Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune

Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šįkart – daugiau apie patį menininką ir jo laiką, praleistą čia, Kaune.

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. 

Petras Kalpokas mokėsi Rygoje, Odesoje, studijavo Miunchene, vėliau gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje, Italijoje. Po ilgų klajonių jis 1920 m. grįžo į Lietuvą įsikūrė Veliuonoje, vėliau persikėlė pas seserį į Kauną. Ir čia Justinas Vienožinskis pasiūlo darbą – dėstyti piešimo kursuose, kurių pagrindu 1922 m. buvo įkurta Kauno meno mokykla. Joje dailininkas dirbo iki 1940 m. Čia dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 

Pirmasis P. Kalpoko mecenatas Lietuvoje buvo J. Tumas-Vaižgantas. Jis suteikė tapytojui dirbtuvę ir pirmuosius užsakymus. P. Kalpoko kūryba to meto lietuvių tapyboje užėmė tarpinę padėtį – tarp akademiško natūralizmo ir temperamentingo ekspresionizmo. Šioje meninėje tėkmėje P. Kalpokas išliko originalus, nes savaip sprendė ir peizažo ir portreto problemą. Dailininko peizažuose jautriai pajausta gamta ir meistriškai išreikštas šviesos judėjimas, kuris ne tik perteikia erdvės įspūdį, bet ir keičia formas, spalvas, sukuria gyvą ir jautrią gamtos nuotaiką. Jo geriausi portretai išsiskiria psichologiniu gilumu, subtilaus kolorito emocionalumu, kompozicijos vientisumu. 

Gyvendamas ir dirbdamas Kaune  P. Kalpokas suartėjo su teatralais. Būdamas gyvo, linksmo charakterio, jis daug laiko praleidžia įvairių sričių menininkų – V. Dubeneckio, O. Dubeneckienės, K. Sklėriaus, P. Vaičiūno, V. Didžioko bei kitų – draugijoje, linksmina juos savo išdaigomis bei pokštais. Debiutavęs Valstybės teatre kaip A. Varno padėjėjas apipavidalinant M. Petrausko „Birutę“ (1921) vėliau jis savarankiški kūrė dekoracijas A. Domanto-Sakalausko pjesei „Pūkio pinigai“ (1930) ir operoms: E. d’Albero „Pakalnė“ (1928), A. Ponkjelio „Džokonda“ (1929), D’Obero „Fra Djavolas“ (1931), Dž. Pučinio „Sesuo Andželika“ (1933). Jo scenografijoje gausu buitiškų elementų, nes dailininkas visada stengėsi kuo tiksliau apbūdinti veiksmo vietą. P. Kalpoko scenovaizdžiai romantiški, nuotaikingi, pasižymi epochos stiliaus bruožais. 

O. Dubeneckienė-Kalpokienė (kairėje antra) ir Petras Kalpokas (kairėje ketvirtas) su teatralais. 3 deš.

P.Kalpokas savo studijoje su mokiniais, 1933. N. Tumėnienės asm. arch.

Dailės gyvenimą sukrečia Meno mokyklios reforma, 1929 m. sukėlusi mokinių streiką. P. Kalpokas labai sielojosi dėl Meno mokyklos streiko, nes priklausydamas vyresniųjų dailininkų kartai jis savaime atsidūrė opzicijoje prieš streikuojantį jaunimą. 

Ketvirtajame dešimtmetyje pagausėja oficialių užsakymų – Karo muziejaus, įvairių valdininkų bei kitų privačių asmenų. P. Kalpokas jų nevengia, nes atsirado daugiau išlaidų pradėjus statyti namą. Mėgstantys pasivakščioti po Žaliakalnį yra atkreipę dėmesį į šiek tiek neįprastą statinį Žemaičių gatvėje. Šį namuką-studiją dailininkui 1929 m. suprojektavo Vsevolodas Kopylovas. Dailininkas Justinas Vienožinskis namuką vadino „špokininku“. Kauniečių akims, juolab tais laikais, šis raudonų plytų, aukštu dvišlaičiu stogu namas atrodė neįprastai. „Prie skardžio per kurį vos ne vos prasiveržia Žemaičių gatvė stūkso nedideli savotiško stiliaus baisiai aukšto stogo namai. Kiek kartų man teko pro juos praeiti visuomet pagalvodavau: tegu esu sau avino ragas jeigu juose negyvena kas nors iš tų, kurie iš pilkosios masės iškiriami. Pasirodo tuose namuose gyvenama dailininko Kalpoko Petro“ ( Žurnalas „Bangos“ 1932 m.).

1932 m., žurnalas „Bangos“

Tame pat straipsnyje rašoma, kad Kalpokas savo namais nesidžiaugia, o skundžiasi: „Gal savi namai ir geras dalykas, tačiau ligi juos pastatai, o kai ir pastatai tai…  Savi namai didelė našta“. Aplinkui namą, pašlaitėje buvo didelis sodas, kuris pavasarį sužydėdavo, o rudenį dovanodavo prinokusius vaisius. Visos P. Kalpoko dienos praslenka dvejose vietose – namuose ir dirbtuvėje. Kiekvieną rytą jis eina Žaliakalnio gatvėmis į Meno mokyklą, o laisvomis minutėmis nuo darbo su studentais jis lipdavo į savo dirbtuvę trečiame Meno mokyklos aukšte.

P.Kalpokas tarp piešimo studijos mokinių. Apie 1936 m. N.Tumėnienės asm. arch.

P.Kalpokas su mokiniais KMM. 1934–1937 m. ČDM arch.

P. Kalpokas su studentais tapybos studijoje. 1931. ČDM arch.

Kalpoką vargino pedagogo gyvenimas. Jis labai laukdavo pavasario ir vasaros, kai pasibaigus mokslo metams bus galima išvykti į gamtą ir tapyti. Geriausius peizažus sukuria ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Parodoje „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.  P. Kalpokas, kaip jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas, labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba kito priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą. 

Parodą galima aplankyti iki lapkričio 14 d.

Tekstas parengtas pagal leidinius:

Nijolė Tumėnienė. „Petras Kalpokas“. Vaga, 1983

Savaitinis žurnalas „Bangos“. 1932 

 

Vida Labanauskienė
ciurlionis.lt

Pratęsus karantiną, numatytas ribotas muziejų, galerijų ir ekskursijų lankymas
Vyriausybė, priėmusi nutarimą dėl karantino Lietuvoje pratęsimo, numatė galimybę nuo gruodžio 10 d. griežtai apibrėžtomis sąlygomis lankytis muziejuose ir...
Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Pratęsus karantiną, numatytas ribotas muziejų, galerijų ir ekskursijų lankymas
Vyriausybė, priėmusi nutarimą dėl karantino Lietuvoje pratęsimo, numatė galimybę nuo gruodžio 10 d. griežtai apibrėžtomis sąlygomis lankytis muziejuose ir...
Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos
Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia