Muziejaus trečiadienis. Tarp dangaus ir jūros 

Ar norite sužinoti, kaip Kuršių nerija  iš griežtai saugomos izoliuotos teritorijos virto pripažintu ir poilsiautojų geidžiamu kurortu?  Apie tai papasakos spalio 29 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaroma paroda „TARP DANGAUS IR JŪROS II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“.  Ekspozicijoje – Kuršių nerijoje sukurti  Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose saugomi iki šiol nematyti ir nerodyti dailės kūriniai. Daugiau apie būsimą parodą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Vidai Labanauskienei papasakojo kuratorė Irmantė Šarakauskienė.

Istorija

Po II Pasaulinio karo Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Kuršių nerija, kaip ir visas Lietuvos pajūris tapo griežtai saugoma ir kontroliuojama pasienio zona. Ankstyvuoju pokariu čia šeimininkavo pasieniečiai ir kariškiai. Į ją sunku buvo patekti Lietuvos dailininkams. Pirmasis ir bene vienintelis ankstyvuoju pokariu į Kuršių neriją patekęs lietuvių dailininkas – dar prieškary ją pamilęs, Antanas Žmuidzinavičius. Nuo pat 1946 m. jo kūrinių registre jau vėl sutinkami darbai su nerijos motyvais, keletą jų atrasite ir parodoje.  

Po Stalino mirties, atšilimo laikotarpiu, Antanas Gudaitis, LSSR valstybinio dailės instituto profesorius, čia pradėjo rengti praktikas savo studentams. Praktikos atlikimas atstodavo įvažiavimo leidimą, tačiau, kaip prisimena menininkas Romualdas Audrūnas Kunca, su tuo lapeliu turėdavai prisistatyti į vietinį milicijos poskyrį ir tik tada galėjai kurti. Vėliau Dailės instituto pėdomis pasekė ir Kauno vidurinė dailės mokykla. Po Kuršių nerijoje surengtos praktikos ją atrado ir pamilo Kazys Rimtas ir Valerija Vija Tarabildos. Norėdamas vėl čia patekti K. R. Tarabilda smarkiai rizikuodamas yra tiesiog mišku apėjęs patikros punktą.  

R. A. Kunca. Nidos žvejas J. Radmacheris. Neringos Muziejai

R. A. Kunca. Nidos žvejas M. Pugelis. Neringos Muziejai

6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo susirūpinta unikalios pusiasalio gamtos apsauga, o 1960 m.  LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Kuršių nerijoje įsteigtas landšaftins draustinis ir nutarta jos plėtrą pasukti turistinio-poilsinio kurorto vystymo linkme. Kad būtų lengviau jį vystyti bei administruoti, 1961 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo apjungtos į analogų neturėjusį Neringos miestą.  

Senieji gyventojai

Akivaizdu, kad labiausiai dailininkų akį traukė ir teptuko prašėsi po karo negausiai į pusiasalį sugrįžę senieji nerijos gyventojai – kuršininkai. Būtent jie įamžinti daugumoje Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės ir kitų dailininkų nutapytų portretų. Įdomu tai, kad dailininkai savo darbuose yra užfiksavę šių gyventojų vardus ir pavardes. Tačiau senųjų gyventojų tesugrįžo apie 13 % arba apytikriai 188 asmenys. Tad neišvengiamai į dailininkų akiratį pateko ir į ištuštėjusią Kuršių neriją nuo pat 1945 m. gyventi bei dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose verbuoti naujakuriai. Iki 1950 m. imigrantų buvo nedaug ir didžioji jų dalis – rusakalbiai iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Daug daugiau naujakurių valdžiai pavyko prisivilioti 1951–1957 m. Šįkart čia vyko vos ne išimtinai lietuviai. Daugumoje portretų įamžinti ilgą laiką Kuršių nerijos gyventojų pagrindą sudarę žvejai. 

Adelė Medutytė. Maršrutas po Neringą. 1960-1965. Dailininkės šeimos nuosavybė

Adelė Medutytė. Senosios Nidos žvejų prieplauka. Apie 1956. Dailininkės šeimos nuosavybė

Žvejų kolūkiai

Pirmasis sovietų valdžios planas šiame krašte buvo vystyti ir plėtoti žuvininkystės pramonę. Sugrįžę į Kuršių neriją senieji gyventojai rado pasieniečių ir kariškių užimtus namus. Jie buvo priversti jungtis į kuriamas valstybines įmones, nes jų namai buvo nusavinti, jų laivai tapo valstybės turtu. Pradžioje buvo kuriamos valstybinės žvejybos brigados paskui jos reorgnizuotos į arteles. 1948 m. Nidoje buvo įkurta žvejų artelė „Pasienietis“, o Juodkrantės, Preilos ir Pervalkos žvejai apjungti į „Baltijos aušros“ artelę. Ilgainiui žvejų artelės pradėtos vadinti kolūkiais. Preiloje buvo įkurtas trečiasis žvejų kolūkis „Neringa“.

Ankstyvąją pokario Nidą dailininkų darbuose randame pilką, truputėlį niūrią. Visas gyvenimas tuo metu sukosi apie uostą ir tai atsispindi menininkų darbuose. Senesniuose Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, Augustino Savicko ir Leono Katino kūriniuose matosi senieji laivai – kurėnai dar net su vėtrungėm. Vėlesniuose dailininkų darbuose atsiranda uosto teritorijoje kylantys žuvininkystės ūkio pastatai, kurėnų vėtrunges vis dažniau pakeičia raudonos vėliavėlės. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado dorės – motoriniai mediniai laivai. Būtent jais ir žvejojo kone visą sovietmetį. Ir kas įdomiausia, dailininkų kūriniuose jos išlieka dominuojančios, nors po 1964 m. atsirado pirmieji metaliniai žvejybiniai laivai – botai.

L. Katinas. Nida. 1958. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Kurortas

1961 m. visas gyvenvietes apjungus į Neringos miestą jam vadovauti paskiriamas vykdomojo komiteto pirmininkas, vos 24 metų, Jonas Vaikėnas. Jis prisimena, kad jam atvykus čia nebuvo nei vandentiekio, nei elektros, nei kelio, nei susisiekimo. Elektra buvo tiekiama dvi valandas ryte ir dvi valandas vakare iš žuvininkystės ūkio dyzelinės motorinės. Prie kurorto kūrimosi daug prisidėjo ir kauniečiai, nes Kaune buvo Architektūros ir statybos mokslo tyrimo institutas, kuriame buvo pradėti kurti ir projektuoti Neringos miesto vystymo planai. 

Įkūrus kurortą pasienio rėžimas tapo laisvesnis ir čia pradėjo plūsti poilsiautojai. Jau vadovaujant antrajam Vykdomojo komiteto pirmininkui Aloyzui Pusliui apie 1967 m. atsirado vadinamieji „koridoriai“ prie jūros, nes iki tol tai buvo labai griežtai saugoma teritorija, kur nebuvo galima patekti. Taigi, Nida turėjo 1 km, Juodkrantė – 0.5 km, Preila ir Pervalka po 200 m. dydžio paplūdimio plotus poilsiautojams. 

Įsikūrus kurortui ir dailininkų darbuose atsiranda romantizuoti vaizdai. Dėmesys kreipiamas į įspūdingąsias kopas, kurios pasak to meto dailininkų, buvo daug didesnės nei dabar, į namus kyšančius iš smėlio. Vystantis kurortui pradėjo iš Kauno reguliariai plaukti „Raketa“. Dailininkas Rimtas Kalpokas sakė, kad į Kuršių neriją vykdavo tik „Raketa“ arba skrisdavo lėktuvu į Palangos oro uostą ir iš ten atvykdavo taksi. Jo darbuose yra įamžintas ir tuo metu kurtas turistų traukos objektas – „Raganų kalnas“. Daugumos dailininkų darbuose vyrauja Nidos vaizdai. Arvydo Šaltenio, V. V. Tarabildienės darbuose atsispindi įsisiūbuojantis kurortinis gyvenimas.  

V. V. Tarabildienė. Vasara prie marių. 1975. Autorės nuosavybė

Arvydas Šaltenis. Dvi moterys Nidoje. 1978. MO muziejus

 

Vida Labanauskienė

ciurlionis.lt

 

Muziejaus trečiadienis. Švenčia Maironis ir „Pavasario balsai“
Maironio lietuvių literatūros muziejus, saugantis Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinį bei kūrybinį palikimą, puoselėjantis Kauno Rotušės aikštėje esančius rūmus ir...
Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Muziejaus trečiadienis. Švenčia Maironis ir „Pavasario balsai“
Maironio lietuvių literatūros muziejus, saugantis Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinį bei kūrybinį palikimą, puoselėjantis Kauno Rotušės aikštėje esančius rūmus ir...
Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia