Muziejaus trečiadienis. Nuo kaimo smuiko iki arfos… Tradicinių šokių muzikantai ir jų instrumentai

Covid-19 pakoregavo daugelį kultūrinio gyvenimo įvykių. Tad šiltiems vasaros ir ankstyvojo rudens orams pamažu nueinant į užmarštį, ne vienas tautinę kultūrą pamėgęs kaunietis prisimena šokių muzikos garsus, kiekvieną mėnesio pirmadienį skambėdavusius Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje. Čia vykstantys tradicinių šokių mokymai vienijo ne tik skirtingų kartų šokėjus, bet ir pačiais įvairiausiais instrumentais grojančius muzikantus. Vienus instrumentus galima pavadinti tradiciniais, kitus atnešė mūsų dienų pasilinksminimo kultūros pokyčiai. Dažniausiai čia šokama pagal armonikos ar bandonijos ir smuiko melodijas. Tačiau galima išgirsti skambant ir kankles, ir basedlę, ir būgną. Kartkartėmis kuris nors svečias užgroja akordeonu. O kai įsilinksmina jaunimas, galima išgirsti violončelės, gitaros ir net arfos skambesį.

KMM Tautinės muzikos skyriaus šokių mokymuose groja Martynas Vingrys (armonika) ir Laura Lukenskienė (smuikas). A. Vaicekausko nuotr.

Instrumentus į tradicinius ir netradicinius galime skirstyti tik labai sąlyginai. Kaimo žmonės buvo smalsūs, išmėgindavo visas jiems prieinamas naujoves. Instrumentai, kaip ir šokiai, keisdavo vienas kitą – pasirodydavo, tapdavo madingi ir nueidavo užmarštin. Smagiam muzikavimui kaimo žmonėms ne visuomet prireikdavo instrumentų. Šokiui tinkamiems garsams išgauti tikdavo bet kuris buities daiktas: vienas griebdavo šiaudą, kitas beržo tošies lopinėlį, trečias – improvizuotu smičiumi braukdavo per dvirankio pjūklo kraštą, ketvirtas, vietoj būgno, mušdavo puodynę… Taip smagiai pritariant šokantiesiems spontaniškai susidarydavo visa improvizuota kapela.

XX a. pirmos pusės kaime, apie kurį mes daugiausia žinome ir kurį laikome tradicinės kultūros etalonu, pagrindinis jaunimo vakarojimų ir kaimo švenčių muzikos instrumentas buvo armonika. Spėjama, kad Lietuvos kaime ji pasirodė vos išrasta – XIX šimtmečio viduryje. Ypač armonikos paplito ir išpopuliarėjo XIX šimtmečio antroje pusėje, kai carinėje Rusijoje susikūrė daugybė šiuos instrumentus gaminančių gamyklų. Iš ten sugrįžtantys meistrai parsiveždavo fabrikinės gamybos „Peterburgskas“ armonikas. Dalis jų šiuos instrumentus gamindavo ir namų sąlygomis. Peterburgo gamyklose daugiausia dirbo išeiviai iš Rytų Lietuvos, todėl šios armonikos labiau paplito Aukštaitijoje.

Iš muziejaus rinkinio: Trieilė Peterburgo armonika. XX a. I p. pagamino K. P. Košeliovas. Grota Utenos apyl. LTTM GEK 835

Užnemunė ir Žemaitija turėjo bendras sienas su Prūsija. Tad čia buvo palankesnės sąlygos paplisti vokiškajai, vėliau – Vienos tipo armonikai.

Iš muziejaus rinkinio: Vienos tipo armonika. 1899 m. pagamino T. Šličys. Grota Aleksote (Kaune). LTMM GEK 249

Nuo Peterburgo tipo instrumentų Vienos armonikos pirmiausia skyrėsi tuo, kad buvo ne tokios puošnios. Būta ir tam tikrų konstrukcinių skirtumų. Pavyzdžiui, skyrėsi klavišų išvaizda bei jų įrengimo vieta. Armonikoms artimos bandonijos nuo pastarųjų skiriasi ne tik specifine išvaizda, bet ir garso derinimu.

Bandonijos dumples traukiant pirmyn ir atgal išgaunamas tas pats garsas. O armonikose dumples traukiant gaunamas vienoks garsas, o sustumiant – jau kitoks. Bandonijos labiausiai paplito Žemaitijoje. XX šimtmečio pradžioje čia jos tapo vyraujančiu muzikos instrumentu. Greičiausiai tam įtakos turėjo ir geografinis Vokietijos artumas, ir santykinis Vakarų Lietuvos turtingumas. Mat bandonijos buvo brangesnės už armonikas.

Iš muziejaus rinkinio: pagaminta XX a. 3 deš. „Alfred Arnold“ firmoje Vokietijoje. Iki 1945 m. grota Kaniūkų k., Užliedžių apyl., Kauno r. LTMM GEK 281

Akordeonas – vėlesnis nei armonika ir labiau miesto instrumentas, į kaimo šokius greičiausiai atkeliavęs per mokyklas bei miestiečių gamtoje rengiamas gegužines. Kaime jis išpopuliarėjo jau tik pokariu. Tačiau ir armonika nebuvo visai užmiršta. XX a. 8 deš. kilusi folklorinio ir kraštotyrinio judėjimo banga atgaivino ir vėl išpopuliarino šį instrumentą. Muziejininkai, kraštotyrininkai ir iš lėto gausėjančių folkloro kolektyvų nariai ieškojo senųjų armonikos meistrų ir muzikantų, rinko jų pasigamintus arba išsaugotus instrumentus, užrašinėjo muziką, mokėsi groti patys. Vis dėlto pokario kaimo pasilinksminimuose populiariausios tapo tarybiniais metais masiškai gamintos armonikos, pravardžiuotos „chromkomis“. Tokiomis dauguma folkloro muzikantų groja ir šiandien. Senieji, dažnai vietinių meistrų rankų darbo instrumentai atgulė muziejų ekspozicijų salėse ar saugyklose. Ir tik vieną kitą vis dar galima pamatyti gyvai, paprastai vyresnio amžiaus griežėjų rankose.

O štai neturtingoje Dzūkijoje labiau buvo mėgstami styginiai instrumentai. „Grojo trys smuikai – du maži ir vienas didelis“, – taip apie vakaronių muzikantus sakydavo Seirijų (Lazdijų r.) apylinkių gyventojai.

Iš muziejaus rinkinio: rankų darbo smuikas. XX a. I pusėje pagamino Malinauskas. Grota Antakalnio k., Anykščių r. LTMM GEK 297

Smuikas Lietuvos kaime greičiausiai pasirodė XIX šimtmečio pradžioje. Apie tai bylotų, sakykim, pagrindinio Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ personažo apibūdinimas. Išties pasigaminti arba įsigyti savadarbių muzikos instrumentų daugiau galimybių turėjo kaimo amatininkai. Tai lėmė ir gaunamos lėšos, ir laikas, ir galimai turimi meistravimo įgūdžiai. Didelis smuikas – tai kontrabosas.

Kanklės – vienas seniausių muzikos instrumentų.

Iš muziejaus rinkinio: suvalkietiško tipo kanklės. 1927 m. pagamino Stasys Rudis. Mučiūnų k., Krekenavos vlsč., Panevėžio apskr. LTMM GEK 6

Tačiau tikresnių žinių apie grojimą kanklėmis turime tik iš XX a. pradžios, kai entuziastų dėka kanklės atgimė ir paplito keliuose Lietuvos regionuose – Zanavykų krašte ar Vidurio Aukštaitijoje. Na, o instrumento populiarumui mūsų dienomis pamatus padėjo jau minėtas 8 deš. kraštotyrinis ir folklorinis judėjimas, kai savamoksliai entuziastai pradėjo skaptuoti archajinio profilio kankles ir mokytis jomis groti. Ištobulinę įgūdžius jie ėmė gaminti ir sudėtingesnius – suvalkietiško tipo instrumentus. Todėl visai nenuostabu, kad išpopuliarėję senoviniai instrumentai šiandien skamba ir folkloro koncertuose, ir jaunimo pasilinksminimuose.

Visus šiuos instrumentus galima pamatyti Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejaus ekspozicijoje, kurioje pateikiama tik dalis turimos kolekcijos. Svarbiausia, kad juos čia galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti jų skambesį. O su kai kurių kopijomis net pagroti. Vis dėlto smagiausia yra pačiam suktis šokio sūkuryje pagal gyvos muzikos garsą. Tik tuomet gali iki galo suprasti, ką žmogui duoda muzika ir kaip ji keičia vidinį pasaulį.

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12, Kaunas. Skyriaus ekspozicija veikia antradieniais–penktadieniais nuo 10.00 iki 18.00 val., šeštadieniais – nuo 10.00 iki 17.00 val.

Daugiau informacijos tel.: +370 694 20 643 arba el. p. tm.kasa@kaunomuziejus.lt

Muziejininkas
dr. doc. Arūnas Vaicekauskas

kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Muziejaus trečiadienis. NeĮMANOMA – žodis, kuris neegzistavo
Vytautas Pakarskas (1930–1995) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos aviacijos padangėje. Studijuodamas Kaune susidomėjo sklandymu ir nuo to laiko visi jo...
Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Muziejaus trečiadienis. NeĮMANOMA – žodis, kuris neegzistavo
Vytautas Pakarskas (1930–1995) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos aviacijos padangėje. Studijuodamas Kaune susidomėjo sklandymu ir nuo to laiko visi jo...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia