Mykolas Žilinskas. Dar nepažinta dovana Kaunui

Daugiau nei du tūkstančiai meno kūrinių, dokumentų, knygų, kitų vertybių, o ir dvi didžiausios galerijos Kaune. Tokios esminės Mykolo Žilinsko (1904–1992) gyvenimo dovanos savo Tėvynei, kurios nė sekundei neišsižadėjo patogiai gyvendamas Vakarų Berlyne. Taip pat – tremtinių lietuvių, jo seserų su šeimomis, grįžimas namo. Kuri dovana svaresnė, sunku taip paprastai įvertinti. Juk kas yra paveikslas ar pastatas, lyginant su žmogaus gyvybe? Visgi, nors šios dovanos susijusios, istorija siūta daugybe skirtingų spalvų siūlų. Tai knygos, o gal serialo vertas lietuviškas detektyvas, žengiantis per kelias santvarkas ir ne vieną valstybės sieną.

Verslininkas, valdininkas, mecenatas Mykolas Žilinskas – vienas paslaptingiausių XX a. gyvenusių lietuvių. Taip pat ir vienas turtingiausių išeivių – iš sovietų užimto Kauno: iš „Pienocentro“ sargo išgirdęs, kad bute tyko NKVD, su savo „Buick“ išlėkė tiesiai į Berlyną, kur jau turėjo keturių aukštų namą. Ir meno kūrinių kolekciją iš Smalininkų kilęs diplomuotas istorikas, Pirmosios Respublikos metais dirbęs ir saugume, ir vyriausybės kanceliarijoje, jau buvo pradėjęs rinkti – norėjo išpuošti įsigytą Abromiškių dvarą ir jį atverti poilsiautojams. Nespėjo. 

Nespėjo, o Berlyne pateko tiesiai į gestapo rankas. Taip ir tęsėsi: vėliau amerikiečiai galvojo, kad Žilinskas – komunistas, o sovietų saugumas – kad jis ne tas Žilinskas, o bendrapavardis, dirbęs Lietuvos atstovybėje Švedijoje. Iki pat 1991-ųjų vestoje KGB byloje vėliau pažymėta, kad „yra priešiškas tarybų valdžiai ir su saugumu nebendradarbiaus“. 

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko kolekcijos sektoriaus vadovė Irmantė Šarakauskienė pati su didžiosios dovanos Kaunui ir Lietuvai teikėju nebuvo susitikusi. Visgi apie jį pasakoja lyg apie artimą vyresnį giminaitį ar mokytoją. Atsargiai, užsimovusi baltas pirštines, varto jo lietuvišką pasą – taip, taip, nepriklausomos Lietuvos. Kažkokiu būdu prasitęsęs jo galiojimą Londone, Žilinskas po Europą keliavo kaip tikras lietuvis, ir net į sovietų okupuotą Lietuvą su šiuo pasu galiausiai sugebėjo patekti. 

I. Šarakauskienė mus tikina negalinti išrinkti, kurie iš keliasdešimt kartų gabalais gabentos (jokių kelionių dokumentų nėra), Kaune nusėdusios kolekcijos darbų jai artimiausi, o tyrinėjimams medžiagos dar užteks kelioms specialistų kartoms. Tiesa ta, kad pats Žilinskas nebuvo menotyrininkas. Ne visi dovanoti darbai pasirodė esą originalai. Visgi jis liepė etiketažuose rašyti tą, ką buvo įsigijęs. Dabar gal ne visi užrašai mecenatui patiktų. Daugiau apie tai sužinoti galima pasižiūrėjus Gražinos Sviderskytės dokumentinį filmą „Šimtmečio kontrabanda: Paskutinis reisas“ – mums su fotografu rekomendavo I. Šarakauskienė, abu, jau pasižiūrėję, perduodame kitam. Dar galerijos knygynėlyje abu įsigijome vieno kolekcijos parvežėjų, tuometinio LTSR kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio prisiminimus apie Žilinską, išleistus 1994 metais. Spauda atitinkama, bet istoriją papildo ir kolekcijos nuotrupos. 87 centai!

 

Šimtus meno darbų Žilinskas supirko gyvendamas jau Vakaruose – ir Danijoje, ir Prancūzijoje, ir Vakarų Berlyne. Čia sklido gandas apie jo kolekciją, kuria buvo nukabinėtos visos keturių aukšto namo sienos, ir dar keliomis eilėmis. Žilinsko, lyg kokio diplomato „be portfelio“, namuose svečius pasitikdavo lietuviška vytis. Todėl galiausiai, neturėdamas tiesioginių įpėdinių, kolekciją padovanojo Lietuvai. Kad tik ne kitoms šalims. Iš pradžių lyg siūlė ją vietoj išpirkos – kad seserys grįžtų namo. Rašė laiškus LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui. Sovietai tokių mainų lyg ir atsisakė, vėliau seserys į Lietuvą grįžo galbūt tam, kad padėtų bendrauti su turtuoliu emigrantu. Bet Žilinskui rūpėjo ne tik seserys. Jis norėjo, kad lietuviai grįžtų į Lietuvą, ir tikėjo, kad tokio masto dovana padės stiprinti tautiškumą. 

Neverta čia perpasakoti to, kas jau rodyta ir rašyta. Detektyvas įtraukia, nes nėra baigtas – iki šiol neaišku, kas tiksliai kūrinius pergabendavo per sieną. Istorijoje gausu simbolių: į Žilinsko namą Vakarų Berlyne privežę modernių lietuviškų baldų, prabangius istorinius sunkvežimyje vyrai vežė jau griūvant Berlyno sienai. Vos pavyko, kaip ir tąkart, kai buvo vežama José de Ribera (ar visgi David de Haen?) drobė – kaip tik tuomet vokiečiai gaudė maoistus, tad stabdė visus įtartinus automobilius. Pavyko.

Klausantis I. Šarakauskienės, žiūrint G. Sviderskytės dokumentiką, vartant V. Jakelaičio monografiją, mintyse dėliojasi itin protingo, išsilavinusio, skrupulingai smulkmeniško ir atsargaus, turtingo, bet neišlaidaus ir visgi labai drąsaus bei įžvalgaus žmogaus portretas. Kas gi vos mirus Stalinui galėjo pagalvoti, kad netrukus prasidės keletą dešimtmečių truksianti epopėja, kurią savo ruožtu valdantys manėsi ir KGB, ir pats Žilinskas?

1979 m. atidaryta Kauno paveikslų galerija sulaukė didelės sėkmės – mistinio filantropo dovanoto meno pasižiūrėti plūdo tūkstančiai. Po Žilinsko apsilankymo Dainų šventėje ir, matyt, dėl sukilusių pozityvių jausmų, plūsti ėmė ir likusi jo sukaupto turto dalis. Nors galutinai kolekcija baigta vežti jau nepriklausomoje Lietuvoje, laimingu jos finalu galima laikyti M. Žilinsko dailės galerijos atidarymą 1989 m. vasarą. Postmodernistinio architektų Eugenijaus Miliūno, Kęstučio Kisieliaus, Sauliaus Juškio kūrinio laukia nuodugni rekonstrukcija. Pats metas! Galbūt atnaujintas veidas taps priežastimi vėl stovėti eilėse? 

I. Šarakauskienė perpasakoja vienos rusų meno ekspertės mintį – ši, keliskart apsilankiusi galerijoje, pastebėjo, kad kauniečiai dar nėra atradę šios dovanos, kurios vertę nustatyti sunku. Pinigais – milijonai, o jei ne pinigais? Šįkart sąmoningai apie pačią kolekciją daug nepasakojame. Nes pasakojame apie žmogų.

Žilinskas lankėsi ir statybose, prašė viską įrengti kuo kokybiškiau. Vėliau, jau visai silpnos sveikatos, apsilankė ir veikiančioje galerijoje. Bet dėmesio pats nemėgo. Gyveno asketiškai, pinigus leido paveikslams, bet ne taksi – įsigijęs darbą galėjo parsinešti jį namo pats, ant pečių. Ir svečius vaišindavo namuose, į restoranus nesivesdavo. 

M. Žilinsko atminties ženklų Kaune nėra daug – skaičiuokime tas dvi galerijas ir kapą Petrašiūnų kapinėse. Tiesa, yra ir anksčiau jam priklausęs daugiabutis Šv. Gertrūdos ir Birštono gatvių kampe, šalia Istorinės LR prezidentūros. Tuomet – sumani investicija, šiandien – vis dar audeklu apklotas galbūt būsimas viešbutis. Žinote, nujaučiu, kad jei viešbučiui puošti nebus pagailėta ne tik modernių sprendimų, bet ir meno vertybių, kurios būtų regimos visuomenei, Žilinskui tai labai patiktų. Žilinskui, kuris vaikas būdamas taip norėjo mokytis, kad užsėjo žemę tabaku, derlių pardavė ir išvažiavo į Kauną.

Kotryna Lingienė
Luko Mykolaičio nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numeryje „Geradariai“. Numerį perversti galite čia

ciurlionis.lt

Skaitytojų laukia atsinaujinusi Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka 
Po metus trukusios rekonstrukcijos spalio 20 d., antradienį, duris atveria Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57. Skaitytojų...
Kaune atidengtas istorinis akcentas 
Šalyje minint Sugiharos metus, į Kauną sugrįžo Sugiharos savaitė. Festivalis lankytojus kvietė iš arčiau pažinti japonišką kultūrą bei Lietuvą...
Maršrutas spalio 19–22 dienoms
PIRMADIENIS, 10 19 Patyriminė ekskursija „Dainavos mikrorajonas. Bermudai 2153“, 17:30 Susitikimas prie prekybos centro „Kubas“ Gidas Algimantas Grigas kviečia...
Adaptyvi kapsulė. Restoranas dviem ar nauja biurų tendencija? (interviu)
Gegužės mėnesio žurnalo numeriui, kai dėl visuotinės pandemijos pasaulis buvo spustelėjęs pauzės mygtuką, kalbinau išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas...
Skaitytojų laukia atsinaujinusi Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka 
Po metus trukusios rekonstrukcijos spalio 20 d., antradienį, duris atveria Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57. Skaitytojų...
Kaune atidengtas istorinis akcentas 
Šalyje minint Sugiharos metus, į Kauną sugrįžo Sugiharos savaitė. Festivalis lankytojus kvietė iš arčiau pažinti japonišką kultūrą bei Lietuvą...
Maršrutas spalio 19–22 dienoms
PIRMADIENIS, 10 19 Patyriminė ekskursija „Dainavos mikrorajonas. Bermudai 2153“, 17:30 Susitikimas prie prekybos centro „Kubas“ Gidas Algimantas Grigas kviečia...
Adaptyvi kapsulė. Restoranas dviem ar nauja biurų tendencija? (interviu)
Gegužės mėnesio žurnalo numeriui, kai dėl visuotinės pandemijos pasaulis buvo spustelėjęs pauzės mygtuką, kalbinau išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia