenčia, paprasčiausiai nori šokti. Tai tiesiog kitoks hobis. Kitoks sportas. Sportas, taip – dukart per savaitę treniruojamės, pusvalandį gana rimtai apšylame ir tik tada šokame. Tikrai ne visi istoriniai šokiai yra lėti. Ir išvis tai ne vien šokiai – vienus pritraukia siuvimas, kitus maistas, kovos, amatai…

(Klausia fotografas) O kaip muzika šokių metu? Atliekama gyvai?

R. K.: Iš tiesų įdomu, kad kai kuriuose šaltiniuose užrašyta ir likusi tik muzika, žingsnelių neišlikę arba neužfiksuota. Kaimuose žmonės šokdavo pagal dainuojamą muziką, gal koks vienas instrumentas pritardavo – daugiau jų radosi Renesanse. Užsienio atlikėjai, istorinės muzikos kolektyvai tuos kūrinius atkuria. Mes su vienu jų – „Ambera“ – kooperuojamės. Ir pasirodome drauge. Man „Spotify“ jau ir pats siūlo įrašus – klausydamasi atsirenku, kurie galėtų tikti vieniems ar kitiems žingsneliams.

Ar yra klube užsieniečių?

Choru: Ne.

Bet į Gyvosios istorijos dienas turbūt buvo užsukę?

E. K.: Taip, taip. Apskritai į Perkūno namą daugiausiai eina turistai iš užsienio.

Ar turi Kaunas potencialo iš tiesų tapti Hanzos miestu kaip turistų traukos tašku?

R. K.: Viskas priklauso nuo požiūrio, investicijų ir viešųjų ryšių. Mes Kaune tikrai ne vieninteliai rekonstruktoriai, užsikrėtę viduramžiais. Potencialas dar neišnaudotas.

D. K.: Mūsų senamiestis, nors mažas, išties viduramžiškas. Chaotiškas gatvių tinklas – būtent viduramžių bruožas. Tik senų pastatų labai mažai, jie sugriauti ar perstatyti. Rūsių kiek daugiau. Perkūno namu didžiuojamės, bet ar ne juokinga – vos vienas namas? Iš šios perspektyvos žiūrint, viduramžiais besidominčiam turistui gal nelabai įdomu bus čia vaikštinėti. Juk architektūra – patyrimo pagrindas. Tada jau restoranai ir visa kita.

facebook.com/SaltusGladiiMedievalDances

Kotryna Lingienė
Arvydo Čiukšio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. sausio numeryje „Klubinėtojai“. Numerį  perversti galite čia.

Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia