Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies metamorfozės: kas pasikeitė per 100 metų?

Kauno pilis yra vienas seniausių Lietuvoje architektūrinių objektų, 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės. Pilis ir jos prieigos šiandien yra viena gražiausių miesto vietų, mėgstama tiek pačių kauniečių, tiek miesto svečių. Tačiau ar visuomet taip buvo? Šį kartą nekalbėsime apie pačius seniausius laikus, kai pilis gynėsi nuo kryžiuočių, bet nukeliausime šimtmečiu atgal ir apžvelgsime, kaip keitėsi Kauno pilis iki šių dienų.

Vytauto Didžiojo laikais atstatyta Kauno pilis gyvavo daugiau nei du šimtmečius, tačiau ilgainiui jos mūrus pradėjo skalauti Neries upės vanduo, o po XVII–XVIII a. karų, apgriauta priešo, ji vis labiau pradėjo nykti. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, maždaug nuo 1820 m. piliavietė atiteko vietos carinės kariuomenės žinion. 1870 m. Kauno gubernijos valdžios sprendimu nenaudojama pilies teritorija buvo suskirstyta į smulkius sklypus ir išparduota. Taip čia išdygo keliasdešimt medinių namukų, laimingiausiems pavyko prisišlieti prie išlikusių mūrinių pilies sienų. Iš viso šiame „mikrorajone“ apsigyveno iki 200 žmonių, didžioji dalis šeimų buvo labai vargingos. Praūžus Pirmajam pasauliniam karui padėtis dar labiau pablogėjo. 1919 m. iš okupuoto Vilniaus perkėlus sostinę į Kauną, miestas dar neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, o pilies prieigos ties Nerimi buvo paverstos sąvartynu. Taip atrodė ką tik atkurtos valstybės laikinoji sostinė:

Visi žinom Kauno pilį. <…> Juo eini į pilį artyn, juo ten ir kiek atokiau ties Neries krantu suversti nešvarumai dvokia labiau,  – ir te nemėgina kas įeit į patį pilies bokštą: ne tik jo uoslė, bet ir švarūs batai gali skaudžiai nukentėt! Liūdnas reiškinys, o jį pašalint, rodos, jau ne taip sunku.

Dėl miesto puošimo. Lietuva. 1920 06 02

Kauno pilies griuvėsiai. 1919–1939 m. Reprodukcijos autorius S. Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai

Tokie įspūdžiai Kauno pilies būkle susirūpinusio kauniečio buvo išdėstyti spaudoje 1920 m. Tuomet Kauno pilis jau seniai buvo virtusi griuvėsiais, paliktais likimo valiai. Tačiau netrukus padėtis ėmė keistis. Prie gerovės kūrimo esmingai prisidėjo daugybė Lietuvos šviesuolių, dar carinės Rusijos laikais dėjusių dideles pastangas lietuvybės išsaugojimo labui. Be tokių susipratusių žmonių Kauno pilies liekanos galėjo būti visiškai sulygintos su žeme. Todėl verta žinoti apie juos ir jų nuopelnus išsaugojant, tyrinėjant ir atkuriant Kaunui ir visai Lietuvai svarbų paveldo objektą.

Pirmas žmogus, kurį neabejotinai galima vadinti profesionaliosios archeologijos Lietuvoje pradininku, buvo Tadas Daugirdas. Nors nežinoma apie jo tiesioginį dalyvavimą Kauno pilies tyrinėjimuose, tačiau šio žmogaus indėlis Lietuvai atkuriant valstybingumą yra didelis. T. Daugirdas daug darbavosi tyrinėdamas lietuvių tautos istoriją, kultūrą, papročius. 1907 m. jis tapo Kauno miesto muziejaus prižiūrėtoju, o vėliau ir vadovu. Iki savo mirties 1919 m. vadovavęs muziejui, T. Daugirdas ne tik sutvarkė jame buvusius eksponatus, bet ir pridėjo savo sukauptas archeologijos, paleontologijos, etnografijos ir kitokias kolekcijas. Jei būtų gyvenęs ilgiau, tikrai būtų prisidėjęs ar net vadovavęs vėliau prasidėjusiems Kauno pilies archeologiniams tyrimams. Galime tik įsivaizduoti, kokį profesinį susidomėjimą T. Daugirdui kėlė šalia stūksantys apleisti pilies griuvėsiai, tačiau tuo metu kasinėjimai buvo apsunkinti dėl anksčiau aprašytų piliavietėje įsikūrusių gyventojų.

Tado Daugirdo pradėtus darbus toliau tęsė Eduardas Volteris. 1919–1920 m. jis perėmė vadovo postą tiek Valstybės archeologijos komisijoje (VAK), tiek ir Kauno miesto muziejuje, kuriam vadovavo iki muziejaus uždarymo 1936 m. E. Volteris buvo Latvijos vokiečių kilmės, tačiau susidomėjo lietuvių etnologija, atvyko į nepriklausomą Lietuvą ir čia dirbo jos labui.

E. Volteriui pirmininkaujant 1921 m. VAK iniciatyva buvo pradėtas svarstyti Kauno pilies griuvėsių tvarkymo klausimas. Miesto valdybos posėdyje, dalyvaujant miesto valdžiai ir visuomenės atstovams, buvo nutarta visus pastatus iš piliavietės iškelti, joje suprojektuoti skverą ir aptverti geležine tvora. 1922 m. pradėjus piliavietės tvarkymo darbus, visų pirma buvo uždrausta versti šiukšles į Neries šlaitą, pakrantė buvo sulyginta ir apsėta žole. Iš bokšto buvo išvežtos šiukšlės ir griuvenos, padaryti nauji vartai, pats bokštas aptvertas spygliuota tvora, aplinka apsodinta gėlėmis, o tvarkai palaikyti paskirtas nuolatinis sargas. Deja, bet, pagal vėlesnius spaudos pranešimus, tvarka ilgai neišsilaikė. Tačiau pastangos buvo dedamos ir jau 1924 m. E. Volteris pavedė dailininkui Arkadijui Presui vadovauti pirmiesiems archeologiniams Kauno pilies tyrimams:

Archeologinės komisijos pavedimu 24.XI pradėta Kauno senosios pilies kasinėjimai, tikslu kurių yra nustatyti susisluoksnėjimą kalvos, ant kurios randasi pilis, charakterį, atidengti žemutinius dar dabar esančio bokšto aukštus, suieškoti prapuolusį antrą bokštą ir Neries išsiliejimų bangose dingusią sieną, <…>.

Kauno pilies kasinėjimas. Lietuvos žinios. 1924 12 12

Lietuvos žydas A. Presas nebuvo archeologas, tačiau jo kaip dailininko talentas tiksliai atvaizduoti piešiniuose architektūrinius pastatų elementus labai pagelbėjo archeologiniams tyrimams. Jo nutapyti istoriniai pastatai rinkinyje „Kauno architektūriniai vaizdai“ yra saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

1930 m. nepriklausoma Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines. Šia proga Vyriausybė ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekiant sutvarkyti Kauno pilį. Buvo išpirkti sklypai ir nugriovus medinius namus sutvarkyta pilies teritorija. Norėta piliavietėje statyti naują pastatą ir ten įrengti Vytauto Didžiojo muziejų, tačiau vėliau šios minties buvo atsisakyta.

Kauno pilies griuvėsiai, archeologiniai kasinėjimai. 1919–1939 m. Reprodukcijos autorius S. Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai

1932 m. jau pats E. Volteris vadovavo tolesniems Kauno pilies archeologiniams tyrimams:

Šių metų gegužės 11 d. buvo pradėti Kauno pilies kasinėjimo darbai. <…> Darbus veda prof. E. Volteris, o jam bendradarbiauja architektai prof. Songaila ir prof. Dubeneckis, ir chemikas prof. Šimkus. Taip pat prisideda valst. archeologijos komisija ir anatomijos institutas.

Svarbūs Kauno pilies kasinėjimai. Lietuvos žinios. 1932 07 15

1939 m. buvo skirta lėšų dalinio Kauno pilies restauravimo ir konservavimo darbams. Deja, Antrasis pasaulinis karas nutraukė pilies atstatymo procesą:

Dėl konservavimo ir restauravimo technikos architektų-archeologų tarpe vyrauja dvi grupės. Vieni restauruojant ar konservuojant senovės paminklus, reikalauja, kad būtų ryškiai pabrėžtas vėlyvesnės gadynės darbas, kad žiūrovas galėtų atskirti, kas yra sena ir kas nauja. Kita kryptis, priešingai, reikalauja, kad restauruojant ar konservuojant būtų kuo stropiausiai prisilaikyta senoviškos technikos. Jo kilniausias uždavinys yra ateinančioms kartoms išsaugoti senovės laikų dvasią, kuri glūdi tokiame paminkle.

Kauno pilies konservavimo darbai. Lietuvos aidas. 1940 01 18

Kauno pilies tyrinėjimai buvo atnaujinti sovietų okupacijos metais, 1954 m. įsikūrus Mokslinei restauracinei gamybinei dirbtuvei. Pilies liekanų konservavimo ir restauravimo darbams vadovavo architektas Žybartas Simonaitis (Simanavičius). Iki 1960 m. Ž. Simonaitis atliko pilies architektūrinius tyrinėjimus, sudarė pilies dalinės restauracijos projektą ir vykdė autorinę darbų priežiūrą. Vėliau dirbo prie Kauno rotušės restauracijos. 1954 m. pilyje archeologinius tyrimus vykdė archeologai Rimutė Jablonskytė ir Petras Tarasenka.

Kauno pilis. 1962 m. Negatyvo autorius S. Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai

Lygiagrečiai su restauratoriais 1955–1961 m. darbus tęsė archeologų komanda, prižiūrima Karolio Meko. Dar būdamas jaunas, po istorijos studijų Kauno universitete, jis buvo priimtas dirbti Kauno miesto muziejuje konservatoriumi pas E. Volterį ir jam talkino vykdant Kauno pilies archeologinius kasinėjimus 1932 m. Pergyvenęs karą ir išvengęs Stalino represijų 1955 m. įsidarbino Specialiųjų restauracinių dirbtuvių archeologu ir pradėjo vadovauti Kauno pilies archeologiniams kasinėjimams. Tęsdamas savo pirmtako E. Volterio darbus, K. Mekas beveik 30 metų paskyrė Kauno piliavietės ir senamiesčio tyrinėjimams.

1964 m. baigus Kauno pilies tvarkymo darbus, ji buvo perduota Kauno istorijos muziejui (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejus). Iš dalies restauruotame bokšte buvo įrengta nedidelės apimties ekspozicija, kuri veikė iki 1987 m.

Kauno pilis. 1966 m. Diapozityvo autorius S. Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai

Nuo 1989 m. iki dabar nuolat besitęsiantiems Kauno pilies tyrimams vadovauja ilgametę archeologo darbo patirtį turintis Algirdas Žalnierius. Neseniai archeologas pasakojo, kuo Kauno pilies tyrinėjimai jam buvo išskirtiniai:

Be abejo, jie buvo išskirtiniai, tačiau būtina paminėti ir mano mokytoją Karolį Meką, kuris pradėjo Kauno pilį tyrinėti 1955 m. Jis taip pat ištyrė didelius plotus pilies teritorijoje. Be to, Kauno pilis tyrinėta ir tarpukaryje, archeologo Eduardo Volterio. Dėl naujų technologijų ir pakitusio požiūrio į pačią archeologiją, šiandieniniai tyrimai iš dalies paneigia arba, tiksliau, papildo, ankstesniųjų tyrimų rezultatus. Visų tyrimų metu surinkta medžiaga leidžia geriau suvokti Kauno pilies istoriją.

Kauno pilis archeologų akimis: ką atskleidžia tyrimai? Kauno diena. 2019 12 28

Kauno pilis. 2009 m. Nuotrauka A. Žalnieriaus

1989–1990 m. Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektai K. Žalnierius ir K. Mikšys pradėjo rengti Kauno piliavietės atkūrimo pasiūlymus. Siūlyti keli variantai, besiskiriantys atstatomų pilies mūrų apimtimi, bet visuose buvo numatoma pirmiausia atkurti piliavietę.

2010–2011 m. pagal K. Mikšio parengtą projektą buvo atkurti piliavietės kontūrai ir pilies pietrytinis bokštas, kuriame dabar veikia Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius.

Kauno pilis. 2011 m. Nuotrauka A. Žalnieriaus

Kauno miesto muziejaus
Pilies skyriaus edukatorius
Giedrius Karpinskas

kaunomuziejus.lt

 

Muziejaus trečiadienis. Naujos erdvės ir triguba patirtis, skirta Tautodailės metams
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pradeda parodų, renginių ciklą, skirtą tautodailės metams. Rugpjūčio 14 d. M. K. Čiurlionio...
Muziejaus trečiadienis. Vingiuotu keliu į Stasio Girėno gimtinę Vytogaloje
Lietuvos aviacijos muziejus be ekspozicijos Kaune turi du padalinius: lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines-muziejus Žemaitijoje. Apie S....
Muziejaus trečiadienis. Vienos gatvės istorija
Kauno miesto muziejaus rinkiniuose gausu žemėlapių, fotografijų, dokumentų ir kitų eksponatų, susijusių su Kauno miesto istorija, jo gatvėmis ir...
Muziejaus trečiadienis. Nuo tautinio kostiumo iki „milžino“ klumpių
Taip, šie meno dirbiniai iš tiesų puošė rašytojų interjerus. Vieni turėjo garbingą vietą svetainėse ir salonuose, kiti buvo kruopščiai...
Muziejaus trečiadienis. Naujos erdvės ir triguba patirtis, skirta Tautodailės metams
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pradeda parodų, renginių ciklą, skirtą tautodailės metams. Rugpjūčio 14 d. M. K. Čiurlionio...
Muziejaus trečiadienis. Vingiuotu keliu į Stasio Girėno gimtinę Vytogaloje
Lietuvos aviacijos muziejus be ekspozicijos Kaune turi du padalinius: lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines-muziejus Žemaitijoje. Apie S....
Muziejaus trečiadienis. Vienos gatvės istorija
Kauno miesto muziejaus rinkiniuose gausu žemėlapių, fotografijų, dokumentų ir kitų eksponatų, susijusių su Kauno miesto istorija, jo gatvėmis ir...
Muziejaus trečiadienis. Nuo tautinio kostiumo iki „milžino“ klumpių
Taip, šie meno dirbiniai iš tiesų puošė rašytojų interjerus. Vieni turėjo garbingą vietą svetainėse ir salonuose, kiti buvo kruopščiai...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia