Muziejaus trečiadienis. Liaudies muzikantas, poetas Mykolas Kručas ir jo optimistinis „Koronas“

Vasario mėnesį lietuviams itin svarbios dvi šventės: Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir Užgavėnės. Beje, šiais metais abi jas švęsime tą pačią – vasario 16-ąją. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip sujungti pakilų patriotišką nusiteikimą su Užgavėnių personažų pokštais, juolab kai gyvename dar ir karantino režimu? Beje, paradoksaliai pažiūrėjus į šią situaciją, padėtis ne tokia jau bloga – tikriausiai šiemet per Užgavėnes kaukes dėvės daugiau žmonių nei įprastai. O gal dar ir Užgavėnių tikslas galėtų būti pakoreguotas pagal šių dienų aktualijas – juk labiausiai dabar norim išvyti ne žiemą… Šis kontekstas iškart priminė vieną iškilią asmenybę – patriotą, liaudies muzikantą, humoristą Mykolą Kručą ir jo nenugalimą optimizmą. 

Dar praeitą tarpkarantininę vasarą Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius surengė ekspediciją pas jį, į Upninkus (Jonavos r.), rinkti muziejinės folklorinės medžiagos ir apžiūrėti jo muzikos instrumentų kolekcijos. Pirmiausia M. Kručas, tarpduryje pasitikęs muziejininkes, pasiūlė nusiplauti rankas, o po to iškart parodė naujausius savo eilėraščius. Tarp jų – pirmojo karantino metu sukurtas „Koronas“. 92 metų muzikantas, pasakotojas ir kūrėjas, neretai žvelgdamas į pasaulį su lengva ironija ir humoru, paprasta liaudiškąja kalba perteikia tai, kas aktualu šiandien. 

Koronas

Koronas skrenda per pasaulį

Pasakų slibinas devyngalvis.

Pasaulio mastu maža smiltelė,

Sukaupęs turi atominę galią.

Giltinė drauge su juo keliauja,

Net išsijuosus dūšias šienauja.

Pašiurpo žmonės, sukaustė baimė,

Pasaulį krečia baisi nelaimė.

Negal sueiti, pašnekučiuoti,

Net ir kaimynui ranką paduoti.

Visi kaukėti iš namų vykstam,

Sutikę draugą, jo nepažįstam.

Sueit, bendrauti, jaunimo ūpas,

Po kaukėm slepias merginų lūpos,

Vargšas vaikinas tik atsidūsta

Dar karantiną sodriai išplūsta.

Kai sutuoktiniai du uždaryti –

Dėl karantino namuos drunyti.

Ilgam pabosta vien tik mylėtis,

Ima dužt lėkštės, pradeda rietis.

Žmogus nepratęs būt suvaržytas,

Traukia į darbą kiekvienas rytas.

                —–

Dvasios stiprybę senjorai rodom,

Paniškai baimei nepasiduodam.

Visas negandas pernešt įpratę,

(Tą karantiną bala nematė).

Spausdintą žodį į namus gaunam,

Facboke draugą kartais pagaunam.

Dėl karantino neslegia sienos,

Gavęs žinutę, jauties ne vienas.

Mykolas Kručas. Upninkai, 2020 m., gegužė

Mykolas Kručas (kairėje) ir Bronius Sedleckas koncertuoja Vasario 16-osios proga. Upninkų vidurinė mokykla, Jonavos r., 2012 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Pirmosios vietos laureatas, humoristų konkurse „HUMORO MEDIS – 2017“. Skapiškis, Kupiškio r., 2017 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Optimizmo, gyvenimo džiaugsmo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariui M. Kručui suteikia ne tik humoristinė poezija, bet ir liaudies muzika, kurios jo gyvenime yra glaudžiai susijusios. Vieno eilėraščio pabaigoje jis net pažymi: „Pastaba: eilės dainuojamos, atlikėjas pritaiko arba sukuria smagią melodiją“ (eilėraščio „Moterims, Kovo 8-osios proga“ prierašas). 

Eilės ir muzika Mykolą Kručą lydi nuo pat jaunystės. Muzikuoti jis išmoko dar vaikystėje, iš brolių, sesers ir kaimynų. Natų nemokėjo, tačiau puikiai grodavo iš klausos. Jau jaunystėje M. Kručas dalyvaudavo kaimo vakaronėse, kurių metu grodavo šokėjams ir deklamuodavo žinomų poetų eiles bei pats sukurdavo kupletus, kuriuos dažniausiai dainuodavo, pritardamas armonika. 2019 m. išleistoje apybraižoje „Giminės takais“ jis prisimena, kaip dar gyvendamas pas tėvus, Mackonių k. (Panevėžio r.), įsigijo pirmąją armoniką: „Traukiantis frontui, užsukę rusų kareiviai pasiūlė pirkti vokišką armoniką. Paprašė nedaug – butelio „velnio lašų“. Nė nemąstydamas instrumentą įsigijau už puslitrį ruginukės ir dar lašinių pridėjau. Armonikos iš rankų nepaleidau – išmokau gerai groti. O jeigu tu muzikantas, vadinasi, esi tikras vyras, kurį merginos kviečia į vakaruškas, moko šokti ir rodo savo simpatijas. Taip aš, dar visai jaunas būdamas, pradėjau lankyti vakarėlius. Muzikuodavom abu su broliu Stasiu: aš imdavau savo armoniką, Stasys – smuikelį, Vytas Adomaitis iš Pociūnų atsinešdavo būgnelį. Susidarydavo visa kapela“.

Vėliau, jau dirbdamas Ariogalos tarybiniame ūkyje, apie 1967–1970 m., Mykolas su savo sūnumis ir broliu Stanislovu bei jo vaikais susibūrė į Kručų šeimos kapelą, kuri pagarsėjo vietos apylinkėse. Beje, beveik visi muzikantai Kručai mokėjo groti net ne vienu instrumentu: smuiku, basetle, armonika arba akordeonu, būgnu ir kitais.

Brolių Stanislovo ir Mykolo Kručų šeimos kaimo kapela. Gėluvos kultūros namai, Raseinių r., 1968 m. Iš kairės: Stanislovas Kručas, jo dukra Elena ir sūnus Antanas, Mykolo Kručo sūnūs Julius ir Jonas; Mykolas Kručas. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Ypatingai įdomus yra muzikantų Kručų giminės santykis su kanklėmis. Pirmiausia kanklėmis susidomėjo M. Kručo sesuo Stasė. Ji apie 1938 m., Krekenavoje besimokydama siuvėjos amato, susipažino su garsiojo „Krekenavos kanklininkų“ ansamblio vadovu, kanklių meistru Stasiu Rudžiu. Iš jo įsigijo kankles ir išmoko kankliuoti. Vėliau meilę kanklėms ir kankliavimo žinias perdavė savo broliui Stanislovui. Stanislovas Kručas, iki tol virtuoziškai liaudies muziką grojęs smuiku, ypač pamėgo kankles. Pamaldžioje šeimoje Stanislovas Kručas labiausiai mėgo kanklėmis pritarti giesmėms. Kankliavimo S. Kručas išmokė ir dukrą Eleną, o ji savo muzikiniais gebėjimais vėliau dalinosi dirbdama Jonavos kultūros centre, kur 1987 m. subūrė folkloro ansamblį.  

Krekenavos kanklininkai. Iš kairės pirma sėdi Stasė Kručaitė. Dešinėje ant laiptų stovi kanklių meistras, subūręs Krekenavos kanklininkų ansamblį, Stasys Rudis su žmona Ona (pirma iš dešinės). Krekenava, 1938 m. Nuotrauka iš Mykolo Kručo šeimos archyvo

Mykolas Kručas ypatingu kanklių entuziastu tapo tik išėjęs į pensiją. Tiesą sakant, M. Kručo atsidėjimas kultūriniam gyvenimui labiausiai išryškėjo brandžiame amžiuje, gyvenant Upninkuose (Jonavos r.). Išėjęs į pensiją jis ėmė rašyti ir leisti knygas (nuo 2002 m. išleido 5 lyrikos knygas ir 1 dokumentinę apybraižą apie gimtinės ir giminės istoriją), daugiau laiko ėmė skirti mėgstamai klojimo teatrų veiklai ir, žinoma, liaudies muzikai. Jis dalyvauja Upninkų kultūros centro folkloro ansamblyje „Letaukėla“, koncertuoja kaip solistas bei su kitais pavieniais liaudies muzikantais, pasirodymų metu pristato liaudies pasakojimus. M. Kručas ne tik prisimena jaunystėje grotas tradicines šokių ir dainų melodijas, bet ir, pasiremdamas liaudies tradicija, kuria naujas. 

Mykolas Kručas vaidina savo paties sukurtą intermediją „Senbernio piršlybos“. Upninkai, Jonavos r., 2015 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Upninkų folkloro ansamblis „Letaukėla“ Dainų šventėje, Vilniuje, 2014 m. liepos 4 d. Priekyje – liaudies istorijas pasakotoja Mykolas Kručas. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Nusprendęs pradėti kankliuoti, muzikantas M. Kručas įvertino tai, kad geri instrumentai daug kainuoja, tad verčiau pačiam pamėginti pasigaminti kankles. Pagal knygų brėžinius, kitų kanklių pavyzdžius ir kanklių meistrų pamokymus M. Kručas apie 2002 m. pasigamino pirmąsias kankles. Jis pasirinko gaminti suvalkietiškojo modelio kankles – tokias, kokiomis grojo jo sesuo ir brolis. Iš viso iki šiol yra pagaminęs 6 kankles (paskutines – 2010 m.). Vienas kankles muzikantas padovanojo Panevėžio muziejui, kitas – jau minėtos 2020 m. ekspedicijos metu – Kauno miesto muziejui. Likusiomis skambina pats arba jo giminaičiai, draugai.

Mykolas Kručas skambina savo gamybos kanklėmis. Upninkai, Jonavos r., 2020 m. Šias kankles jis dovanojo Kauno miesto muziejui. Daivos Morkūnienės nuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Mykolas Kručas griežia armonika. Upninkai, Jonavos r., 2020 m. Daivos Morkūnienės nuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Mykolo Kručo kanklės. Upninkai, Jonavos r., 2020 m. Daivos Morkūnienės nuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Mykolo Kručo kanklės. Upninkai, Jonavos r., 2020 m. Daivos Morkūnienės nuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo – kaip šiemet švęsti kiek kitokią vasario 16-ąją, galime pasitelkti optimistišką M. Kručo variantą – su gera nuotaika ir liaudies muzika, padėjusia lietuviams palaikyti pakilią tautinę dvasią net ir pačiais sunkiausiais istorijos momentais. Tiesa, iš daugybės kitų liaudies muzikantų ne kartą teko girdėti, kad karus, okupacijas, trėmimus ištverti labiausiai padėjo lietuviška daina, kanklės, muzika. Tad apsiginklavę šiais laiko patikrintais „kultūriniais ginklais“, galime drąsiai laukti švenčių.

 

Kauno miesto muziejaus
Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė
Daiva Morkūnienė

 

P.S. O pasiruošti Užgavėnių sutikimui kviečiame vasario 13 d. – susibūrus prie ekrano dalyvauti virtualiame edukaciniame užsiėmime „Šeimadienis su muziejumi: pasiruošk Užgavėnėms!“.

 

Muziejaus trečiadienis. Tiesiog žaisliukai ar meno kūriniai?..
Šiuolaikinių keturiasdešimtmečių karta galbūt pamena vaikiškas knygeles – „Padaužiukai“, „Nykštukai atostogauja“ ir kitas? Herojai – siūtos kailinės lėlės, nufotografuotos...
Muziejaus trečiadienis. Pirmieji lietuviškų pinigų banknotai
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus šios savaitės rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ praveria Numizmatikos skyriaus fondus ir kviečia susipažinti su...
Muziejaus trečiadienis. Vieno bombonešio variklio istorija 
Koks eksponatų kelias iki muziejaus ekspozicijų salės? Į muziejus eksponatai patenka įvairiais keliais: dovanojami autorių ar savininkų, randami atliekant...
Muziejaus trečiadienis. Vieno namo istorija arba Baliui Sruogai – 125      
Prieš 125 metus, vasario 2 dieną, seno Aukštaitijos kaimo pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimusį silpną, dažnai sergantį vaiką motina apgaubė...
Muziejaus trečiadienis. Tiesiog žaisliukai ar meno kūriniai?..
Šiuolaikinių keturiasdešimtmečių karta galbūt pamena vaikiškas knygeles – „Padaužiukai“, „Nykštukai atostogauja“ ir kitas? Herojai – siūtos kailinės lėlės, nufotografuotos...
Muziejaus trečiadienis. Pirmieji lietuviškų pinigų banknotai
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus šios savaitės rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ praveria Numizmatikos skyriaus fondus ir kviečia susipažinti su...
Muziejaus trečiadienis. Vieno bombonešio variklio istorija 
Koks eksponatų kelias iki muziejaus ekspozicijų salės? Į muziejus eksponatai patenka įvairiais keliais: dovanojami autorių ar savininkų, randami atliekant...
Muziejaus trečiadienis. Vieno namo istorija arba Baliui Sruogai – 125      
Prieš 125 metus, vasario 2 dieną, seno Aukštaitijos kaimo pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimusį silpną, dažnai sergantį vaiką motina apgaubė...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia