Nuo „Kertukų“ iki „SH“: Jonas Oškinis apie Kauno roko raidą

Viename interviu su Vytautu Kernagiu perskaičiau mintį, kuri mane ilgą laiką kamavo. Maestro tada sakė, kad Kauno roko muzika ir ją grojančios grupės 60-ųjų pabaigoje buvo kitokios nei vilnietiškos. Kaunas tuo metu tarsi pasižymėjo kiek komerciškesniu požiūriu į kuriamą produkciją ir savo vykdomą veiklą. Kad išsiaiškinčiau šiuos dalykus, susisiekiau su Jonu Oškiniu – roko istorijos Kaune tyrinėtoju, kurio vedamos roko ekskursijos daugeliui yra viena laukiamiausių pokarantininių pramogų (daugiau apie šiuos pasivaikščiojimus skaitykite čia, – red. past.). Pokalbis, turėjęs suktis apie miestų skirtumus, natūraliai peraugo į pokalbį apie skirtumus tarp roko kartų. 

Pradėkime nuo bendro klausimo. Kuo išskirtinis yra rokas, lyginant jį su kitais muzikos stiliais? 

Labai įdomus klausimas, kuris mane irgi prieš kie metų kamavo. Kodėl roko muzika kiek stipriau vystėsi Kaune ar Vilniuje, o, pavyzdžiui, Klaipėdoje jokių stiprių roko grupių, na gal išskyrus bliuziškąją „Kontrabandą“ ar „Hidromasažą“, taip ir nesusiformavo? Bendrai paėmus, ar jaunimo subkultūrose, ar tarp jau dirbančių – ten, kur rokas, ten visada buvo tam tikra socialinė raiška, kviečianti socialinėms permainoms ir kažkuo abejojanti.  

Rokas Vakaruose – nuo Bobo Dylano iki „The Clash“ – kėlė seksualines ir politines revoliucijas ir apie tai prirašyta tonos knygų. Tiesa, tomelio „Warschauer Punk Pact“ apie pankroko istoriją Centrinėje ir Rytų Europoje sudarytojas Alexanderis Pehlemanas gerai pastebėjo, kad mūsų kraštuose prie pankroko atsiradimo labai prisidėdavo dailės fakultetų studentai. Galbūt yra tam tikri miestai, kur greta tokio „pramoninio“ jaunimo yra ir „dailiokų“, yra ir roko katalizatoriaus. 

Norisi tikėti, kad ir Kauno „stepžukis“ ar „dailė“ kažkiek prisidėjo prie roko iškilimo Kaune, bent jau praėjusio amžiaus pabaigoje. Taigi, norėtųsi apibendrinti – konformistinėje visuomenėje mažiau roko, o nekonformistinėje jo daugiau. Žinoma, roko kultūrai formuotis labai svarbūs yra pirminiai šaltiniai, galimybė gauti plokšteles, išgirsti įrašus. Estai, tarkim galėjo žiūrėti Suomijos televiziją, na, o Kaune teigiamos įtakos turėjo Lenkijos radijo programos. 

O kokią vietą tavo gyvenime užima roko muzika? Kaip ji atkeliavo pas tave ir tu pas ją? 

Kai man buvo 14-15 metų, 80-taisiais, per kelis metus skonyje pasikeitė visi stiliai: dar 1985-ais klausėme „Aliukų“ ir „Modern Talking“, tada labai greitai atėjo rokas, pankrokas, netgi metalinis hardkoras (dabar galvoju, kaip tada pavyko gauti tokios grupės, kaip „M.D.C.“ įrašus), tada tai, ką dabar vadinama indie.  Atrasti šį stilių padėjo nesusipratimas garso įrašų studijoje – norėjau į juostą įsirašyti grupę „The Cult“, o užsakymo vykdytojas neperskaitė rašto ir įrašė „The Cure“. Vėliau labai padėjo tai, kad klasioko tėvo bendradarbis buvo garsus melomanas Virginijus Mizaras. 

Eidavome ir į sporto halę žiūrėti „Lietuviško roko švenčių“. Dabar net sunku būtų patikėti, bet per dvi dienas vyko trys koncertai po 6-7 grupes. Dabar kas pasakytų, nepatikėtum. Koncertai vyko net sporto salėse – tarkime, gretimoje Salomėjos Neries mokykloje (dab. Gedimino sporto gimnazija) buvo „Tigro metų“ koncertas. Na, o  pas mus – garsios grupės „Katedra“ koncertas. 

80-ųjų pabaigoje muzika buvo kone pagrindinė saviraiškos forma, vijosi net sportą. Krepšinis buvo gerai, bet jis buvo visų, o roko muzika buvo mūsų. Gal man keistesni dabartiniai laikai, kai to roko yra mažiau, ir atsiranda kažkoks ten trepas. Man asmeniškai labai neaišku, koks ten maištas, kai niūniuojama apie kokteilius. Nebe tokios vertybės, žodžiu. 

Kaip apibūdintum Lietuvos roko muzikos sceną? Kaip tau atrodo, kaip ši kultūra vystėsi?

Pradėsiu nuo labai toli. Gitarinės muzikos tradicija prasidėjo dar post-beatles laikais, 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje, kai pats žodis rokas dar nebuvo naudojamas, bet buvo taip vadinamo bigbyto grupės. Tada ne tik šokiuose, bet ir visokiuose pasisėdėjimuose, studentų šventėse gyva gitarinė bigbyto muzika buvo populiari. Daug žmonių, net nebūtinai vėliau tapusių muzikantais, padariusių karjeras kitos srityse, grojo tose grupėse. Noriu pastebėti, kad vakaruose jau kuo plačiausiai naudojamas žodis rokas – (pvz., 1970 m. išleistas roką į klasikos padanges iškeliantis albumas „Deep Purple In Rock“), bet Tarybų Lietuvoje viskas prasideda nuo bigbyto. O tai kitoks stilius.

Kitas etapas – 8 dešimtmetis, kai Brežnevo laikais iniciatyvą perima komjaunuoliai. Labai mažai yra undergroundinių grupių. Garsus Rusijos kritikas Artiomas Troickis net buvo padaręs išvadą, kad 70-aisiais Lietuvos TSR ir Latvijos TSR roko… tiesiog nebuvo. Kaip aš tai matau,  dauguma muzikantų suprato, kad jei nori egzistuoti kaip muzikantai, tai turi registruotis prie filharmonijos, rodyt tekstus, dalyvauti peržiūrose ir t.t. Kažkokių ypatingų undergroundo grupių nebuvo ir net progresyvesnio roko grupės, kurios ir „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“ paklausydavo, vis tiek registruodavosi prie tos filharmonijos. 

Aišku sekdavosi skirtingai – trys pavyzdžiai. Pavyzdžiui, 1974 m. susikūrusi VISI, dabartinio VGTU, grupė „Hiperbolė“ tampa itin populiariu kolektyvu, bet net ir tokiomis sąlygomis  1984 m. metais registruojasi kaip Filharmonijos grupė. O kitai Vilniaus progresyvaus roko grupei „Saulės laikrodis“ viskas susiklosto ne taip sėkmingai, jie 1984 m. apkaltinami nihilizmu, kosmopolitizmu ir „Filharmonijos“ statuso neteko. Kaune šitą fenomeną atstovauja,  tai yra Lietuvos valstybinės filharmonijos meno kolektyvu tapo, kaip nebūtų keista, ne Kauno grupė, o iš Šiluvos atvažiavę broliai Tautkai ir grupė „Broliai Tautkai“ arba  „Rondo“. 

„Rondo“ viena vertus yra pirmapradė roko grupė, tačiau kartu buvo ir oficiali, o tarp 1984-1985 m.  ir uždrausta. Greičiausiai dėl to, kad dainavo tokios tekstus kaip „Kiekvieno lūpose dainuos Lietuva…“. Kai susikūrė Sąjūdis, buvo ir „Rondo“ viršūnė – surengtas bendras patriotinis turas „Žygis į Kernavę“ su Latvijos grupe „Livi“, atsakomasis vizitas vyko ir Latvijoje.  Įdomu tai, kad „Rondo“ albumų muzika neabejotinai turėjo išliekamąją vertę, pavyzdžiui, ją dabar didžėjaudami groja tokių šiuolaikinių grupių kaip „MGMT“ nariai. O tada mums jauniems tai nelabai patikdavo – per daug oficiali ta muzika buvo. Nors aš feisbuke seku Gintauto Tautkaus muzikinę veiklą – jis dabar yra Lietuvių krikščioniškos bažnyčios Dubline pastorius, koncertuoja su savo vaikais, tokią savotišką muziką atlieka. 

Na, o po 1984-ųjų, kaip žinia, ateina Gorbačiovas ir perestroika. Ir prasideda kitas lūžis. Nebereikia registruotis filharmonijoje, bet iš inercijos vyksta Ezopo kalbos, „dvikalbystės tarp eilučių“ etapas. Pavyzdžiui, kauniečiai „Kardiofonas“ ir jų „Kalėdų eglutė“ – muzikantai patys tekstų nerašydavo, bet imdavo kitų parašytus, kiek galima ironiškesnius poetų tekstus. Labiausiai tam tikdavo Antano A. Jonyno, Gintaro  Patacko tekstai.

Net ir „Katedra“ ėmė „Aguonas“ – poeto Donaldo Kajoko tekstą. Labai ironiška buvo, kai kažkuriame festivalyje tą pačią dainą „Aguonos“ dainavo ir naftininkų miesto Mažeikių kultūros namų ansamblis „Sekmadienis“.  Tuo metu vakaruose „Metallica“ tekstai trykšta žaibais, velniais, ir buteliais, o čia grupės „dėl viso pikto“ naudoja oficialios Rašytojų sąjungos narių poetų tekstus. Na, bet pats stipriausias to meto fenomenas buvo, be abejo, „Antis“. Jau 1984 m. jie pasirodo Architektų namų karnavale kaip „Volkswagenai“. Neva čia nerimta, viskas juokas. Bet paskui paaiškėja, kad dainos tampa labai populiarios ir tas pirmas albumas koks populiarus, o dainų tekstus parašė pati grupė. Buvo labai staigus šuolis. Galima sakyti, vienais metais visi klausė „CC Catch“ ir „Modern Talking“, o čia ateina „Antis“, „Kardiofonas“.

O 80–ųjų pabaigoje jau visos grupės, kurios buvo undergrounde, gali išeiti ant scenos, koncertuoti savo roko ar pankroko festivaliuose. Tokiame Kaune susiformuoja kelios subkultūros. Tai metalistai – pirmiausia „Piligrimas“, kaip tada kalbėjo, iš Afganistano karo grįžusio ir „Gibson“ gitarą įgijusio Dimitrijaus Cepliajevo bei vokalistės Rimos Vaštakaitės „Horoskopas“, vėliau – „Rokai“… Buvo ir gerų undergroundinių metalo grupių – labai talentinga instrumentinė grupė „Dykuma“, undergrounde buvę „Pagonys“, „Delirium Tremens“, „Necropsy“, „Abscess“, „Nemesis“, paskui gerokai iškilę „Trylika“, taip pat tie patys „Orkus“, vėliau tapę „Rebelheart“. 

Antra Kauno scena – pankrokas. Aišku stipriausia grupė buvo „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Dar „Pionieriaus garbės žodis“, pirma moteriška pankroko grupė „Nėščios rupūžės“, vėliau – „Preservative Factory“. Tada „eidavai ir grodavai“ – angliškai tas reiškinys vadinosi „anyone can play a guitar“ . Mūsų „Jablonskinėje“ vienu metu buvo gal keturios pankroko grupės, ne paslaptis, ir mes buvom subūrę  grupę „Priemonės“ – pavadinimas pagal „Joy Division“ dainą „A Means To An End“.  Pasinaudojom tuo, kad klasioko tėvo cechas turėjo labai gerą aparatūrą Radijo gamykloje. Ten irgi buvo toks absurdas, nes aparatūra buvo lyg pritaikyta estradiniam menui, o mes grojome „džoi divizionizmus“. Man pataikyti į ritmą nelabai sekėsi, tai susiradau sau tokį dalyką – ne vienerius metus leidau ziną. Pirmas jo numeris pasirodė 1990 metais. 

Kaip teigiama, populiariausio neformalios kultūros zino to meto Lietuvoje „KoksNorsKelias“ Nr. 4 viršelis (leidėjas J. Oškinis) J. Oškinio archyvas

Interviu su Kauno grupėmis. „KoksNorsKelias“ Nr. 7. J. Oškinio archyvas

Interviu su „Dykuma“. „KoksNorsKelias“ Nr. 10. J. Oškinio archyvas

Grįžtant prie klausimo, 80-ųjų pabaiga – tai ir vartai į 90-ųjų muziką. Lietuvoje  atsiranda tokios grupės kaip „BIX“, „Šiaurės kryptis“, kurie groja tokį savitą, nepriklausomą roką. Labai atsimenu pirmąjį jų pasirodymą, jis dar vyko „Lietuviško roko šventėje”. Scenoje atėjo tas Samėnas (Samas) su nutampytu megztiniu kažkokiu, tai mums, Kauno moksleiviams, keista –  ne metalas tikrai. Ir dainos tokios – „Vagis“, „Apie jus“, su ryškia satyra.  Tačiau jei „Bix“ karjerai ir toliau būtų vadovavęs pirmasis jų vadybininkas Marius Brasiūnas, „biksai“ būtų užkariavę pasaulį – 10-tame dešimtmetyje tam tikrai buvo proga.

Kaune tokios aš nelabai prisiminčiau. Nu aišku labai geros dainos buvo tų pačių „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“ albume „The Greatest Love Songs“, bet jie po šio kasetinio albumo išsiskirstė, nors kurį laiką ir žadėjo dar išleisti „industrial“ albumą, kaip kokie „Ministry“.

 Ai meluoju, Kaune 90-tais atsiranda labai stipri grupė „SH“! Bet tuo pačiu 90-tieji tai laikotarpis, kai pamažu roko muzikantai „nuleidžiami nuo didelių scenų“. Atsiranda klubai, scenos mažėja, nors grupių (ir norinčių išmokti groti gitara) dar yra labai daug. Na, o 2000-ųjų pabaigoje roką ima iš scenos stumti ne repas, o reivas, elektroninė muzika, populiarėja tokios grupės kaip „EXEM“. Jau gitaros nebereikia. Kauniečiai visada gal labiau link šokio tokie, tad atsiranda „POP centro“ scena, „Mink taką“, „Mercy Dance“, mano labai mėgstama grupė „Karališka erdvė“. Rokeriai nuo to laiko keliauja į nišą.

Užsiminei apie tam tikrus roko muzikos etapus. Tai kokie jie buvo?

Reziumuojant tai, kas pasakyta – pirmas etapas, kai rokas nesivadino roku, – bigbyto etapas. Paskui antras, filharmoninių grupių etapas. Tada, perestroikos laikais, trečias etapas – siekiai įkurti roko klubą bei legalizuotis. Ne kur kitur, o Kauno centriniame pašte. Ten trečiame aukšte repetuodavo: ir „Tigro metai”, ir su „Veto bank” vėliau dainavusi Arina, kitur mieste būrėsi „Roko laboratorija”, „Coda“,  „Horoskopas”. Tai čia sakykim antro etapo pabaiga. Šis etapas tai ir Lietuviško roko šventės, ir roko maršai. Ketvirtas etapas – 90-ųjų pabaiga, kai jau net undergroundinės grupės turi galimybę užlipti ant scenų ir, kaip minėjau, jau groja metalą, pankroką, bliuzą. 

Penktasis etapas – 90-ieji, tai toks laikotarpis, kai rokas valdė visur, ir Amerikoje, ir Anglijoje, ir Lenkijoje. Sako, yra buvę paskaičiavimai, kad įprastai pasauliniuose įrašų pardavimuose „pop“, „soul“, „r‘n‘b“ ir „urban“ muzika sudaro apie 80 proc. pardavimų, o visokia alternatyva – 20 proc. Tai va, anglų mokslininkų teigimu,  90-aisiais buvo kažin kas susimaišę, gal dėl grunge mados ir kas buvo po to grandžo, bet gitarinės alternatyvinės muzikos pardavimai siekė iki 40 proc. Iš čia pvz. grupės „Oasis“ ir panašių fenomenams. Labai džiaugiuosi, kad mano jaunystė sutapo su šiuo laikotarpiu. Kita vertus dabar akivaizdu, kad Lietuvos ir Kauno grupės šia „landa“ iki galo nepasinaudojo. 

Vytautas Kernagis yra sakęs, kad štai kaunietiškos roko grupės gal kiek komerciškesnės, siekusios išgarsėti, pasidaryti įrašus, lyginant su Vilniaus muzikine alternatyva. Kaip manai, kokios aplinkybės lėmė roko kultūros Kaune formavimąsi? Ar ji turėjo kokių savitumų?

Matyt, čia pasakojama apie hipių laikus. Mes labai į juos nesigilinome, tai buvo autoritetas.  Laikėmės tos linijos, kad pankai atėjo pakeisti perdėto „Pink Floyd“ ir „Led Zeppelin“ laikų pretenzingumo. Aišku, „šeštidisiatnikų“ tarpe buvo ir labai talentingų žmonių, kad ir Stasys Daugirdas, ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip gitaros mokytojas. 

Kodėl jie nesutardavo su kauniečiais, man tas dalykas neaiškus. Mane asmeniškai labai nustebino, kai vienas žymus roko kritikas kažką panašaus pasakė apie „Kardiofoną“, kad jie neva komerciniai, o ir nelabai skonio turėjo. Nežinau kaip tarpusavy bendravo metalistai, bet Kauno grupės kažkodėl irgi ne per labiausiai dalyvaudavo, pavyzdžiui, festivaliuose „Death Comes“. O pankroko scenoje buvo santykiai labai geri. Kas hipių laikais būdavo… aš nežinau. 

Gal dar vienas fenomenas, kurį pajutau rašydamas tekstą MO muziejaus 90-ųjų parodos knygai (paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“), yra tas, kad egzistavo dar tokie atskiri pasauliai, kaip dideli dvarai – Alytaus, Šiaulių pasaulis, ką Stakėnas veikdavo ten, mes Kaune niekad nesuprasdavom, dar Klaipėdos pasaulis. Turbūt mažesni uždari pasauliai buvo ir kituose miestuose. Nors 90-aisiais Šiaulių grupės pradėjo važinėti koncertuoti į Vilnių ir Kauną. Klaipėdoje to dešimtmečio pradžioje atsidarė fantastiškas visus alternatyvos stilius priglaudęs klubas „Prieplauka“, tai mes specialiai važiuodavom į ten. Tai reziumuodamas galiu pasakyti, kad hipių pasaulyje, metalistų pasaulyje tokie atskirumai galėjo būti, o pankai, alternatyviniai, jie buvo daugiau kaip viena scena.  

Prie „Pompėjos“ laiptų. D. Ščiukos nuotr.

Kaip manai, kokią įtaką roko kultūros vystymuisi Kaune turėjo 1972 m. Kauno pavasario įvykiai? Ar nebuvo taip, kad sustiprėjusi saugumo priežiūra tiesiog užgniaužė progresyvaus roko daigus? 

Kalantinės, manau, buvo netikėtas dalykas tiek hipių muzikantams, tiek sovietinėms represinėms struktūroms. Ir tada, joms nugriaudėjus, kaip sovietinėje sistemoje buvo įprasta, pradėjo ieškoti protesto, kur jo gal ir nebuvo: didesnį dėmesį kreipti į nebūtinai muzikantų hipių pasaulį (taip vadinamą „Company“), stabdyti visus susibūrimus, neleisti koncertų, seišenų

Yra du faktoriai, kurių mes Kaune neturėjom. Tai pirmas faktorius tai, kad Vilniuje buvo konservatorija ir muzikos technikumas, vėliau pavadintas J. Tallat-Kelpšos aukštesniąja muzikos mokykla. Gal daugiau grojo, daugiau chaltūrino, bendravo tarpusavyje, gal daugiau humanitarinių specialybių buvo. 

Dar vienas dalykas, kad Vilniuje gal kontaktai su kitų sovietinių respublikų grupėm ar net atskirais žmonėmis buvo, visi gi pro Vilnių į Taliną važiuodavo, buvo būtina tuo metu atitranzuoti į Kaziuko mugę, tai skaitėsi vieno ten hipio sugalvotos „sistemos“ dalis. O Kaunas nuošalesnis toks. 

Vyko Halėje koncertai socialistinio lagerio grupių, įsivaizduoju, kad galėjo čia pasirodyti „Locomotiv GT“ ar  „Omega“ , bet jie neturėjo jokio ryšio su undergroundine, sau grojančia kompanija. O Vilniuje visada tokių buvo. Jei Kaune klubo „Smūtkelių“, „Nuogų ant slenksčio“ tradicija nutrūksta, tai Vilniuje tęsiasi. Pavyzdžiui, tik Vilniuje galėjo atsirasti tokie keistuoliai kaip „Minds Disorder“. Kaune, tiesa, 80-aisiais, kaip minėjau, judesys taip pat vyksta ir ne tik pop scenoje: atvažiuoja „Rondo“ (ir kartu labai galinga jų kooperatyvui priklausiusi aparatūra), susikuria „Roko laboratorija“, „Antis“, o vėliau ir undergroundo grupės.  

O kaip atrodo Kauno scena lyginant su pasauliniu kontekstu? Trumpai tariant, ar labai atsiliekam ar esam čia bent kiek novatoriški? 

Nu prastai būdavo, nes nebuvo pragyvenančių iš roko žmonių. Nors 90-ųjų pradžioje, su pirmu vadybininku, „BIX“ pasiekė New Yorką ir Bostoną, bet Kaune nieko panašaus nebuvo. Yra tik garsi istorija, kai „Rebelheart“ vos nepardavė „Scorpions“ dainos melodijos už keliasdešimt tūkstančių markių. Bet nepardavė, nes tikėjosi patys prasimušti. Bet tai pasirodė tik „žydra svajonė“.

Dar vienas dalykas – iš europinių perspektyvų žiūrint, pas mus buvo labai užkampis. Net ir šlovingais 90-ais, kai buvo madinga gastroliuoti po Europą net ir neuždirbant, užsienio grupės nuvažiuodavo iki Prahos, daugiausiai iki Varšuvos. Ir tuo pačiu niekas neatvažiuodavo ir nepasižiūrėdavo į tas vietines, apšildančias grupes, kokios jos geros. Susidarė toks uždaras ratas: nėra pinigų, nes nėra kaip jų uždirbti iš užsienio rinkos. Neuždirbi pinigų, tada imi ieškoti kitų darbų. Vadybos vakarietiškai nemokėta. Niekas niekada nepasirašė jokio kontrakto su užsienio leidybine ar koncertine firma. 

Gal maksimumas buvo pasiektas, kai „Rock SSummer“ kartu su „Napalm Death“ grojo šiauliečiai „Lygiailyja“, prie kurių raidos prisidėjo gitaristas iš Kauno Edvinas Bliumbergas ir vadybininkas Šarūnas Karalius. Todėl manau, kad topinis pasiekimas buvo, kai Lietuva 2004 metais stojo į ES, tai didžiausias britų žurnalas „New Musica Express“ rašė tokią apžvalgą apie tas naująsias ES nares ir minėjo jame vieną popsinę šalies grupę ir kitą undergroundinę. Ta popsinė buvo „Skamp“, o undergroundinė buvo Kauno grupė „SH“. Bet nuo to niekas nepasikeitė, niekas jų į koncertus Europoje dėl to nepuolė kviest. 

Jei bandytume Kauno roko reiškinį lokalizuoti. Kokias vietas išskirtum kaip svarbias Kauno roko istorijos pasakojimui?

Jeigu kalbėti chronologiškai, tai pirmoji vieta toje seniausioje epochoje būtų senoji Kauno sporto halė. Aišku tada 80-ųjų pabaigoje labai stipri vieta buvo Radijo gamyklos kultūros rūmai, kur keistų pažinčių dėka įvykdavo roko, metalo, pankroko koncertai. Gal daugiausiai ten amžinatilsį Artūras „Ačkazauras“ Gumbrevičius priorganizavo 90-aisiais. 10 dešimtmečio pradžioje energingai atrodė „Senas stalčius“, vėliau „Combo“, „Laisvės“ kino teatro pastate.

Paskui kažkiek koncertų vyko senamiestyje, kad ir toje pačioje „Gildijoje“, tada rokas persikėlė į „Fortą“ prieš VDU. Čia tokia „Mountainside“ epocha. Beje, pati geriausia legenda, nežinau ar tikra, bet aš visiems pasakoju. Kad „Radiohead“ būgnininko Philip  Selway sesuo studijavo „Erasmus“  VDU ir jis čia atvažiavo pas ją. Sėdėdavo, neva, visas dienas tam „Forte“ ir niekas jo nepažino. Tai koks užkampis yra. Neva sugalvojo pravardę jam barmenas su padavėjais „tas anglas“, nes jis įspūdingą kiekį sąskaitos už „Guiness“ palikdavo. Tai va kokia mūsų istorija –  atvažiuoja „Radiohead“ būgnininkas ir sugeba čia visiškai pasislėpti nuo gerbėjų, niekas jo nekalbina čia.   Nežinau, ar tai „miesto legenda“, ar tiesa, bet kaip gidas… visiems pasakoju. 

Aišku, 80-aisias – 90-aisias, daug muzikantų laukdavo studentų švenčių. Esu matęs labai gerų tokių koncertų. Ir Mamontovas „Foje“ tik iširus, labai geras koncertas, ir tie patys „Lygiailyja“… Tai viena tokių vietų buvo RAFES festivalio vieta Studentų miestelyje.  

Šiandien stipriausia vieta, be abejo, yra „Lemmy“. Taip pat teko būti „Garbanoto“ koncerte Kauno kultūros centro vidiniame kieme, labai žavinga vieta, ypač lengvam alternatyviniam rokui. 

Ką rekomenduotum paklausyti, kad galėtume Kauno roko muziką suprasti geriau? 

Visą laiką rekomenduočiau „SH“. Labai įdomi buvo Kaune susikūrusi merginų grupė „Sumerland“. Manau,  ir „Mano juodoji sesuo“. Nors jiems prilipinta „gotų“ etiketė, bet juk vis tiek tai roko muzika. Yra ir visai gerų naujų grupių, pvz „Akli“ ar „Green Walls“. 

Ir aišku savo laiku, kaip labai daug repetavusi, grupė „Dykuma“. Ai dar žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos, gal nelabai mano stilius, bet black metal grupė „Nahash“. Jie sugebėjo išsilaikyti labai daug metų savo nišoje ir gal dar geriau žinomi užsienyje negu Kaune. Visada grojo ekstremalų black metal ir nebandė būti kitokiais, visada buvo metalistai, labai undergroundiniai. 

Ačiū, Jonai! Einu visų jų paieškoti „Spotify“. 

 

Sigita Žemaitytė-Strazdė
Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė

 

Interviu parengtas finansuojant Lietuvos kultūros tarybai

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – Kauno kūrėjai
Kultūros ministerija sulaukė 75 siūlymų skirti Profesionaliojo scenos meno premijas už 2020 m. darbus. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną,...
Metų tolerancijos žmogus – žurnalistas ir apžvalgininkas P. Gritėnas 
Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2020 metų Tolerancijos žmogumi išrinktas žurnalistas Paulius Gritėnas. Tuo metu Leonido Donskio...
Kovo 11-ąją Kaunas pasitiks trispalve Laisvės alėja
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Kaunas pasitiks įstabiu reginiu – jau nuo antradienio iki pat Kovo 11-osios vėlumos vakarais ir...
„Kino pavasario“ virtualųjį kino teatrą atidarė Pietų Korėjos meistro drama
Likus mažiau nei dviem savaitėms iki „Kino pavasario“ pradžios, pristatyta didžiausia šių metų festivalio naujiena – „Kino pavasario“ virtualusis...
Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – Kauno kūrėjai
Kultūros ministerija sulaukė 75 siūlymų skirti Profesionaliojo scenos meno premijas už 2020 m. darbus. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną,...
Metų tolerancijos žmogus – žurnalistas ir apžvalgininkas P. Gritėnas 
Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2020 metų Tolerancijos žmogumi išrinktas žurnalistas Paulius Gritėnas. Tuo metu Leonido Donskio...
Kovo 11-ąją Kaunas pasitiks trispalve Laisvės alėja
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Kaunas pasitiks įstabiu reginiu – jau nuo antradienio iki pat Kovo 11-osios vėlumos vakarais ir...
„Kino pavasario“ virtualųjį kino teatrą atidarė Pietų Korėjos meistro drama
Likus mažiau nei dviem savaitėms iki „Kino pavasario“ pradžios, pristatyta didžiausia šių metų festivalio naujiena – „Kino pavasario“ virtualusis...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia