„Panelės iš Laisvės alėjos“ atkeliauja į Kauną (knygos ištrauka)

Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti. Tai teatrologės Inos Pukelytės romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ siužetas, tiesa, paremtas tikromis istorijomis.

Liepos 2 d., ketvirtadienį, 18 val. esate kviečiami nusikelti į tarpukario Kauną. I. Pukelytė daug dėmesio jau sulaukusį romaną pristatys po Laisvės alėjos liepomis (priešais KEKS būstinę, Laisvės al. 36).

Pasak autorės, į tarpukario Kauną nukeliantis romanas – duoklė jos senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris – lenkę knygyno darbuotoją Zofiją ir žydų teatro aktorę Rachelę – padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją. Kviečiame susipažinti su „Panelėmis iš Laisvės alėjos“ ir paskaityti knygos ištrauką.

 

***

Pasibaigė paskutinis 1939–1940 metų sezono spektaklis. Rachelė žliumbdama išlėkė iš Ateitininkų namų ir nė nepajuto, kaip atsidūrė Ąžuolų kalne. Pasislėpusi už pirmojo pasitaikiusio paviljono krito ant žemės ir užraudojo balsu, tačiau suvokusi, kad bet kas čia gali ją užklupti, delnu prislopino raudą. Kurį laiką pasikūkčiodama žiūrėjo pro ašaras į tolį, netrukus išsitraukė cigaretę ir šlapiais pirštais galų gale prisidegė. Išpūtus dūmą palengvėjo, pamažu sugrįžo sąmonė ir akyse prašvito. 

Na ką gi, mano miela, turime susiimti ir apie viską pagalvoti blaiviai, pradėjo vidinį monologą. Taip, žydų teatras maudosi skolose, ir tu negali sumokėti nei aktoriams, nei salės nuomotojams, neaišku, nei ką rytoj valgysi, nei kaip sumokėsi už butą. Ji nusišnypštė nosį ir vėl ašarodama puolė savęs gailėtis. Išpūtusi dar kelis dūmų ratilus aprimo ir vėl pabandė ieškoti išeities, žvelgti į ateitį optimistiškai. 

Juk iki šiol ji gyveno ne taip jau blogai – turėjo mylintį vyrą, teatrą, dėmesingą anytą, įvairaus plauko kolegas ir draugus. Ir iki šiol visi jai kaip nors padėjo: kai prieš kelerius metus bankrutavo jos vadovaujamas Naujasis žydų teatras, pirmasis pagalbos ranką ištiesė, neįtikėtina, Boria Bukancas. Tas, kurį ji, norėdama užimti lyderio pozicijas, lyg kokį suskretėlį išvijo iš teatro. Tai jis jai davė banknotų paketėlį, kad susimokėtų mokesčius ir nuomą, su sąlyga, kad Rachelė vėl priims į teatrą ir rūpinsis visais jo rekomenduojamais žydų artistais. Prieš kelerius metus ji būtų atmetusi tokį sandorį, bet laikai pasikeitė – sovietams artėjant prie Lietuvos svarbiausiai teatro dalininkei Esterai Aronovskienei teatras neberūpėjo. Reikėjo gelbėti savo turtus, kuriuos, tuo Estera visiškai neabejojo, bolševikai, vos įžengę į Lietuvą, tikrai nacionalizuos. O jeigu ir nenacionalizuos, tai tie nevalos nei jos dantų pastomis valysis dantis, nei kvėpinsis losjonais. Greičiau juos išgers, kaip gąsdino ją pusseserė Chania, pabėgusi nuo sovietų į Ameriką. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta Estera nelaukė, kol užsidarys visos durys ir ji čia, Lietuvoje, įstrigs su visa gimine ir manta. Apraišiojo savo ir taip apkūnų stotą ryšulėliais ir paketėliais, pasiėmė du lagaminus, nes daugiau panešti nepajėgė, tą patį liepė padaryti savo dukroms ir, dar prieš vokiečiams įžengiant į Lenkiją, išgabeno didesnę savo šeimos dalį į saugesnius kraštus. 

Rachelė su Dovydu liko čia, pasižadėję saugoti likusį motinos turtą, jeigu kartais ji sugalvotų grįžti. Juk jiedu vaikų neturėjo, bet kada galėjo sprukti nuo bet kokių agresorių – vokiečių ar bolševikų. O ir profesija jų universali ir nekenksminga, visos valdžios nori žaidimų, muzikos ir pramogos, tad jie kaip nors prasisuks. Gyveno dabar dideliame erdviame mamės bute ir vargo nematė, tik va tie Bukanco siunčiami aktoriai buvo nieko verti – kasdien sulaukdavo mažiausiai penkių atvykėlių iš Lenkijos, kuriems turėjo parūpinti vizas, leidimus, surasti būstą. Vaidino ir grojo jie prastai, kai kurie iš viso neturėjo nei klausos, nei dikcijos, bet tokie buvo laikai. Žydai masiškai bėgo iš vokiečių okupuotos Lenkijos, ir ji jautė pareigą padėti tiek Bukanco, tiek mylimų Turkovų rekomenduotiems bičiuliams. Galų gale jų Kaune prisikaupė tiek, kad turėjo atiduoti ir savo kambarius, kad žmonės nenakvotų gatvėse.

Istorijos, kurias pasakojo ant čiužinių sukritę pavargę likimo broliai, buvo šiurpios. Vienų šeimos narius vokiečiai uždaužė šautuvų buožėmis tiesiog gatvėje tik todėl, kad buvo žydai, kitus sušaudė patvoriuose, trečius varyte išvarė kažkur už miesto, ketvirtus sukišo į vagonus ir išvežė nežinoma kryptimi, dar kitus išvijo iš namų, o aplink Varšuvos kvartalą, kuriame nuo seno buvo įsikūrę žydai, pradėjo statyti užtvaras lyg kalėjime, kad tie, kurie liko, neišsilakstytų. Vienu žodžiu, pasaulyje įsiviešpatavo chaosas ir didis blogis. Ir kas galėjo patikėti, kad šitaip gali atsitikti Europoje, kur šitokiais šuoliais į priekį lekia technologinis progresas? Ir kaip galėjo žmonėse prisikaupti, tiesiog prisirpti tiek blogio, neapykantos, kad savo artimo šitaip nebemylėtų? Ir kiek visa tai tęsis? Nenuostabu, kad užmigti po tokių pasakojimų būdavo sunku, o ir tas birželio nakties tvankumas varė iš proto. Žmonės vartėsi nuo šono ant šono, dūsavo, atidarinėjo ir uždarinėjo langus, kad tik atsirastų koks skersvėjis, kad tik užpūstų vėjelis. Bet oras vis tiek buvo slogus, o labiausiai slėgė nežinomybė. 

Nemiegojo naktimis ir Rachelė. Buvo akivaizdu, kad su tokia nepastovia trupe ir atmosfera, kokioje gyveno šalis, sunku bus sukurti kūrybai tinkamą aplinką. Protingiausia būtų teatrą uždaryti, kol neprisidarė dar daugiau skolų, bet pasitarusi su kitais teatro dalininkais, Lanu ir Bukancu, nusprendė to nedaryti, palaukti, pažiūrėti, iš kur vėjas netrukus papūs. Juk iš tiesų jie gelbėjo žmonių gyvybes, kalbėjo Lanas, ir tai buvo svarbiausia jų priedermė, o teatras su savo pokštais palauks geresnių laikų, baisiai čia. Tam pritarė ir apie politiką visiškai nieko neišmanantis Dovydas. Negalėjo būti nė kalbos, kad jie savo broliams nelaimėje nepagelbėtų! Juk tai amžinai nesitęs, o dabar jeigu tiems vargšams reikia nakvynės, tai jis gali užleisti ir savo lovą, pernakvos restorane, juk ir taip ten prabūna ligi paryčių, visiems kažkodėl baisiai norisi šokti, dainuoti, geria kaip išprotėję, mušasi, šaukia. Anksčiau tikrai taip nebūdavo, anksčiau Kauno publika buvo išsilavinusi, taktiška, moderni. Kas dabar žmonėms pasidarė? Nesuprasi. 

 

***

Traukinys, vežantis Zosę iš Lenkijos, į Kauno stotį įvažiavo beveik vidurnaktį. Perone ją pasitiko Niusia. Zosė vos išsirito iš vagono, tad Niusia šoko jos prilaikyti. 

– Matka Boska, Zoska, tu juk nėščia! – suriko ir puolė apkabinti seniai matytą ir labai išsiilgtą sesę. 

Zosė pabandė atsakyti tuo pačiu, tačiau per pilvą negalėjo jos apglėbti. 

– Na taip, Niusenka, nėščia, ir nebežinau, ką man daryti, – vos tik pagalvojo apie savo dalią, pravirko. – Viskas, ką turiu, tai šis mano pilvas ir jūs. 

Niusia bandė raminti po kelionės pavargusią nėščią seserį ir stengėsi neklausinėti, ko čia ji viena nėščia trankosi po šį neramų pasaulį. Surinkusi mantą pasišaukė vežiką ir sesės nudardėjo į vasariškai kvepiančius Šančius. 

– Na, Zose, nežliumbk, pamatysi, viskas bus gerai, – išsitraukusi iš kišenės cigaretę norėjo užsirūkyti, bet prisiminusi, kad šalia kratosi būsimoji motina, įkišo cigaretę atgal. – Mamusia tavęs labai laukia, sako, kad tik ją pamatyčiau, Zosytę savo, o paskui jau galiu ir numirti. Silpsta mūsų mamusia, dūsta, širdis, nebežinau, ką ir daryti. Ir tėvas su tuo savo ūkiu. Viskas ant mano vienos pečių. Gerai, kad grįžai. Pagimdysi ir galėsi stoti prie darbų, man į pagalbą. Viskas bus gerai, mes susitvarkysim, pamatysi, – Niusia tvirtai apglėbė sesę per pečius. 

Vokiečių gatvėje, kaip visada, ant tvoros rymojo Janas. Tas pats kvailelis Janekas, kuris ją lydėjo bėgdamas šalia vežimo prieš septynerius metus. Lyg pro miglą Zosė prisiminė, kaip jis tada kažką nemalonaus jai sakė, kažką apie grįžimą. Staiga ausyse, lyg čia pat, nuskambėjo grasinančios Janeko pranašystės, kurios, kaip dabar jau suprato, pildėsi. Janas buvo vis toks pats liesas, išbalęs, tik plaukų ant galvos ne kažin kas belikę. 

– Na, tai ką, Zosyte? Sugrįžai? Bolševikus į Lietuvą atsivežei? – vijosi kandus Janeko balsas. 

– Kokius bolševikus? Ką čia pezi? – vijo šalin Janeką Niusia. 

– O tai jūs ką, negirdėjot, nematėt? Pilnos gatvės rusų kareivių, visos Juozapavičiaus prospekto kazernos prisigrūdę, o jos, kaip visada, nieko negirdėjo, nežino! 

– Idź ty! – Niusia paragino vežiką greičiau važiuoti. 

Visi ir taip gyveno įsitempę, o čia dar tas durnelis su kvailom kalbom. Šią tvankią birželio naktį buvo visko per daug. 

Grįžusi namo Zosė miegojo ilgai. Išlindo iš savo kambarėlio, kai Niusia jau kaito pietus. 

– Chodź, córeczka (liet. Ateik, dukrele), – pasikvietė šalia savęs nebepaeinanti mamusia. – Papasakok, kas atsitiko. Kodėl tu viena? Su šituo? – bedė pirštu į pilvą. 

– Todėl, kad daugiau neturiu kur dėtis. Negaliu Plocke gimdyti viena, kur paskui aš tą vaiką dėsiu? 

– O tai Mykolas?

 

Leidyklos „Tyto alba“ inf.
Teodoro Biliūno nuotr.

Vizualaus programavimo dirbtuvėse „Pure Data“ – grojimas augalais 
Birželio mėnesį Kauno menininkų namuose įvyko programavimo dirbtuvių ciklas. Penkių šeštadieninių susitikimų metu buvo mokomasi dirbti vizualaus programavimo kalba...
Industriniame angare Kaune – komiksų opera
800 kvadratinių metrų automobiliams skirtas angaras – tokia netradicinė erdvė taps šiuolaikinės operos „Alfa“ scena Kaune. Scenos menų festivalis...
Scenos menų festivalis „ConTempo“ skelbia programą: nuo operos angare iki įtraukiančio šiuolaikinio cirko
Scenos menų gerbėjai savo kalendoriuose gali žymėtis rugpjūčio 18-23 dienas – tarptautinio festivalio „ConTempo“ organizatoriai paruošė 6 dienų programą,...
Pradedama scenos menų prodiuserių ugdymo programa
Jau prasidėjo atranka į analogų Lietuvoje neturinčią jaunųjų scenos menų prodiuserių ugdymo programą „PRODIUSAI colab“. Tai – bendra Kauno...
Vizualaus programavimo dirbtuvėse „Pure Data“ – grojimas augalais 
Birželio mėnesį Kauno menininkų namuose įvyko programavimo dirbtuvių ciklas. Penkių šeštadieninių susitikimų metu buvo mokomasi dirbti vizualaus programavimo kalba...
Industriniame angare Kaune – komiksų opera
800 kvadratinių metrų automobiliams skirtas angaras – tokia netradicinė erdvė taps šiuolaikinės operos „Alfa“ scena Kaune. Scenos menų festivalis...
Scenos menų festivalis „ConTempo“ skelbia programą: nuo operos angare iki įtraukiančio šiuolaikinio cirko
Scenos menų gerbėjai savo kalendoriuose gali žymėtis rugpjūčio 18-23 dienas – tarptautinio festivalio „ConTempo“ organizatoriai paruošė 6 dienų programą,...
Pradedama scenos menų prodiuserių ugdymo programa
Jau prasidėjo atranka į analogų Lietuvoje neturinčią jaunųjų scenos menų prodiuserių ugdymo programą „PRODIUSAI colab“. Tai – bendra Kauno...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia