Nuo gegužės 14 d. – trys naujos parodos galerijoje „Meno parkas“

Sušvelninus karantiną, porą mėnesių „pailsėjusi“ galerija „Meno parkas“ Kaune duris atvers nuo gegužės 14 dienos. Iki birželio 6 dienos Rotušės aikštėje veikiančioje galerijoje galite aplankuti net tris parodas.

Pirmojo aukšto parodų salėje bus pristatyta menininko Alekso Andriuškevičiaus paroda „Galimas vandens lygis“, antrojo – jaunosios kartos tapytojos Eglės Ulčickaitės personalinė paroda „Amor Vacui“, o trečiojo – puikiai visiems žinomo ir gerbiamo skulptoriaus Leono Striogos, šiemet pasitikusio 90-metį, jubiliejinė paroda „Viltis kančioje“.

„Jei, kas ir ima dominuoti – tai pirmiausia žmogaus protas, atšildęs visuotinį išprotėjimą.

Iš anksto galima nuspėti galimas išderintos sveikos nuovokos apimtis.

Užbraukiama gamta, užbraukiama kūryba. Skandinama natūra. Išbrinksta menas.

Galvoju, jog man meninėje veikloje įdomiau, o ir prasmingiau, palikti gyvybę – gyvybei, kūrybą –kūrybai, nesistengiant įsirėminti išmoktose matymo taisyklėse.

Stengiuos kūrybiškai prisiliesti tik tiek, kiek užtektų dalyvaujančiu kūriniu, neprifarširuoti žiūrovo smegenų bejausme, mechaniška, be pastangų virškinama vandeninga vartojimo patirtimi. Taigi, tas galimas visuotinis „vandens“ lygis, manau yra linijos galioje“, – parodą „Galimas vandens lygis“, kuri yra projekto „Eteris. 2020“ dalis, pristato jos autorius Aleksas Andriuškevičius.

Aleksas Andriuškevičius. „Galimas vandens lygis“, 2020

Galerijos ciklą „Jaunieji. Žalia sąmonė“ tęsinčią E. Ulčičkaitės parodą pristato Brigita Gelžinytė:

„I would prefer not to.“ – nuolat visiems kartoja raštininkas Bartlebis Melvilio apsakyme, kaip vėliau paaiškėjo, visą gyvenimą dirbęs adresato nepasiekusių laiškų kontoroje. „I would prefer not to.“ – galiausiai atsako net paklaustas savo paties vardo. O jei tokio apsakymo veikėjas būtų daiktas? Ar nutapytas paveikslas?

Marshallas McLughanas dar septintajame dešimtmetyje rašė apie keistą, pamažu mus visus užliejančią savi-hipnozės būseną, tam tikrą nutirpusio žvilgsnio formą – Narcissus narcosis simptomą. Jį sukelia medijų įtarpinta aplinka, kai siekiant išvengti perdėm intensyvaus transliuojamo turinio poveikio, jis tolydžio keičiamas nauju. Vienas dirgiklis ima slopinti kitą, šį – dar kitas, kol visa susilieja į vientisą triukšmą. Tačiau vis augant intensyvumui, ši neutralizuoto budrumo terpė galiausiai tampa nelyginant vandeniu, kurio nepastebi jame plaukiojančios žuvys. Toks nukenksminimas ima veikti ir kaip gynybinė reakcija dorojantis su nuolat mus ištinkančiu vaizdų pertekliumi, kurio ritmingai besikartojantis srautas sykiu tampa ir nepastebima užmaršties praktika.

O jei šiandien savo augantį nerimą slopinantis žvilgsnis tapo jau nieko anapus nebeturinčios tikrovės analogija? Gal tuomet dar lieka galimybė šią pertekliaus kuriamą tuštumą išnaudoti kaip jos pačios perteklių? Kitaip tariant, galbūt dar įmanoma bent patirti patį tirpulį? Tapybą – stingulio mediją par excellence – šįkart pasitelkiant kaip tam tikrą stokos potenciją, kaip tai, ko galia galbūt būtent glūdi jos negalioje? Gal tuomet būtų galima pasijusti ta Narcizo žuvimi (amūru?), mėginančia įsižiūrėti į patį vandenį? Ar bent pajusti jo tekėjimą pro akis. Drumzlino, gėlo, vilnijančio, užpelkėjusio, šalto, užnuodyto, o gal žydinčio? Srūvančio pro sietynus, paukščius, palanges, parketo plyšius ar spintos duris.

Tuomet ta blukinanti ir deginanti šviesa galbūt ieškotų ne tiek to, kas regima, kiek to, ką ji palieka neberegimą. Kaip paties laiko diagnozę, įsirėžusią į daiktų odą. Kaip tai, kas apakina, ardo, žeidžia, naikina, o sykiu ir demaskuoja, apnuogina, atveria – nes kieno gi dar, jei ne paprasčiausios šviesos, švelnumas galėtų būti žiauresnis? Tai prasmės cezūra, kurioje atsiduria visi – tiek tapytojas, tiek paveikslas, tiek žiūrovas, nes atpažinti čia gali tik nebeatpažįstamą. Ir šitaip sugrįžta jau nebe konkretaus vaizdo ar motyvo reikšmė, o veikiau paties paviršiaus įtampa, tapybą paverčianti pačia kūniškiausia jo refleksija. Nes jei pasaulis išties nebeturi vidaus, paveikslas jo neturi juolab. Bet jie turi paviršių, ir tapytojas yra tas, kuris lažinasi iš paviršiaus. Lažinasi iš šviesos. Iš ribos, už kurios viskas baigiasi. Iš tuštumos, kuri lieka. Nes paveikslas nėra ekranas. Arba jis yra tik ekranas, slepiantis nebent tik tai, jog iš tiesų nieko neslepia. O gal slepia tą nieką – vandenį, tekantį pro akis.“

E. Ulčičkaitė

Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos paroda – jau ne pirmoji šiemet, skirta skulptoriaus 90-mečiui, tačiau vėl kitokia.  „Meno parke“, greta menininko mylimiausių kūrinių, lankytojas susipažins ir su naujausiais, dar niekur neeksponuotais kūriniais. Parodos pavadinimas „Viltis kančioje“ yra pasirinktas paties Leono Striogos, pagal vieną iš kūrinių.

Leonas Strioga  yra vienas iš nedaugelio autorių, kurių kūriniai suvokiami, mėgiami ir laukiami tokios plačios auditorijos. Jautria kamerine kūryba menininkas sugeba pakviesti dialogui tiek išprususius meno žinovus, tiek užklydusius pirmąsyk, vertinančius širdimi ir pojūčiu. Ir tai ne nuostabu. Iš pirmo žvilgsnio jo skulptūrų formos yra labai tautiškos, turinčios lietuviškas kultūrines šaknis, bet kartu – universalios, jų archetipai atpažįstami daugelio pasaulio šalių meno mylėtojų. Leono Striogos skulptūrose kiekvienas iš mūsų randame tai, ko ilgisi siela. Tai švelnumas, liūdesys, dvasinės vertybės, poetiškumas, kasdienio gyvenimo istorijos. Bet labiausiai savo kūriniuose menininkas liudija gėrį – pagrindinę gyvenimo ašį. Galbūt todėl šios lakoniškos, apibendrintų formų skulptūros tarsi švyti.

Per ilgesnį nei 70 metų kūrybos laikotarpį Leonas Strioga paties atrasta kapotine technika sukūrė gausų ir savitą kūrybinį paveldą – skulptūrų, kuriose regime tiek realizmo, tiek avangardizmo apraiškų. Pripažinimas, kurio sulaukė menininko parodos surengtos Lietuvoje ir užsienyje įrašo Leoną Striogą į svarbių meno pasaulio atstovų gretas.

Leonas Strioga. „Viltis kančioje“, medis, 31 cm, 2018 m.

Galerijos lankymo sąlygas karantino metu rasite čia.

„Meno parko“ inf.

Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia