Pusę amžiaus teatre dirbantis Rimantas Štaras: „Teko su žiūrovais ir pasikalbėti, ir patramdyti“

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, bet greičiausiai jis prasideda nuo žiūrovus pasitinkančio teatro administratoriaus. Jo žvilgsnio, šypsnio ir pasveikinimo žodžio. Nacionalinio Kauno dramos teatro veidas vyriausias salės administratorius Rimantas Štaras teatre pradeda 50-ąjį sezoną. Tai – ne tik įspūdingas skaičius, – jis žymi pusę profesionalaus Lietuvos teatro gyvavimo amžiaus! 

Įprasta, kad tokia proga rengiamas interviu, bet šiuo atveju norisi gerbiamam Rimantui Štarui padaryti siurprizą, juolab, kad jis nėra viešo kalbėjimo mėgėjas. Išties, kiek galima sukti tą klausimų ratą apie atėjimą į teatrą (1970 08 01), tapsmą administratoriumi (šį garbingą postą užima nuo 1978 metų), iškiliausius režisierius, įsimintinus spektaklius, gastroles ir panašiai. Visgi, labai jau maga prie jo darbo nekasdienių ir kasdienių epizodų prisiliesti ir pasikalbėti slapčia. Dėl to į Rimantą kreipiamės: „Mielas Rimantai, mes čia tokią rubriką rengiam teatro feisbuke „Teatro užkulisiai. Administratoriaus dienoraštis“. Gal galite papasakoti apie nutikimus su žiūrovais ir panašiai?“ Ir R. Štaras lyg iš didelės skrynios žeria prisiminimus. 

Ekskursija teatre

Auksinių scenos kryžių 2018 ceremonijos akimirka. Dariaus Gedvilos nuotrauka

Pasitaiko, kad žiūrovai supainiojo spektaklio rodymo dieną ir ateina per anksti ar jau po to? 

Ateina, žinoma, per neapsižiūrėjimą ne tą dieną. Pamenu porą, kuri atėjo į „Nataną Išmintingąjį“ prieš mėnesį. Tas spektaklis buvo rodomas du mėnesius tą pačią 26 dieną, bet jų bilietai galiojo kitam mėnesiui. Žiūrovai grįžo po mėnesio, nes negalėjome pasiūlyti vietų tą vakarą – buvo išparduota. Būna, kurie ateina praėjus spektaklio rodymui. Labai stengiamės ir jiems padėti.

O dažnai bilietai lieka namuose? 

Ooo, daug palikusių bilietus pasitaiko. Paprastai paskambina į namus ir susižino vietas. Kartą į „Palatą“ solidi pora atėjo gerokai anksčiau. Pamačiau, kad vyriškis, apsivilkęs paltą išėjo. Pasiteiravus damos, kodėl, išgirdau, kad jų bilietai liko namie, o sutuoktinis išvyko pasiimti. Prašiau skambinti ir sulaikyti, bet su savimi neturėjo telefono. Laimei, netoli teko važiuoti ir suspėjo grįžti. Jeigu bilietus palieka namuose ir nežino vietų, tada laukiame iki spektaklio pradžios. Mes pamatome, kur tos laisvos vietos, ir pasodiname. 

Esate užtikęs ne savo vietose sėdinčius žiūrovus, nenorinčius palikti patogių vietų? 

Buvo „Getas“. Dvi vietos pirmos eilės centre paliekamos laisvos, nes toks režisūrinis sumanymas. Užgeso šviesos, o žmonės, matydami, kad šios vietos yra laisvos, ėmė ir persėdo. Turėjau tamsoje ropoti ir paprašyti atlaisvinti jas (juokiasi). Dabar per šį spektaklį paprašau sėdinčių šalia, kad negalima leisti sėsti, kad jo paliktos artistams, ir žmonės jas saugo. 

Įsimintiniausia išradingiausia vėlavusio žiūrovo pasiteisinimo priežastis. 

Vėlavimas – tragiškas dalykas, amžinai spūstys, o jeigu kur nors avarija… Dar neapskaičiuoja laiko vykdami iš Vilniaus. Būna, kad automobilį tenka 20 minučių parkuoti. Įdomų atvejį atsimenu, kai buvo rekonstruojama Laisvės alėja ir stovėjo tvoros. Atskubėjo pavėlavusi pora ir klausiu: „Kodėl jūs vėluojate?“ O vyriškis ir sako: „Todėl, kad neradome prochodo (liet. praėjimo). Pasirodo, teko paklydusiems žmonėms visą kvartalą apeiti. 

R. Štarui – 70. D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklio „Amerika pirtyje“ akimirka. D. Stankevičiaus nuotr.

Ar buvo teatre pasiklydusių žiūrovų? 

Jeigu nebūtų savanorių, tai jie dažnai pasiklystų ieškodami Rūtos salės. Lipa į Mažąją salę arba į antrojo aukšto balkoną. Labai gerai, kad yra savanoriai, kurie nurodo kryptį į Rūtos salę. Kai paklausiu, „Ar buvote Rūtos salėje?“, atsako: „Buvau.“ „O kur ji?“: „ Nežinau“. Pasitaiko, kad painioja su kažkada veikusia Penktąja sale, dabartine repeticijų sale, ieško jos kieme. Dar neranda Ilgosios salės, ypač iš toli atvažiavę. Neretai pirmiausia ateina į centrinį rūmą, o tada sulaukiu skambučio, kad atskuba visas būrys. Visi galvoja, kad teatras yra iš Laisvės alėjos pusės, o iš kitos – ne. 

Kokį įkyriausią žiūrovą prisimenate? 

Na, buvo toks teatro lankytojas, kuris mokė, kaip reikia dirbti su žiūrovais, ką daryti, kad nebūtų eilių prie bufeto. Yra buvę, kad žiūrovė atsakinėjo į aktorių replikas scenoje. 

Galbūt teko „gesinti“ audrą salėje? Raminti šnekančius, garsiai komentuojančius? 

Buvo toks atvejis, kada kompanija į salę atsinešė taures su gėrimais iš bufeto ir susidėjo jas ant balkono atbrailos. Teko su jais pasikalbėti rimčiau ir patramdyti (juokiasi).

Portretas. D. Stankevičiaus nuotr.

Galbūt skaitytojai šiose situacijose atpažins save, bet ir labiausiai „išbartas“ teatro lankytojas šia sukakties proga gerbiamam Rimantui Štarui skirtų pasveikinimo žodį. Tuo tarpu jam prisiminimais praturtintus linkėjimus siunčia kolegės, ilgametės teatrų administratorės. 

Klaipėdos dramos teatro administratorė Irena Bandzaitė

Gerbiamą Rimantą Štarą pažįstu 30 metų. Visuomet jaučiu jam pagarbą: jo išmintingumui, apsiskaitymui, tolerancijai, entuziazmui, gebėjimui į viską žvelgti filosofiškai. Esu dėkinga jam už pagalbą darbe, už patarimus ir gerus žodžius. Jo vidinė erdvė labai talpi – stebina jo žinios apie teatrą, spektaklius, kūrinius. Jo turima informacija yra įdomi, vaizdinga, o prisiminimai – brangūs ir nepakartojami. Rimantas visada elegantiškas, mandagus ir diplomatiškas. Be to, labai smalsus ir veiklus. Turi labai subtilų humoro jausmą ir kritinį mąstymą. Kad atrastų save, jam nereikėjo toli keliauti. Manau, jis yra radęs savo aplinką ir savo vietą. Kaupdamas patirtį dirbo ir dirba savo teatre, neskaičiuoja laiko, netaupo jėgų. Jis labai vertina žmones, kurie yra šalia. Jo mintys ir darbai sudaro visumą. Šitame darbe iš šalies daug ko nesimato, ne visada galima suplanuoti veiksmus taip, kad viskas vyktų sklandžiai. O jis visada žino kelis ėjimus į priekį. Žino, kaip motyvuoti žiūrovą, kuris yra labai skirtingų lygių, kad patiktų spektaklis. Sugeba palaikyti gerus santykius su žmonėmis. Turi gebėjimą džiaugtis pasisekusiu ne tik savo, bet ir kitų darbu, geru spektakliu ar renginiu. Manau, kad visos jo gerosios savybės išplaukia iš begalinės meilės aktoriui, žiūrovui, žmogui, darbui. Jis man yra pavyzdys tikėjimo, kad visada galima rasti problemos sprendimą ir pasiekti gerus rezultatus. Kasdien eidamas į teatrą nutiesė savo kelią pilną šviesaus tikėjimo tuo, ką daro. Tame yra jo žmogiškas Žavesys. Linkiu jam ir toliau nuoširdžiai eiti tuo pramintu taku. Tegu užtenka sveikatos ir motyvacijos dovanoti savo išmintį ir gerumą žmonėms.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vyriausioji administratorė Janina Žvikaitė

Su Rimantu susipažinau Klaipėdoje 1990 metų pavasarį, – mes rodėme savo spektaklį, o jis atvežė Kauno dramos teatro reklaminę medžiagą. Tuomet mes dirbome sunkiai – reikėdavo paruošti ir tempti repertuarinį ir gastrolinį vežimą. Tempė vienas. Žinoma, buvome jauni, žavūs, spėdavome ir vakaroti, ir naktimis dirbti, stengtis, kad žiūrovams būtų gera. Bet mes buvome teatro ligoniai ir dabar sergame teatru, kas 30, o kas jau štai ir 50 metų! Jau nebepasveiksime (juokiasi). Žaviuosi Rimanto fenomenalia atmintimi – jis atsimena datas, seniai vykusių spektaklių pavadinimus. Rimantas pasitempęs, moka ir pajuokauti, ir pabarti. Jis – teatro šviesulys. Pamenu, kai mūsų teatro savanoriai grįžę po jo vestos ekskursijos teatre buvo tokie sužavėti, tokie pakylėti! Jis – teatro žmogus. Linkiu Rimantui daug gražių metų ir, kad jis nepradangintų savo peteliškės. 

Pabaigai labai norisi pacituoti teatro ir kino kritikę, žurnalistę Rūtą Oginskaitę („Kovo veranda. Teatro talismanai“, „Menų faktūra“): „Kai susiduriu su tuščiu žvilgsniu ties teatro durimis, man ir tas teatras nelabai tvirtas atrodo. Lyg be istorijos. Administratoriai ir patys yra istorija, paveldas, su kuriuo dera skaitytis, kelti ant pjedestalo jų ištikimybę teatrui ir prigimtinį suvokimą, kad jie dirba su menu, o ne su produkcija, atsiprašant. Jų akyse auga ir keičiasi režisieriai, patiria sėkmę ar yra išlydimi aktoriai; repeticijos tampa spektakliais, ir Administratorius sugeba taikliai diagnozuoti jų vertę ir prognozuoti likimą. Tuo labiau, kad tenka savo lūkesčius patikrinti žiūrovų susidomėjimu. Nesuklydau? Negana to, Administratorius pažįsta ir myli ne tik aktorius, bet ir aktorių vaikus. Tų aktorių galbūt jau seniai nėra, o vaikai braižosi aplink teatro duris, nes auginti už kulisų ir yra absoliučiai priklausomi. Ir Administratorius tai supranta. Man gražu. Visame tame yra kažkas senoviška, amžinumo dvelksmas, ir kaipgi be to teatre.“

Kaipgi teatras be Rimanto Štaro! Sakome 50 kartų ačiū! 

Parengė Jolanta-Garnytė-Jadkauskienė 

NKDT archyvo, asmeninių albumų, D. Stankevičiaus, D. Matvejevo ir kitų fotografų nuotraukos 

NKDT inf.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia