Muziejaus trečiadienis. Sausio 13-osios įvykiai: ar 30 metų – pakankamas laiko tarpas?

Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Kauno miesto muziejus siekia atkreipti dėmesį į labai reikšmingą Lietuvai datą. Šiemet sukanka lygiai 30 metų nuo kruvinų 1991-ųjų sausio 13 dienos įvykių, kurių metu 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos Nepriklausomybė buvo apginta taikių, tačiau drąsių Lietuvos piliečių krauju. Todėl dabar ši diena žinoma kaip Laisvės gynėjų diena. Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma įdomios medžiagos, su kuria trumpai norėtųsi supažindinti daugiau visuomenės.

Kauno miesto muziejus didelį dėmesį skiria laikotarpiui nuo 1918 m. vasario 16-osios, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė buvo jos piliečių įtvirtinta ir pripažinta pasaulio. Tęstiniame projekte „Prieš 100 metų“ didelį dėmesį skyrėme Nepriklausomybės kovoms ir pastangoms siekti tuometinio pasaulio diplomatinio pripažinimo, jaunos valstybės kultūrinio vystymosi keliui. Ši veikla bus tęsiama ir 2021-aisiais. Tačiau lygiai taip pat svarbu kalbėti ir apie įvykius, kurie vyko vos prieš trečdalį amžiaus. „Muziejaus trečiadienyje“ jau rašėme apie kelią link Nepriklausomybės, apie Baltijos kelią.

Laikas prisiminti ir modernios istorijos Nepriklausomybės kovas – 1991-ųjų sausio 13-ą dieną. Laimė, nors tada ir netrūko patriotiškai bei ryžtingai nusiteikusių karių, ginklu 1991-ųjų sausį kovoti neteko. Baltijos kelio, taigi neginkluoto pasipriešinimo pavyzdys buvo prisimintas ir vėl. Tai buvo labai rizikinga, nes Michailo Gorbačiovo „pertvarkos“ laikais dar buvo stiprios ir tos jėgos, kurios mielai būtų linkusios bet kokį nepaklusnumą skandinti kraujo jūrose visai kaip Josifo Stalino laikais. Tačiau stiprėjo ir kitokio gyvenimo siekiančios jėgos, nenorinčios, kad klestėtų tik smurto ir baimės atmosfera. Pats reformatorius Gorbačiovas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, nes turėjo išsaugoti prievarta ir propaganda sulipdytą imperiją, kita vertus, šis žmogus jau nenorėjo imtis Stalinui ir jo pasekėjams būdingų metodų – masinių represijų prieš kitaminčius ir ištisas tautas. 

Sovietai norėjo užimti Lietuvą pasitelkdami istorijoje jau ne kartą naudotą kortą, nes pasaulio dėmesys tuomet buvo nukreiptas į Irako pajėgų įvykdytą Kuveito okupaciją. O štai 1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdė Lietuvos okupaciją, nes pasaulio spauda tuomet rašė apie Vokietijos Vermachto įsiveržimą į Paryžių. Apie šiuos faktus kalbėjo ir pasaulio dėmesį į juos 1991 m. atkreipė tuometinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, pagal Laikinąją Konstituciją ėjęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pareigas. Didžioji JAV spauda vieningai neigiamai rašė apie bręstančią neramią padėtį, SSRS pajėgų telkimąsi Vilniuje, judėjimą po Lietuvą, ėmė kritikuoti ne tik iki tol gana palankiai vertintą Gorbačiovą, bet ir patį JAV prezidentą Džordžą Bušą vyresnįjį, kad šis nerodo didesnio palaikymo mažai Lietuvai. Itin aktyviai tuomet veikė ir JAV lietuviai, siekdami visomis išgalėmis rasti būdų, kaip prieiti prie JAV spaudos ir sprendimų priėmėjų. 

1991 01 14 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimasis į SSRS kariuomenės karius prašant nelieti kraujo. Rusų kalba. Kauno miesto muziejaus fondai

Be abejo, daugiausia įvykių buvo Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur sovietai siekė užimti Televizijos bokštą ir kontroliuoti bet kokių žinių judėjimą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į įdomius, mažiau girdėtus įvykius Kaune. Nors pats šių eilučių autorius tuomet buvo dar tik mėnesio amžiaus ir saugiai leido laiką mamai ant rankų, teko išgirsti nemažai liudijimų apie kauniečių pastangas išsaugoti radijo stotį Sitkūnuose ir televizijos stotį Juragiuose, kurios trumpam tapo pagrindiniu žinių apie tai, kas vyksta Lietuvoje, simboliu. Situacija buvo nerami ir Kaune. Tai atskleidžia išlikę dokumentai ir liudijimai. Kaune juk buvo dar likę okupantų karinių dalinių, kurie kai kur pasirodė ir gatvėse. Fiksuotas tankas ir 20 karių Garliavoje, grupė žmonių iš karinio sunkvežimio veržėsi į populiarų restoraną ,,Kastytis“ Šančiuose. 3 kariškos mašinos pasirodė ir netoli autobusų bei geležinkelio stočių. Išsigandę kauniečiai klausė, ką daryti šaukiamojo amžiaus vaikinams, kuriems kilo grėsmė būti užpultiems ir tiesiog gatvėje pagrobtiems, esą kaip vengiantiems tarnybos sovietų kariuomenėje. SSRS kariniai daliniai greitai suskubo perimti kai kurių strateginių vietų, pavyzdžiui, tiltų, kontrolę. Pastebėta, kad netoli Rokų tilto grėsmingai stovėjo tankas, o netoliese jo kareiviai stabdė dažną pravažiuojantį automobilį, tikrino, kas kur važiuoja. Pasigirdo gandų, kad Nepriklausomybės priešininkai iš organizacijos „Jedinstvo“ renkasi į mitingą. Nesnaudė ne tik kenkėjiškos jėgos, žmonės suprato, kad privalo pademonstruoti drąsą. Antai Garliavos bažnyčioje pradėta ištisai skambinti varpais, tokiu būdu siekiant įspėti gyventojus ir raginti vykti saugoti netoliese esančių Juragių. Tuo pat metu pasigirdo nerimą keliantys pranešimai, kad nuo Jurbarko ir Marijampolės juda karių grupės. Pranešimus kantriai registravo tuometinio Kauno vicemero, energingo kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę ir aplinkosaugos gerinimą Sauliaus Griciaus vadovaujamas štabas. Iš lūpų į lūpas pradėjus keliauti žinioms, kad Vilniuje jau yra žuvusiųjų, galėjo kilti didžiulė panika, juk tikslaus žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus niekas nežinojo – o kas galėjo paneigti, kad tankais ir automatais bus pasistengta sunaikinti visus susirinkusius prie Televizijos bokšto, o vėliau imtis Kauno? Netrukus žmonės apsupo ir Lietuvos radijo ir televizijos studiją Kaune, Simono Daukanto gatvėje. Smėlio maišai ir kitos apsaugos priemonės padėjo pastatyti ir barikadas prie savivaldybės. 

1991 m. sausio 13 d. įrašų Kauno savivaldybės telefonų skambučių registracijos knygoje fragmentas, kuriame matoma informacija apie SSRS karių judėjimą. Kauno miesto muziejaus fondai

1991 m. sausio 13 d. naktis  prie Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Akivaizdus ryžtingas kauniečių nusiteikimas. Romualdo Požerskio fotografija. Kauno miesto muziejaus fondai

1991 m. sausio 13 d. naktis. Tiesioginė transliacija iš Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Romualdo Požerskio fotografija. Kauno miesto muziejaus fondai

1991 m. sausio 13 d. naktį nužudyto Tito Masiulio laidotuvių akimirkos Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje. Romualdo Požerskio fotografija. Kauno miesto muziejaus fondai

1991 m. sausio 13 d. naktį nužudyto Tito Masiulio laidotuvių akimirkos Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje. Romualdo Požerskio fotografija. Kauno miesto muziejaus fondai

Atėjo ir geresnių žinių. Demokratinių permainų ir komunistinės, žmonių protus nuodijančios ideologijos galo troško ir nemažai žmonių kitose okupuotose šalyse bei pačioje Rusijoje. Pasklido gandas, kad streikas kilo viename iš stipriausių SSRS miestų – Leningrade (dab. Sankt Peterburgas). Žmonės ėmė rinktis ir Maskvoje, paramą lietuvių Nepriklausomybės reikalavimui išreiškė ir Borisas Jelcinas, kuris ragino SSRS reformuoti taip, kad būtų pripažįstamas atskirų, neva „sąjunginių“ respublikų nepriklausomybės siekis. Varšuvoje susirinkę demonstrantai skandavo: „Šiandien Lietuva – rytoj Lenkija.“ Iš Lenkijos buvo pasiųsti sunkvežimiai su medikamentai, o čia atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas blogiausiu atveju Lenkijoje buvo pasiryžęs sudaryti emigracinę vyriausybę. Itin svarbi buvo mažos Islandijos parama. Šios šalies užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas buvo vienintelis Vakarų šalių atstovas, išdrįsęs dar sausio 20 d. atvykti į Vilnių. Islandija netrukus tapo pirmąja nepriklausomą Lietuvą pripažinusia valstybe. Didžiosios, galingosios valstybės, deja, liko laukti Maskvos pučo rezultatų 1991-ųjų rugpjūtį.

Vis dėlto svarbiausia buvo tautos susitelkimas, kurio neišsklaidė įvairūs pasaulėžiūriniai nesutarimai, kokia bus ateities Lietuva. Be abejo, netrukus buvę bendražygiai pradėjo pyktis, skaidytis į partijas ir įvairius judėjimus. Žinoma, tokie procesai neišvengiami laimėjus kovą, kaip neišvengiamos ir emocijos, kaip antai socialiniuose tinkluose prieš kiekvieną Laisvės gynėjų dieną vykstantys žodiniai mūšiai, koks simbolis turėtų įkūnyti šią dieną. 

Bet norisi prisiminti dar vieną dieną – 1991-ųjų sausio 16-ąją, kai Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje didžiulė minia rinkosi pagerbti žuvusį jauną kaunietį Titą Masiulį, kuris beginklis buvo nužudytas okupantų karių netoli Vilniaus televizijos bokšto. Nuotraukose matome didžiulį tuometinių kauniečių susikaupimą ir vienybę, užfiksuotą fotografo Romualdo Požerskio. Šių eilučių autoriui teko įvairių atminimo renginių metu bendrauti su Tito mama, kauniete Vitalija, kuri pasakojo, kad 1991-aisiais niekam net nekilo mintis ant antkapio parašyti Tito pavardę, todėl jos sūnus Petrašiūnų kapinėse buvo palaidotas tiesiog parašius vardą – jį, be abejonės, tada žinojo kiekvienas kaunietis ir lietuvis. Vis dėlto laikas yra visagalis – priverčia pamiršti tiek liūdnus, tiek džiaugsmingus, tiek didingus dalykus, tiek nusikaltėlius, tiek aukas ir didvyrius. Todėl istoriko pareiga yra bandyti visuomenei tuos svarbius dalykus priminti ir tikėtis, kad kiekvienas kaunietis, einantis pro kapą, ant kurio užrašyta „Titas“, suprastų, kas toks ten palaidotas ir kokią reikšmę tie įvykiai turėjo Kaunui ir Lietuvai, kokia jų reikšmė mums dabar.

Kauno miesto muziejuje organizuojame nuotolinę diskusiją, kad net ir pandemijos sąlygomis prisimintume šiuos reikšmingus įvykius. Todėl sausio 13 d. 17 val. per „Zoom“ programą kalbėsimės su tais kauniečiais, kurie dar labai gerai prisimena šiuos įvykius ir jų svarbą. Daugiau informacijos galima rasti muziejaus informaciniuose kanaluose – interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose.  

 

Kauno miesto muziejaus
Kauno istorijos skyriaus muziejininkas
dr. Simonas Jazavita

 

Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia