Muziejaus trečiadienis. Lėlinės animacijos pionierius Vladislovas Starevičius grįžta į Kauną

Kai žiūrėsite Weso Andersono „Šaunųjį poną lapiną“ („Fantastic Mr. Fox“) ar Timo Burtono „Košmarą prieš Kalėdas“ („The Nightmare before Christmas“), turėkite omenyje, kad visų šių filmų galėjo ir nebūti, jei ne keli nutikimai Kaune. Bet apie viską nuo pradžių. Šį muziejaus trečiadienį skirkime lėlinės animacijos ištakoms ir mūsų buvusiam kolegai, Kauno miesto muziejaus Gamtos skyriaus darbuotojui Vladislovui Starevičiui.

Starevičiaus (1882–1965) gyvenimo istorija ir kūrybinė biografija paini, o išsibarstę faktai gali vieni kitiems prieštarauti. Na, ir jis pats nevengdavo savojo gyvenimo bei kūrybos mistifikuoti. Štai kodėl daugelyje jį pristatančių tekstų pilna abejojimų, svarstymų ir neužtikrintų teiginių. To neišvengsime ir šiame straipsnyje.  

V. Starevičius savo studijoje. Nacionalinis Lenkijos skaitmeninis archyvas. 

Taip jau nutiko, kad mirus Starevičiaus mamai Antoninai Legęckai, jis iš Maskvos, kurioje gimė, persikėlė gyventi į Kauną pas senelę – mamos mamą. Pasakojama, kad jau mokydamasis vienoje iš Kauno gimnazijų vaikinas ėmė paišinėti mažyčius paveikslėlius ir greitai versdamas puslapius taip priversdavo juos judėti. Kaune ėmė stiprėti ir jo susidomėjimas entomologija, kurios tyrimų objektas – vabzdžiai – vėliau tapo neatsiejamas nuo Starevičiaus įvaizdžio. Anūkė mini, kad senelio susidomėjimas vabzdžiais vaikystėje buvo toks didelis, kad jis galėdavo valandų valandas juos stebėti, pamiršdamas nueiti į mokyklą ar šv. mišias. Vėliau, Starevičiui bręstant, ėmė vis labiau ryškėti ir jo talentas tapybai, fotografijai. Iš šių jo gebėjimų ilgainiui išaugo ir susidomėjimas kinematografija. 

Kauno miesto muziejaus, tuo metu vadinto Kauno miesto moksliškai-pramoniniu muziejumi, Gamtos skyriuje būsimasis kino inovatorius pradėjo dirbti 1907 m. ir veikiausiai čia darbavosi iki 1911 m., kai grįžo į Maskvą, bandydamas savomis idėjomis užkariauti tenykštį kino pasaulį. Šiuos porą metų norėtųsi pavadinti kinematografinių Starevičiaus bandymų pradžios laikotarpiu. Panašu, kad aplinkybės taip sutapo, kad jo gebėjimus pastebėjo ir tinkamai įvertino tuometis Kauno miesto muziejaus direktorius Tadas Daugirdas (beje, šis žmogus, ne tik kaip dailininkas, archeologas, bet ir kaip muziejininkystės inovatorius, taip pat vertas ne vienos publikacijos mūsų kultūrinėje spaudoje). 

Pirmuosius kino filmus Starevičius sukūrė dirbdamas Kauno miesto muziejuje. Prieš išvykdamas į Maskvą pabaigė jų tris: „Virš Nemuno“, „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai – skarabėjai“. Deja, jie iki mūsų dienų neišliko. Žinoma, tai dar nebuvo vaidybinis kinas, o greičiau realybę fiksuojanti dokumentika, tačiau vis dėlto tai vieni pirmųjų kino kadrų, sukurtų Kaune. Sunku net apsakyti, kaip knietėtų dabar pamatyti šiuos kino vaizdus!

Sakoma, kad per visą savo gyvenimą Starevičius sukaupė didelę vabzdžių pavyzdžių kolekciją. Galbūt pirmieji šio entomologijos aistruolio kino bandymai gimė iš noro užfiksuoti ne tik vabzdžių išvaizdą, bet ir judėjimą, elgesį? Pasakojama, kad pirmuose jo kino bandymuose išryškėjo ir esminė vabzdžių silpnybė – įjungus apšvietimą, jie nustodavo judėti. Kad, pasitelkęs vabalus, galėtų pasakoti istorijas, Starevičius iš jų pagamino lėles. Kino istorijoje būtent tai laikoma lūžio momentu, nulėmusiu lėlinės animacijos atsiradimą. 1910 m., po filmo „Elniaragių kova“ sėkmės, Starevičius nusprendė palikti Kauną ir  išvyko į Maskvą, kur tikėjosi rasti jo filmus finansuosiančią kino kompaniją. 

Žinoma, rėmėjų neatsirado vos jaunajam kino kūrėjui išlipus Maskvos traukinių stotyje. Atstumtas prancūzų kino kompanijos „Pathé“ atstovo finansavimą savo kūrybiniams projektams jis gavo iš verslininko Aleksandro Chanžankovo. Šis žmogus davė filmavimams reikalingą techniką, tačiau kartu užsitikrino ir teises į sukurtą produkciją. Maskvoje įvyko pirmosios viešos Starevičiaus filmų peržiūros, o animacinis filmas „Gražioji Lukanida“ jį išgarsino visame pasaulyje.

V.  Starevičiaus eskizas filmui „Gražioji Lukanida“, 1910 m. Kinematografijos muziejaus Lodzėje fondai. 

Galima tik įsivaizduoti, kokia nuostaba turėjo lydėti pirmosiose filmų peržiūrose dalyvavusius žmones. Visi buvo įsitikinę, kad Starevičius yra ne kas kitas, o tikrų tikriausias vabzdžių dresuotojas. Na, o jis pats nesiruošė šių mitų apie save neigti. Maskvoje Starevičius sulaukė pripažinimo, tačiau tikroji šlovė jį aplankė Paryžiuje, į kurį animatorius persikėlė 1919 m. Čia jis sukūrė didžiąją dalį savo filmų ir darė tai iki pat gyvenimo pabaigos. Paskutinio Starevičiaus animacinio filmo „Kaip katė su šuniu“ premjera įvyko 1965 m. 

V. Starevičius. Nacionalinis Lenkijos skaitmeninis archyvas. 
Savaitraščio „Žemė“ („Ziemia“) viršelis su V. Starevičiaus daryta fotografija. Varšuva, 1913 m.  Notoro fondo archyvas. 

Šią žiemą su Starevičiumi kiek daugiau galėsite susipažinti Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje eksponuojamoje parodoje „Vladislovas Starevičius – animacijos pionierius“. Parodos atidarymas – gruodžio 13 d. 17.30 val. Paroda veiks iki sausio 31 d. Rengėjas – „Kampania Artystyczna“. 

Projektas finansuotas iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos ilgametės programos „NEPRIKLAUSOMA 2017–2022“ lėšų bei iš Adomo Mickevičiaus Instituto programos „Kultūros platforma“ lėšų.

V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos istoriją peržvelgė
KMM ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė

kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Muziejaus trečiadienis. 30 metų, 30 dangaus atspalvių
Nuo Lietuvos aviacijos muziejaus įsteigimo 1990-aisiais praėjo 30 metų. Planai atšvęsti „su trenksmu“ pavasarį buvo sustabdyti šalyje įvedus karantiną...
Muziejaus trečiadienis. Aloiza Paškievič: „Ir tvanku, ir ankšta, ir širdis mano alpsta / Svetur, toli nuo savų… “ 
„I душна, i цесна, i сэрца самлела / Мне тут на чужыне, здалёк ад сваіх …“ [„Ir tvanku, ir...
Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Muziejaus trečiadienis. 30 metų, 30 dangaus atspalvių
Nuo Lietuvos aviacijos muziejaus įsteigimo 1990-aisiais praėjo 30 metų. Planai atšvęsti „su trenksmu“ pavasarį buvo sustabdyti šalyje įvedus karantiną...
Muziejaus trečiadienis. Aloiza Paškievič: „Ir tvanku, ir ankšta, ir širdis mano alpsta / Svetur, toli nuo savų… “ 
„I душна, i цесна, i сэрца самлела / Мне тут на чужыне, здалёк ад сваіх …“ [„Ir tvanku, ir...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia