Muziejaus trečiadienis. Tiesiog žaisliukai ar meno kūriniai?..

Šiuolaikinių keturiasdešimtmečių karta galbūt pamena vaikiškas knygeles – „Padaužiukai“, „Nykštukai atostogauja“ ir kitas? Herojai – siūtos kailinės lėlės, nufotografuotos vaizduojamose situacijose. Knygelių siužetai gimdavo menininkės, tautodailininkės Stasės Samulevičienės galvoje, o patys pūkuotukai – jos rankų darbas. Netgi istorijas lydinčioms nuotraukoms fotografo toli ieškoti nereikėjo, jas darydavo sūnus Raimundas. 

Kokia buvo ši moteris, vienintelė iš lietuvių rašytojų už savo veiklą pelniusi tarptautinį „Šypsenos“ ordiną, vaikų skiriamą tam, kuris savo darbais jiems „suteikia daugiausiai džiaugsmo“?

Juodaplaukė Staselė gimė Stavrapolio krašte, netoli Kaukazo. Į Lietuvą su tėvais grįžo sulaukusi pilnametystės. Jau tada išmanė kailių išdirbimą, nes tuo daugiau ar mažiau užsiėmė visa šeima. Vėliau nebesiskyrė su kailiais ir Lietuvoje. Mama labai gražiai siuvinėjo, tad pradėjus siūti kailinius talkindavo dukrai – viena pasiūdavo, kita dar išsiuvinėdavo. Nors darbai buvo praktiški – kailinukai, pagalvėlės, šlepetės, jau tada ryškėjo menininkės ranka ir šeima kartais lyg juokais, lyg rimtai sakydavo, kad Staselei reikėtų užsiimti menu. Deja, sprendžiant pragyvenimo problemą, meniškas svajones kuriam laikui teko atidėti. Sovietinės okupacijos metais įgijo zootechnikės specialybę, nes teko pačiai rūpintis visais: negaluojantis vyras Vaclovas, sergantis džiova jo brolis Antanas Samuolis (vienas žymiausių XX a. pr. dailininkų), senstanti mama, o ir vaikelis… Šeima neilgai gyveno kartu – S. Samulevičienė anksti liko našle. Tačiau visame šitame kasdienybės rate ji tarsi sugebėdavo iškilti aukščiau buities ir atrasti grožį paprastuose dalykuose. 

Samulevičių šeima. Apie 1941 m.

S. Samulevičienė su sūnumi. Apie 1975 m.

Stasė veždavo savo kūrinius, (iš pradžių dar ne žaisliukus, o ne mažiau vertintus praktiškuosius dirbinius) į įvairias parodas. Po parodos Žemės ūkio rūmuose buvo pakviesta vesti kailių ir odos išdirbimo kursus. Ten moteris dirbo apie trejus metus. Vienąsyk parodoje kažkas atvežė parodyti kailinį žaislą. Žmonės negalėjo pro jį praeiti, žavėjosi tuo žaisliuku, o tai įkvėpė S. Samulevičienę pamėginti pasiūti pačiai. Nebuvo lengva gauti kailių, todėl medžiotojų paprašyta išdirbdavo jiems dešimt kailiukų, nes vienuoliktą galėdavo pasilikti sau. Kailius reikėdavo iššukuoti, pakirpti. Dažniausiai žaislų gamybai būdavo naudojamas avikailis.

Staselė siekė išgauti vis kitokią žaislo išraišką, kitokį charakterį, tad  išmoko pasiruošti figūras ir formas. Su savo darbais dalyvaudavo parodose, kai kuriuos parduodavo. Darydama visą tą nelengvą darbą, S. Samulevičienė su savo kūriniais kalbėdavosi, juokaudavo. Pūkuotukai buvo ir keliauninkai – vykdavo į tarptautines parodas įvairiose šalyse, teko jiems lankytis daugelyje Europos ir Rusijos miestų, Kanadoje, Japonijoje. Iš kai kurių parodų grįždavo su medaliais. 

Norėdama, kad kuo daugiau vaikų galėtų pamatyti tuos darbus, jais džiaugtis, S. Samulevičienė sugalvojo perkelti savo kūrinius į literatūros pasaulį ir paversti knygelių herojais. Nesvarbu, kokio dydžio būdavo knygelių tiražas – jas išpirkdavo bematant. Sūnus, dramaturgas R. Samulevičius veikėjų nuotraukoms parinkdavo prie siužeto derančias vietas. Jei parašyta, kad nykštukas užlipo ant stogo – vadinasi, jis bus nufotografuotas ant stogo. 

Apie kailinius gyvūnėlius ir nykštukus rašė įvairių šalių spauda. R. Jankauskas savo diplominiam darbui susuko dokumentinį filmą apie šią moterį ir jos kūrybą, kurį pavadino „Šypsenos karalienė“. Rusų leistame žurnale „Rabotnica“ (liet. „Darbininkė“) išspausdinus straipsnį apie garsią Lietuvos menininkę, moteris laiškų sulaukdavo kasdien ir vos ne kas antrame iš jų būdavo prašoma atsiųsti tą ar kitą knygelėje matytą žaislą. Būdama dosnios širdies, S. Samulevičienė nemažai savo kūrinių ir išdovanojo. Tiesa, ne visi norintieji sulaukdavo savo žaisliuko, nes tų norinčiųjų buvo be galo daug. Ne kiekvienas gal ir susimąstydavo, kiek laiko reikia vienam tokiam gyvūnėliui pasiūti, kiek širdies į tą darbą įdėti.

S. Samulevičienės lėlės, saugomos Vaikų literatūros muziejaus ekspozicijoje.

Gyvenimas mažokai atnešė priežasčių šypsotis „Šypsenos“ ordino savininkei. Anksti palaidojusi vyrą, ji neteko ir sūnaus Raimundo, garsus dramaturgas žuvo 43-ejų. Drąsiai savo nuomonę reiškęs, gana plačius ryšius su užsieniu turėjęs menininkas buvo atsitiktinai (?) nušautas tuometinio KGB pulkininko R. Vaigausko bute. Šio žentas, kariuomenėje anksčiau tarnavęs ir desantininku buvęs A. Bacevičius, teismui sakė neatskyręs tikro pistoleto nuo žaislinio. Vienintelis šūvis buvo mirtinas. 

Darnus motinos ir sūnaus duetas buvo ne tik kūrybiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve išlikę daug atsiminimų, kuriuose pabrėžiamas namų jaukumas, vaišingumas ir ilgi pokalbiai apie kūrybą, meną. Jų namai buvo atviri visiems, niekas neskirstė svečių į reikalingus ir ne – vienodai šiltai priimdavo visus. Likusi viena, motina nenutraukė pasakų rašymo, bet ir nenorėjo atsisakyti sūnaus nuotraukų – siužetą ji derindavo prie to, kokios nuotraukos buvo likusios. Nors buvo nusiteikusi dirbti už du, po septynerių metų atgulė šalia savo sūnaus Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Kartais S. Samulevičienės pagaminti „kailiukai“ lengvabūdiškai vadinami žaislais, iš tiesų jie yra meno kūriniai. Kiekvienas vis kitoks, gamintas rankomis nuo pirmo kailio gabalėlio iki paskutinės sagutės. Tokiems kūriniams reikalinga ypatinga priežiūra ir sunku pasakyti, kiek dar metų galėsime džiaugtis išlikusiais darbais. Tačiau kol galime – džiaukimės, žiūrėkime, lyginkime su savo vaizduotės gyvūnėliais. Norinčius pamatyti S. Samulevičienės darbų, kviečiame, kai tik bus galima į  Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinį, Vaikų literatūros muziejų (K. Donelaičio g. 13, Kaunas). Ten tarp kitų eksponatų, kitų pasakų ir kitų herojų, savo garbingąją vietą užima ir S. Samulevičienės kurti pūkuotukai. 

Maironio lietuvių literatūros muziejaus
muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

„Šypsenos“ ordinas buvo įteiktas rašytojoms A. Lingdren, T. Jannson („Trolių mumių“ autorė) ir kt. Tiesa, dar keletą ordinų yra pelnę lietuviai iš kitų sričių, pvz., A. Rakauskas, laidos „Gustavo enciklopedija“ autorius bei režisierius. 

 

Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Šiuolaikinių keturiasdešimtmečių karta galbūt pamena vaikiškas knygeles – „Padaužiukai“, „Nykštukai atostogauja“ ir kitas? Herojai – siūtos kailinės lėlės, nufotografuotos vaizduojamose situacijose. Knygelių siužetai gimdavo menininkės, tautodailininkės Stasės Samulevičienės galvoje, o patys pūkuotukai – jos rankų darbas. Netgi istorijas lydinčioms...
Daugiau
Globoja
Leidžia