Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 

 

Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos šaltinio, prie nepamirštamo Salomėjos Nėries žodžio, ir dar labiau pajauti ryšį su viskuo kas gyva ir gyvena ir gyvens…

Iš poeto Alfonso Maldonio įrašo muziejaus lankytojų knygoje 

Salomėjos Nėries memorialinis muziejus pakeitė pavadinimą – dabar visiems jau aišku, kad čia ne tik poetės, bet ir jos vyro Bernardo Bučo – žymaus to meto skulptoriaus namai. Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia užsukti į dabar jau Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namus-muziejų. Šį šeštadienį, rugsėjo 19 dieną, vyks ekskursija, kur bus plačiau papasakota apie skulptoriaus asmenybę ir jo kūrybą. 

Menininkų namai – modernizmo stiliaus pastatas, statytas 1937–1938 m. pagal skulptoriaus ir architekto Bernardo Bučo projektą, prie Kauno marių, Palemone. Tiesa, tuomet dar marių nebuvo, netoliese tekėjo Nemunas. Namas medinis, vėliau aptinkuotas, dviejų aukštų, su mansarda ir mūriniu priestatu. Salomėja ir Bernardas Bučai su sūnumi Sauliumi čia gyveno ketverius metus, iki kol 1941 m. prasidėjo karas… 

Mielas, jaukus šeimos kampelis pamiškėje Bernardui Bučui visą gyvenimą kėlė sentimentus. Kai 1958 metais ruošėsi parduoti per karą apniokotą turtą valstybei ir nors po žmonos S. Nėries mirties jau buvo praėję trylika metų, dokumentuose sentimentaliai rašė: „Šį būstą mes kūrėme ne pilvams auginti, ne pinigų maišams kimšti, o sudaryti sąlygas laisvai kūrybai, kad lakštingala laisvai čiulbėtų, o genys ne tik kirmino ieškodamas medį stuksentų.“ 

Skulptoriaus bičiulis novelistas, prancūzų kalbos mokytojas Jonas Šukys prisiminė, kaip buvo ruošiamasi kurti šeimos muziejų: „Vykdomojo Komiteto atstovė Janina Narkevičiūtė  derėjosi ilgai dėl muziejaus steigimo, o namelis visai pradėjo klibti iš pamatų. J. Narkevičiūtė labai mylėjo Salomėją ir stengėsi padėti jos šeimai (…) Atrodė, visai natūralu – prie Salomėjos muziejaus steigti ir Bernardo skulptūrų muziejų. Ji būtų padėjusi, ir tame sodelyje galėjo būti gražiausia skulptūrų galerija. Ne kartą raginau. Jis pritarė šiam sumanymui, bet visada atidėjo.“ Taip ir liko skulptorius nuošalyje, neįvertintas, nežinomas ir nelabai matomas. Pats Bernardas tada jautė, kad sovietinė valdžia jo nemėgo, nes šis nepritarė tai santvarkai. Antroji skulptoriaus žmona Onutė liudija, kad jam buvo siūloma stoti į partiją, bet Bernardas atsisakydavo: „Ne, kam ta partija? Svarbiausia tai, kad esi Menininkas, Kūrėjas – tai man viskas!“ Skulptoriui mirus 1979 metais, jo laidoti Petrašiūnų kapinėse neleido, esą nebuvo vertas. Tai tarsi dar vienas įrodymas, kad Bučas neįtiko tuometei valdžiai. 

Palemono name 1962 metais atidarytas S. Nėries memorialinis muziejus. Pirmasis muziejaus direktorius Stanislovas Petrauskas pasakojo, kad Bernardas Bučas geranoriškai talkino restauruojant namą, įrengiant ekspoziciją, tikslino detales apie kambarių apstatymą, sienų, grindų spalvas, dažymo ypatumus. Skulptorius netgi padaręs kai kurių šeimos naudotų baldų, kurie per karą neišliko, nes buvo sugadinti name šeimininkavusių vokiečių kareivių, brėžinius.

Nuo muziejaus atidarymo Bernardas Bučas pragyveno septyniolika kūrybingų, darbingų, prasmingų metų. 2009 m. Lietuvos respublikos nacionalinių vertybių rinkimuose skulptorius nominuotas kaip „Žmogus – istorinė asmenybė“. Jo darbai puošia daugybę Lietuvos vietų.  

Kadangi muziejus pirmiausia buvo skirtas Salomėjos Nėries atminimo saugojimui, tad ir dėmesio daugiau buvo skiriama poetės darbų ir kūrybos nagrinėjimui. Bernardas Bučas taip pat neužmirštas: buvusiose jo dirbtuvėse eksponuojami darbai, daiktai, fotografijos, muziejaus fonde saugomi kiti eksponatai, susiję su skulptoriaus gyvenimu ir kūryba. Kai kurie lankytojai norėtų išgirsti daugiau informacijos apie Bernardą Bučą, kad susidarytų nuomonę apie jo asmenybę. Tikimės, kad muziejaus pavadinime įrašyti abiejų menininkų vardai suteiks daugiau tikslumo ir padės suvokti tarpukarinio gyvenimo kontekstą.  

Ina Aleksaitienė
Arvydo Čiukšio  nuotr. 

maironiomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Muziejaus trečiadienis. 30 metų, 30 dangaus atspalvių
Nuo Lietuvos aviacijos muziejaus įsteigimo 1990-aisiais praėjo 30 metų. Planai atšvęsti „su trenksmu“ pavasarį buvo sustabdyti šalyje įvedus karantiną...
Muziejaus trečiadienis. Aloiza Paškievič: „Ir tvanku, ir ankšta, ir širdis mano alpsta / Svetur, toli nuo savų… “ 
„I душна, i цесна, i сэрца самлела / Мне тут на чужыне, здалёк ад сваіх …“ [„Ir tvanku, ir...
Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Muziejaus trečiadienis. 30 metų, 30 dangaus atspalvių
Nuo Lietuvos aviacijos muziejaus įsteigimo 1990-aisiais praėjo 30 metų. Planai atšvęsti „su trenksmu“ pavasarį buvo sustabdyti šalyje įvedus karantiną...
Muziejaus trečiadienis. Aloiza Paškievič: „Ir tvanku, ir ankšta, ir širdis mano alpsta / Svetur, toli nuo savų… “ 
„I душна, i цесна, i сэрца самлела / Мне тут на чужыне, здалёк ад сваіх …“ [„Ir tvanku, ir...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia