Ne tik „kalbančių galvų“ žanras. Pokalbis su su dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ kuratoriais

Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį – tada pristatytas filmas „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body“). Nuo tada laiko ciklo žiūrovai turėjo progą pamatyti jau penkiolika dokumentikos žanro filmų, iš kurių šeši rodyti šiemet. Su programos kuratoriais Karoliu Žuku („Kitas kinas“) ir Edvinu Grinkevičiumi (Kauno menininkų namai) aptarėme dokumentinio kino iššūkius ir išskirtinumą, ciklo filmų temas bei ateities planus. 

Svarbiausia, kad kinas suteiktų žiūrovui malonumą – tai nebūtinai turi būti tokia pramoga kaip holivudiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, tačiau džiaugsmą gali teikti ir kažkokios žinios, kurias gauni iš filmo, estetinis malonumas ar įtraukianti istorija.

Kas, neskaitant dokumentikos žanro, vienija ciklo filmus?

Karolis: Filmai susiję tuo, kad tai yra pasakojimai apie žmones ir bendruomenes. Manau, juos galima įvardinti kaip įvairių asmenybių portretus. Didžioji dalis šių filmų pasižymi jautrumu ir intymumu. 

Karolis Žukas. Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Edvinas: Dar svarbu atrodo tai, kad, pristatydami šiuos pasakojimus apie subkultūras bei unikalias asmenybes ir bendruomenes, mes pasirenkame aktualizuoti konkrečias problemas bei įvykius, kurie mums nėra svetimi, nors filmai buvo sukurti skirtingose šalyse. Rodyti filmai nebuvo išskirtinai nauji ar festivalių žvaigždės, tačiau jie suteikia balsą tiems žmonėms, kurie dažnai lieka neišgirsti. 

Edvinas Grinkevičius. Ernesto Lylaus nuotr.

Ciklo programoje gausu filmų, vaizduojančių žmones, kurie puoselėja netradicines pažiūras, gyvenimo būdą ar veiklą, kurie dažnai atsiduria visuomenės paraštėse. Pagal kokius kriterijus pasirinkote filmus ir jų pristatomas asmenybes?

Karolis: Pirmiausia mes vertinome pačių filmų kokybę. Dažnai stengėmės stebėti aplinką, atsižvelgti į aktualijas ir apie jas kalbėti – pavyzdžiui, įvykių Baltarusijoje akivaizdoje, pasirinkome filmą „Grynas menas“ (angl. „Pure art“ – interviu su šio filmo režisieriumi Maksimu Švedu publikavome rugpjūčio „Kauno pilno kultūros“ numeryje, jį rasite ir internete, – red. past.), kuris pasakoja apie laisvę ar tiksliau nelaisvę toje šalyje, Baltarusijos žmones bei menininko asmenybę. Taip pat, kaip ir minėjo Edvinas, norėjome atrasti istorijas, kurioms skiriama nedaug dėmesio ir kurios pasakojama apie tam tikras temas iš neįprasto požiūrio kampo.

Edvinas: Nuo šių metų į peržiūras pradėjome kviesti skirtingus ekspertus: menininkus, kuratorius, tyrėjus, kurie renginių metu pristato filmus. Taip siekiame praturtinti filmo žiūrėjimo patirtį ir praplėsti kontekstą. Pavyzdžiui, stebint filmą vaizduojantį amerikietišką kultūrą ar septyniasdešimtuosius, gali būti sunkiau suprasti, kodėl tai yra svarbu šiandien. Tačiau, jei pristatymą lydi žmogus, kuris savo asmenine ar darbo patirtimi gali priartinti šią problemą prie mūsų ir ją padaryti prieinamesne, filmas kitaip atsiskleidžia žiūrovui. 

Man taip pat ypač įsiminė filmo „Grynas menas“ peržiūrą supusios aplinkybės. Vertindami sudėtingą situaciją, mes taip pat siekėme išreikšti palaikymą Baltarusijos žmonėms – peržiūrą padarėme nemokama, o auditoriją kvietėme vietoj bilieto įsigijimo paremti aktyvistų fondą. Mes buvome sutarę su filmo režisieriumi Maksimu Švedu, jog jis nufilmuos ir atsiųs mums pristatymą, tačiau kurį laiką mums niekaip nepavyko su juo susisiekti. Netrukus sužinojome, jog jis buvo įkalintas. Galiausiai M. Švedas buvo išleistas ir įdomu, kad vėliau nufilmuotame vaizdo pristatyme jis pasakojo ne tik apie „Gryną meną“, bet ir dalinasi įvykių refleksija bei informacija apie naują filmą, už kurį galimai buvo areštuotas. Manau, kad toks glaudus rodomo filmo ir realių įvykių ryšys kuria papildomą peržiūrų vertę. 

„Pure Art“

Kodėl pasirinkote pristatyti ir rodyti būtent dokumentinius filmus?

Edvinas: Manau, kad šiais laikais vyrauja didelis informacijos perteklius. Norėdamas fikcinių istorijų, aš asmeniškai dažnai renkuosi žiūrėti serialus, nes, mano nuomone, yra daug gerų serialų ir daug blogų vaidybinių filmų. O dokumentinis kinas šioje perpildytoje medijoje suteikia kažką kitokio, įgauna naujas prasmes ir funkcijas. Pavyzdžiui, net jei filmas nėra ypač aukšto meninio lygio, jis vis tiek gali tau suteikti naujas žinias. Tiesa, mums buvo svarbu bandyti išlaisvinti šį žanrą iš jį supančių stereotipų – kad tai automatiškai yra nuobodu, kad tai yra išskirtinai tik informacijos perteikimo bei edukacijos būdas. Išties, dokumentika gana dažnai įgauna „kalbančių galvų“ formatą, bet mes su Karoliu norėjome atrasti ir pristatyti kitokį dokumentinį kiną – labiau kūrybinį ar vizualų. 

Pristatydami projektą kėlėte klausimą, ar dokumentinis kinas turėtų atspindėti tikrovę ar kūrėjo viziją. Kokia yra jūsų pačių nuomonė šiuo klausimu ir ar ją pakeitė ciklo filmai?

Karolis: Manau, kad kalbant apie dokumentikoje dažnai brėžiamą liniją, kur yra fikcija, o kur tikrovė, galima iš praeito sezono išskirti du filmus – „Krestonas“ (angl. „Crestone“) ir „Ursus“ fabriko simfonija“ (angl. „Symphony of the Ursus Factory“). Abiems filmams iš esmės galima priskirti ne tik dokumentinio bet ir vaidybinio, meninio kino žanrus – čia veikia tikri žmonės savo realioje aplinkoje, tačiau jie atlieka tam tikrus choreografinius ar vaidybinius veiksmus. Man tokie projektai yra ypač įdomūs. Žmonių įtraukimas į kūrybinį procesą, o ne jų parodymas iš šalies interviu formatu, atrodo originalesnis ir paveikesnis.

Kadras iš filmo „Symphony of the Ursus Factory“. Jasmina Wojcik

Edvinas: Dokumentinis kinas išsilaisvina iš jį supusių stereotipų ir vis dažniau jo kūrėjai atsiriboja nuo įprastų klišių. Ne taip retai dokumentikos režisieriai atvirai renkasi parodyti pusiau tikrus pasakojimus, manipuliuoja tiesa, taip keldami naujus klausimus. Manau, kad režisieriaus santykis su žmonėmis, kurių istorija yra pasakojama, dažnai atskleidžia skirtingas filmo kūrimo paskatas, o tuo pačiu ir nulemia pasakojimo formą. Pavyzdžiui, vienaip dokumentika atrodys, jei filmo autoriai patys priklauso pristatomai bendruomenei, ir visai kitaip, jei jie su šiais žmonėmis neturi nieko bendro. 

Kodėl kino forma yra tinkama ir gali paveikiai pasakoti tokias istorijas bei paskatinti tikrą pokytį?

Karolis: Filmo kūrimas gali paskatinti pokytį tiesiogiai įtraukdamas pačias bendruomenes. „Ursus“ fabriko simfonijos“ atveju buvusių fabriko darbuotojų bendruomenei labai svarbus turbūt buvo pats filmavimo procesas. Jie filme labai noriai dalijasi savo prisiminimais ir tai įprasmina jų patirtį. Vėliau galima kalbėti, kokį poveikį filmai daro žiūrovams. Kinas yra viena paveikiausių ir lengviausiai prieinamų meno formų. Dokumentika patraukli tuo, kad gali intymiai pavaizduoti tikras istorijas. Žinoma, svarbu, kaip istorija yra pateikiama. Juk ji gali būti rodoma glamūriškai, patraukliai ir socialines temas vaizduoti holivudiškai. Iš čia kyla svarbus dokumentinio kino klausimas, kokią prieigą pasirenka režisierius.  

Verta paminėti, kad didžioji dalis pasirinktų filmų buvo asmeniški projektai patiems jų kūrėjams – tai nebuvo užsakyti ar iš komercinės paskatos filmuoti darbai. Pavyzdžiui, „Krestonas“ režisierė filmavo savo draugų kompaniją, „Ursus“ fabriko simfonijos“ režisierės tėvas dirbo šiame fabrike, o „Milford Graves Full Mantis“ vienas iš režisierių buvo žymaus perkusininko mokinys. Toks artimas ryšys leido sukurti jautrius asmenybių portretus, kas turėtų jaustis ir žiūrovui. 

Kokie buvo didžiausi šio projekto iššūkiai? Kaip karantinas pakeitė projekto formą?

Karolis: Esant galimybei, visada norisi turėti gyvą kontaktą, todėl karantinas išties tapo iššūkiu. Jis pakankamai stipriai sujaukė planus ir turiu pripažinti, kad iki galo nespėjome paruošti virtualių peržiūrų taip, kaip norėjome. Aktyvių diskusijų su auditorija, kurios mums atrodo svarbios, perkelti taip greitai nepavyko. Ateityje tikrai ieškosime įtraukesnio virtualių peržiūrų formato. 

Edvinas: Taip pat šiemet projektas praplėtė savo geografines ribas – pradėjome filmus rodyti ne tik Kauno menininkų namuose, bet ir Kirtimų kultūros centre Vilniuje. Vienas didžiausių iššūkių buvo pritraukti mums naują Vilniaus auditoriją ir atsidurti tame pačiame renginių žemėlapyje su sostinėje vasarą vykstančiais kino festivaliais bei kitais projektais.  

 

Kodėl pasirinkote partnerystę su Kirtimų kultūros centru Vilniuje?

 

Edvinas: Kauno menininkų namai ir Kirtimų kultūros centras turi nemažai sąlyčio taškų savo veiklų kryptyse – abiems įstaigoms svarbu tapti kiek įmanoma atviresnėmis ir lengviau pasiekiamomis. Dėl tokio idėjinio artumo mums nekilo jokių abejonių dėl šios partnerystės. 

 

Karolis: Mano požiūriu, Lietuvoje yra didelis nepriklausomų iniciatyvų – kino klubų ir neoficialių peržiūrų – trūkumas. Viskas pakankamai centralizuotai vyksta kino teatruose. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes nuo pat pradžių rinkomės projektui ne tradicinę kino teatro erdvę. Be to, kamerinė aplinka gali suteikti peržiūrai tam tikro jaukumo ir asmeniškumo, o šio ciklo turiniui tai labai tinka. Smagu buvo vasarą peržiūras organizuoti kiemelyje, kur visi susirinkę susėda ant žolės ir kartu kolektyviai reaguoja į filmą – atsiranda natūrali ir laisva atmosfera. 

Kinas kieme. Ramūno Vaicekausko nuotr.

Kokią auditoriją dažniausiai pritraukia ciklo filmai? Ar ateityje tikitės plėsti savo žiūrovų gretas?

Edvinas: Tikimės, kad gausime palaikymą ir galėsime tęsti ciklą ir 2021 metais. Esame numatę, kad filmai turėtų būti rodomi ir su lietuviškais bei žmonėms su klausos negalia pritaikytais subtitrais. Manau, kad atviresnė prieiga gali sukurti platesnę auditoriją. Dabar pagrindiniai ciklo filmų žiūrovai yra jaunimas. Šią auditoriją ir laikome esmine, tačiau pastebėjome, kad peržiūrose, kuriose buvo naudojami lietuviški subtitrai, sulaukėme daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Tokių skirtingų amžiaus grupių susirinkimas toje pačioje peržiūroje padeda megzti naują dialogą ir parodo, kad juos gali traukti tos pačios temos, kas gali nustebinti. 

Karolis: Noriu paantrinti Edvinui dėl titrų žmonėms su klausos negalia. Man šiandien sunku suprasti, kodėl tokie titrai nėra naudojami visuose kino teatruose ir visuose festivaliuose. Kalbant apie auditoriją iš esmės, pastebime, kad yra žmonių, kurie sugrįžta į praktiškai visas peržiūras – pati ciklo specifika pritraukia tam tikro kino žiūrovą. Tačiau dokumentika nėra pats prieinamiausias pramoginis žanras, todėl didesnę dalį auditorijos, ko gero, patraukia būtent jiems aktuali konkretaus filmo tema. 

Edvinas: Man tai atrodo kaip tam tikra kino klubo tąsa – čia turime pagrindinį žiūrovų branduolį, tačiau įvairios temos gali pritraukti vis naują auditoriją, taip plėsti žiūrovų gretas ir tuo pačiu jų akiratį. Išties kitais metais norime dar labiau paskatinti aktyvų dialogą tarp ciklo žiūrovų diskusijų ir pokalbių formatu.

Kas vis dėlto yra tie paprasti žmonės ar, kitaip tariant, kodėl pasirinktas toks pavadinimas?

Edvinas: Manau, kad šio ciklo išskirtinumas yra tai, kad mes nesiekiame įvairių bendruomenių pavaizduoti herojiškai ar nugludintai, tarsi tai būtų Holivudo filmas, kuriame viskas rodoma gražiausioje šviesoje. Su tuo ir susijęs pavadinimas „Common People“ – tai yra paprasti žmonės, kurie mus supa. Cikle rodyti filmai atskleidžia šių subkultūrų veikėjų ir bendruomenių įvairiapusiškus portretus. Rodomos istorijos neslepia problemiškų aspektų, todėl tai veikia kaip pasiūlymas, pirmiausia šias asmenybes matyti kaip žmones, o ne tam tikras etiketes, suprasti jų gyvenimo patirčių kompleksiškumą, o ne priskirti grupei vieną apibūdinimą. 

Kino peržiūra. Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Pabaigai. Kas paverčia filmą geru?

Karolis: Sunkus klausimas! Aš pats žiūriu labai įvairų kiną ir skirtingi filmo bruožai man sukelia geras emocijas – tai gali būti ir blogas filmas, kuris yra toks blogas, kad jį žiūrėti smagu, ir aukštos meninės vertės filmas, kuris pasakoja originalią istoriją ar jautriai pristato įdomią asmenybę. Svarbiausia, kad kinas suteiktų žiūrovui malonumą – tai nebūtinai turi būti tokia pramoga kaip holivudiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, tačiau džiaugsmą gali teikti ir kažkokios žinios, kurias gauni iš filmo, estetinis malonumas ar įtraukianti istorija.

Edvinas: Man geras kinas yra asmeniškas kinas. Turiu galvoje, ne tik man vienam (nors tai irgi svarbu, kad susikurčiau savo santykį su filmu), tačiau patiems filmo kūrėjams asmeniškas pasakojimas, su kuriuo jie jaučia glaudų ryšį bei kurį kuria dėl sau svarbių priežasčių. Jeigu kalbame apie dokumentinį kiną, tai leidžia filmo veikėjams geriau atsiskleisti, o kūrėjams ir tuo pačiu metu žiūrovams prie jų prieiti arčiau. Taip pat man gero kino bruožas yra tai, kad tu nori jame pasilikti ilgiau – net filmui pasibaigus.

Justė Vyšniauskaitė
kmn.lt

„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė...
Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
Agnietė Lisičkinaitė: Į tikslą su sidabriniu samčiu
Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip...
„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė...
Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
Agnietė Lisičkinaitė: Į tikslą su sidabriniu samčiu
Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia