Muziejaus trečiadienis. Kuklus žmogus, sąžiningas muzikas

Kauno miesto muziejaus fonduose greta kitų istorinių asmenybių palikimo saugomas Aleksandro Kačanausko (1882–1959) fondas. Jame gausu kompozitoriaus kūrinių natų, memorialinių daiktų, yra nuotraukų, laiškų, dokumentų. Tad šį kartą „Muziejaus trečiadienio“ skaitytojams norime priminti muziko nuveiktus darbus. Juolab kad pasitinkant Lietuvos operos teatro 100-metį, Aleksandrą Kačanauską dera paminėti kaip vieną aktyviausių šios institucijos iniciatorių ir organizatorių. 

Dėl savo kuklumo jis netapo itin populiarus, tačiau jo įvairialypė muzikinė veikla tokia pat reikšminga, kaip žymiųjų amžininkų J. Naujalio ir S. Šimkaus. Jis reiškėsi kaip kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, dainininkas, pedagogas, liaudies dainų rinkėjas, aktyvus muzikos visuomenininkas. Plačią muziko veiklą įkvėpė meilė Lietuvai. Tai byloja ir jo paties žodžiai: „Dariau viską, ką galėjau, ką sugebėjau ir ką jaučiau savo pareiga mūsų tėvynei daryti.“ 

Aleksandras Kačanauskas. 1900 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

A. Kačanauskas. Kaunas. 1920 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

A. Kačanauskas buvo produktyvus kompozitorius. Jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 400 įvairių žanrų kūrinių – tai solinės bei chorinės dainos, giesmės, motetai, kantatos, instrumentiniai kameriniai kūriniai, muzika dramos spektakliams. Dar jaunystėje (1910 m.) jis už savo kūrinius buvo pelnęs pirmąją ir antrąją premijas konkurse, kurį organizavo Vilniaus „Dailės“ draugija. A. Kačanauskas – romantinės krypties kompozitorius. Vertingiausia jo kūrybos dalis yra dainos. Solinės dainos iki šių dienų išliko dainininkų repertuare. Kompozitorius panaudojo daugiau kaip 30 poetų eiles, nemažai dainų sukūrė pagal Maironio, taip pat K. Binkio, K. Bradūno, S. Nėries ir kitų poetų žodžius. 

Kauno miesto muziejaus fondai

Ypač dideli A. Kačanausko nuopelnai chorinės muzikos srityje. Pasimokęs pas J. Naujalį, A. Kačanauskas 1898 m. pradėjo vargonininkauti Jonavoje, vėliau Liepojoje, Rygoje. Jis dirbo ne tik su bažnyčių chorais, bet dirigavo ir Latvijos lietuvių draugijų chorams. Rygoje baigė Rusų muzikos draugijos mokyklą, kur mokėsi fortepijono, vargonų ir kompozicijos, o privačiai – dainavimo. Nuo 1911 m. plėtojo muzikinę veiklą Varšuvoje, 1913 m. grįžo į Rygą, pakviestas dirbti vargonininku naujoje Šv. Alberto bažnyčioje. Iš žymesniųjų reikia paminėti Peterburgo Šv. Kotrynos chorą, kurį 1916 m. A. Kačanauskas perėmė po Č. Sasnausko mirties. 

1920 m. grįžęs į Lietuvą, A. Kačanauskas apsigyveno Kaune, vadovavo „Dainos“ draugijos chorui. Dėstydamas choralą Kauno kunigų seminarijoje, vadovavo klierikų chorui. 1928 m. subūrė mėgėjų chorą, kuris buvo pavadintas jo vardu. Apie Aleksandro Kačanausko vardo choro aukštą meninį lygį ne kartą rašė ir reiklusis kritikas Vladas Jakubėnas.

A. Kačanauskas su savo vardo choru. 1930 m. Foto ateljė „Modern Kaunas“. Kauno miesto muziejaus fondai

 „A. Kačanausko choras užima specifinę vietą tarp kitų mūsų chorų – nedidelis, rinktinis ir, kaip gavome patirti, aukšto meninio lygio. /…/ Tikrai imponuojanti, su atsidėjimu paruošta koncerto programa: gausūs įvairių epochų kūriniai, tarp jų daug itin sunkių. Lietuvių muzikų vardu turime nuoširdžiai padėkoti A. Kačanauskui už vertingų lietuviškų kūrinių iškėlimą. Kapitalinis K. Banaičio „Agnus Dei“ 7 metus gulėjo kompozitoriaus portfelyje chorvedžių dėl „neišpildomumo“ vengiamas, ir tik dabar galėjome įsitikinti, koks tai kilnus, pilnas nuotaikos ir kūrybinio intensyvumo veikalas, kuriame naujoviškai įdomios harmonijos jungiasi su religingumu ir jaukia melodijos dovana. Buvo tai stipriausias vakaro įspūdis.“ (V. Jakubėnas. A. Kačanausko choro religinis koncertas. Lietuvos aidas, 1934-05-14) 

„A. Kačanausko chorą jau pažįstame iš vykusių ankstesnių pasirodymų: jis nėra didelis, tačiau tikrai kultūringas; jo dalyviai daugiausia muzikaliai prasilavinę žmonės, yra net baigusių konservatoriją. Pastaruoju laiku jis, gaila, kiek rečiau rodosi; anksčiau jis net su nemažu pasisekimu gastroliavo Tilžėje, Rygoje, Taline.“ (V. Jakubėnas. A. Kačanausko choro religinis koncertas. Lietuvos aidas, 1936-04-01)

Pažymėtinas chorvedžio indėlis, rengiant pirmąsias Lietuvos dainų šventes, vedant vargonininkų ir chorvedžių vasaros kursus. 

Vargonininkų vasaros kursų dėstytojai ir klausytojai.  Kaunas. 1926 m. Pirmoje eilėje iš kairės: 2. Kun. Adolfas Sabaliauskas, 3. A. Kačanauskas, 4. K. Kaveckas. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

GEK-8302 Vargonininkų vasaros kursų dėstytojai ir klausytojai. Kaunas. 1928 m. Sėdi iš kairės: 3. Jonas Bendorius, 4. Kanauninkas Paulius Dogelis, 5. A. Kačanauskas, 6. A. Sabaliauskas, 8. Kun. Marcinkevičius. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Neatskiriama A. Kačanausko gyvenimo dalis buvo pedagoginis darbas. Nuo 1920 m. jis dėstė vokalą, bendrąjį fortepijoną, teorines muzikos disciplinas Kauno muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje, nuo 1948 m. – Vilniaus (vėliau Lietuvos) konservatorijoje. Jo mokiniai labai šiltai prisimena savo profesorių, kuriam rūpėjo ne tik muzikiniai jų pasiekimai, bet ir gyvenimo sąlygos, savijauta, sveikata. Jis buvo jautrus ir dosnus stokojantiems, ypač pokario metais. Valentinas Adamkevičius, buvęs žymus Lietuvos operos solistas, tenoras, su meile prisimena savo vokalo mokytoją A. Kačanauską, sugrąžinusį jam balsą (mokydamasis pas kitą pedagogą jis buvo praradęs gebėjimą atlikti aukštąsias natas ir turėjo palikti konservatoriją).

A. Kačanauskas su dainavimo klasės studentais Kauno konservatorijoje. 1942 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Kitas jo mokinys Vladas Kavoliūnas savo prisiminimuose rašė: „Profesorius buvo atviraširdis, tiesus. Jis nemokėjo meluoti, pataikauti. Nepakentė nenatūralaus, perdėto mandagumo, intrigų. Visą šviesų gyvenimą laikėsi kukliai, lyg ir nuošalyje. Jo dvasinis tyrumas, gilus lyrizmas skamba kompozitoriaus dainose.“ Žymi fortepijono mokytoja Birutė Damijonaitytė-Strolienė rašė: „Mokantis Kaune, man teko akompanuoti keliose choro pamokose, vedamose A. Kačanausko. Choro dirigentas A. Kačanauskas labai atsidėjęs mokė choristus, kad taisyklingai ir jautriai dainuotų, nuoširdžiai aiškino, žadino jausmingumą, rodė pavyzdį pats padainuodamas savo gražaus tembro balsu. Jis ir man davė kelias pastabas geriausiam ansambliškumui pajusti. Pamokos vyko jaukioj nuotaikoj, su didele meile dainai. A. Kačanauskas savo pedagogika ir ypač savo dalyvavimu koncertuose ir operose man paliko neišdildomą įspūdį ir visada savo esybe žadino gilią pagarbą jam.“

A. Kačanauskas (2 eilėje iš kairės trečias) su Lietuvos kultūros veikėjais ir dvasininkais. Apie 1929 m. Sėdi iš kairės: 1. Magdalena Galdikienė, 5. Kanauninkas Paulius Dogelis. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Minint A. Kačanausko kultūrinius nuopelnus, reikia pabrėžti jo didžiules pastangas steigiant Lietuvos operos teatrą, sudarant operos trupę, sprendžiant repertuaro, finansinius ir kitus organizacinius klausimus. Porą metų ir pats dainavo antraeiles baritono partijas.

Šis iškilus muzikas buvo puikus vargonininkas, apie kurį V. Jakubėnas rašė: „Konservatorijos prof. A. Kačanauskas, kurį pažinojome kaip nusipelniusį veikėją dar prieš karą, o dabar kaip nedidelio, bet meniško choro vadovą, nustebino Kauno muzikus vykusiu vargonų koncertu, kuris buvo geriausiai mūsų kritikos įvertintas. Tuo žygiu A. Kačanauskas išsyk iškilo į pirmaeilių vargonininkų eiles, parodęs aukštą techniką, stiliaus supratimą ir skoningą registravimą.“ (Vairas, 1936 m. Nr. 2)

A. Kačanauskas visą gyvenimą liko ištikimas savo idealams, Lietuvai praradus nepriklausomybę, jis pasitraukė nuo aktyvios atlikėjo ir muziko visuomenininko veiklos ir  atsidėjo pedagoginiam darbui.

Prisimenant taurią A. Kačanausko asmenybę, belieka pridurti, kad jis buvo rūpestingas šeimos žmogus ir, anot dukters Aldonos Zaborienės, tėvo idealas. Anksti mirus žmonai, liko su trimis mažamečiais vaikais. Vedė antrą kartą, tačiau greitai išsiskyrė. Pirmenybę teikdamas vaikų gerovei, juos užaugino ir išmokslino apgaubęs savo nuoširdžia  tėviška meile.

 

Kauno miesto muziejaus muziejininkė
Kristina Vaitkūnienė

kaunomuziejus.lt

Pratęsus karantiną, numatytas ribotas muziejų, galerijų ir ekskursijų lankymas
Vyriausybė, priėmusi nutarimą dėl karantino Lietuvoje pratęsimo, numatė galimybę nuo gruodžio 10 d. griežtai apibrėžtomis sąlygomis lankytis muziejuose ir...
Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Pratęsus karantiną, numatytas ribotas muziejų, galerijų ir ekskursijų lankymas
Vyriausybė, priėmusi nutarimą dėl karantino Lietuvoje pratęsimo, numatė galimybę nuo gruodžio 10 d. griežtai apibrėžtomis sąlygomis lankytis muziejuose ir...
Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia