Muziejaus trečiadienis. Kalėdinės eglutės tarpukariu – populiarintos, kritikuotos, draustos

Artėjant šventėms Kauno miesto muziejus siūlo kitu kampu pažvelgti į kalėdinės eglutės istoriją, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta ir vienakryptė. Muziejaus fonduose saugoma nemažai įvairių kalėdinių atvirukų, nuotraukų su šventiškai papuoštomis eglutėmis, pačių papuošimų ir žaisliukų. Ar visuomet ant atvirukų matome vien lietuvišką kalėdinę simboliką? Kur žmonės pirmąsyk pamatydavo papuoštą eglę: mokykloje, labdaros renginyje, darbovietėje, o gal kartais karinėje tarnyboje? Kodėl tikimybė pamatyti išpuoštą gyvą eglę 1939 metais darytose nuotraukose yra nedidelė? Į šiuos klausimus atsakyti gali padėti to meto spauda ir rubrika „Muziejaus trečiadienis“.

Kalėdų eglutės puošimo papročiai anksčiausiai, XV–XVI a., buvo paliudyti Livonijoje (Estijoje, Latvijoje) ir Vokietijoje. Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo eglutės buvo puošiamos kai kurių dvarininkų, didmiesčių inteligentų namuose, taip pat „prieglaudose, vaikų darželiuose arba šiaip tam tikros labdaringos draugijos varguomenės vaikams“ (Lietuvos aidas, 1929 12 23). Kaip pažymi kalendorinių papročių tyrinėtojai (Juozas Kudirka, Arūnas Vaicekauskas, Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė ir kt.), pas mus šis paprotys labiau išpopuliarėjo tik tarpukariu. Tuo metu jis vis labiau plito visame pasaulyje, tad galime įžiūrėti ir bendrą vakarietiškos kultūros įtaką.

1931 m. kalėdinį atviruką puošia ne tik peizažas su apsnigtomis eglėmis, tačiau ir bugienio šakelės, kurios Vakarų šalyse naudojamos kalėdinėse dekoracijose ir piešiamos atvirukuose. Kauno miesto muziejaus fondai

Kadangi papuoštos eglutės tapo vienu iš pagrindinių ir lengvai atpažįstamų šventės simbolių, prie jų mėgta fotografuotis, jų atvaizdų gausiai išliko nuotraukose. Tačiau šis įspūdis būtų vienpusiškas, jei neatsižvelgtume į kitus šaltinius, pirmiausia – publikacijas spaudoje. O jos rodo, kad, nepaisant spartaus papročio plitimo, Lietuvoje tarpukariu jis tebekėlė ginčų. Individualius vertinimus neretai lėmė gyventojų amžius, sluoksnis, profesija, gyvenamoji vieta ar regionas. Neretai spaudoje keltas klausimas – ar tokia mada išvis reikalinga?

Pirmaisiais valstybės atkūrimo metais viešumoje buvo jaučiamas gyvas pakylėjimas ir susirūpinimas krašto ir visuomenės reikalais, įskaitant rūpestį dėl miškų. Šiuo atžvilgiu neišsiskyrė ir karių spauda. Antai savaitraštyje „Karys“ buvo kritikuojamas namų, įstaigų, kareivinių, klubų, štabų puošimas berželiais per Sekmines ir Devintines, pripažįstama, kad kariai tarp vietinių gyventojų kartais pasirodydavo kaip „nesaikūs miško aikvotojai“. Rašinyje nuklystama į lyrinius apmąstymus apie pačios gamtos poreikius („tik apsilapavęs berželis ar kitas medis trokšta gyventi, saulės spinduliuos nardytis“), tačiau čia pat parodomas susitvardymas ir apeliuojama į racionalumą: jauną medį naikinti neprotinga ir nereikalinga, nes ateityje jis bus reikalingas (Karys, 1921 m., nr. 20, p. 227). Šiame leidinyje taip pat piktinamasi pavasariniu žolės deginimu, raginant kariškius: „Paklausykime nelaimingų girių ašarų. Eikim joms į pagalbą. Neleiskim ugnelei naikinti mūsų gamtos grožės“ (Karys, 1921 m., nr. 22, p. 256). Galbūt dėl panašių publikacijų įtakos nedideliame 9-ojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko laikraštėlyje šalia piešinėlio su eglėmis išspausdintas toks kreipimasis: „Kary! Turėk švelnią sielą, – šventėms nesunaikink eglaitės, berželio nė vieno!.. Tepuošia jie laukus ir tamsias girias, te dainas niūniuoja į plačias minias!..“ (Tėvynės gynėjas, nr. 5(31), 1922 m. gruodžio 24 d., p. 12).

Vis dėlto užuojautą gamtai ilgainiui pakeitė siekis kalėdinėmis eglutėmis kurti bendrumo, šventiškumo jausmą. Paskutiniame 1924 m. „Kario“ numeryje jau skamba kitokios mintys, raginama daliniuose žibinti papuoštą eglutę ir rengti prie jos kokius nors pasilinksminimus, nes „mūsų kaimas veik nežino, ką tai reiškia „eglutę žibinti“ ir kokią tai turi reikšmę“. Čia pat išspausdintas Stasio Šemerio eilėraštis „Kalėdų nuotaika“, kuriame Kalėdų eglaitės puošimo vaizdus keičia speigo ir rytojaus pjūties metaforos – kyla raitas Vytis ir suspindi Vilniaus žvaigždė (Karys, 1924 m., nr. 51–52, p. 413–414).

Atrodytų, papročiui vis smarkiau išplintant po skirtingus sluoksnius turėjo sumažėti ir diskusijų dėl jo. Tačiau nutiko atvirkščiai. XX a. 4 dešimtmečio straipsniuose spaudoje vis stipriau reikštas nerimas dėl dideliu mastu beprasmiškai naikinamų medelių, taip pat gaisrų pavojaus, kurį kėlė ant nukirstų ir kiek apdžiūvusių eglių deginamos žvakės. Kol galiausiai istorijos ratas apsisuko ir 1939 metais užsimota visiškai pažaboti prieššventinius eglių kirtimus, apsiribojant puošybai skirtais eglišakiais.

Agituojant masiškai nekirsti ir nepuošti Kalėdoms eglučių pirmiausia buvo pasitelkiamas ekonominis argumentas: taip prarandami šalies turtai (miškingumas krašte tuo metu tesiekė 16 proc.), o nenukirstų ir paliktų augti medelių vertė už keliolikos metų būtų smarkiai išaugusi. Tačiau kai kurie autoriai atsižvelgė ir į dviprasmišką šio papročio nešamą žinią ar net, jų nuomone, vaikams daromą dvasinę žalą: „Skaudžiai jį pajunta jaunos mūsų sielos – vaikučiai. Jie kas metas eina sodinti medžių – o čia žiūrėk, atėjus Kalėdoms juos kerta. Jie gal ir nepasako, bet šitą gyvai atjaučia“ (Lietuvos aidas, 1929 12 23). Tėvai ir mokyklos buvo raginami rodyti pavyzdį ir užsiimti tinkama propaganda, vietoje trumpalaikio pasilinksminimo papasakojant vaikams, kodėl nepuošė eglutės: „Juose gimtų pasigailėjimo jausmas medelių atžvilgiu ir užaugę, gavę supratimą apie medžių naikinimo žalą, jums būtų didžiai dėkingi“ (Ten pat).

Tokiam požiūriui oponavo miškininkas, žurnalo „Mūsų girios“ redaktorius Jonas Kuprionis, siūlydamas neatsisakyti gražaus papročio, o savavališko medelių naikinimo problemą spręsti arčiau didesnių miestų steigiant specialias eglučių plantacijas. Jis savaip suprato šventinių papročių prasmę – esą didelę meilę medeliui jaučia ir jį puošiantieji („medelis sunaudojamas ne šiaip kam, bet jo išaukštinimui“), tad ragino kalėdinius renginius pasitelkti „skatinimui medelius mylėti, miškus branginti“ (Lietuvos aidas, 1936 12 23).

Jono Kuprionio fotografija žurnale Mūsų girios, 1938 m., nr. 12, p. 643.

Skirtingus požiūrius racionaliai bandė suderinti 1937 metų pabaigoje paskelbto straipsnio autorius (pasirašęs inicialais „A. N.“). Rašinyje pristatyta šio papročio kilmė, konstatuota, kad jis yra „kilnus ir gražus“, tad „ugdytinas ir plėtotinas“. Nors kilęs svetur, nėra pagrindo jį slopinti: „Kaip yra keliaujantieji tautosakos motyvai, lygiai taip pat gali būti ir bendri tautų papročiai.“ Tačiau Kalėdų eglutė neturėtų „išstumti mūsų liaudies kitų kalėdinių papročių, kurie taip pat yra gausūs ir įvairūs“. O atsižvelgiant į neigiamą pusę, šis paprotys plėtotinas tik tiek, kad „ateityje nevirstų mūsų jaunojo miško naikinimu ir gaisrų priežastimi“ (Lietuvos aidas, 1937 12 23).

Smarkesnį posūkį šioje istorijoje nulėmė 1939 metų rugsėjo pirmomis dienomis prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tarptautiniai ir vidaus sukrėtimai, įvesta taupymo politika. Naujai priimtu Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymu finansų ministras gavo teisę įsakymais reguliuoti gamybą ir tausojimą, importą ir eksportą, paskirstymą ir kainas (Vyriausybės žinios, 1939 09 05, nr. 661, p. 579). Vienu tokiu gruodžio pradžioje priimtu įsakymu finansų ministras uždraudė „kirsti ir pardavinėti eglutes, vartojamas Kalėdų švenčių proga. Leidžiama – tik eglių šakos“ (Vyriausybės žinios, 1939 12 09, nr. 681, p. 737).

Šį įsakymą ministras pasirašė, kaip teigiama, Miškų departamento prašomas. Išties, netrukus „pasikalbėjimo“ forma paskelbtame tekste departamento direktorius Antanas Rukuiža sveikino priimtą įsakymą, leidusį pažaboti masinį kirtimą ir vagiliavimą, dėl kurio miškų administracija kasmet prieš Kalėdas „pergyvendavo vargo, liūdesio ir siaubo dienas“. A. Rukuiža pabrėžė, kad eglutes pradėta naudoti ir per kitas šventes (Vėlinių dieną kapams puošti), o praėjusiais (t. y. 1938 m.) metais keletas gražiausių eglučių buvo nukirsta net ant Napoleono kalno. Vis dėlto draudimu nesiekiama kovoti su papročiu, o tik su „gyvų, gražiausių“ eglučių naikinimu, todėl mokytojų ir tėvų „švenčiausia pareiga aiškinti jaunajai kartai eglučių kirtimo žalą ir to kirtimo uždraudimo priežastis“ (Lietuvos aidas, 1939 12 19).

„Lietuvos aido“ straipsniuose vietoje visos eglutės buvo siūloma prikaišyti į kelmą jos šakų, kurias pardavinėti nebuvo uždrausta. Eglučių iš eglišakių ir kitos medžiagos Kaune turėjo prigaminti Lietuvių moterų globos draugijos ir Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklos, nors neaišku, ar tais metais jos spėjo įsivažiuoti, kad patenkintų visų poreikius.

Reklama su egle. „Lietuvos aidas“, 1939 m. gruodžio 21 ir 22 d.

Greičiausiai draudimas kirsti eglutes buvo kiek netikėtas, tad visuomenei perorientuoti „Lietuvos aido“ puslapiuose 1939 metų gruodį pasirodė nemažai šiai jautriai temai skirtų tekstų. Spausdinti ir oponentų laiškai, kuriuose buvo prašoma neatimti iš vaikų eglučių ir šventinio džiaugsmo. Tačiau tuose pačiuose ar kituose numeriuose juos lydėjo užtikrinti, kartais anoniminiai tekstai, kuriuose buvo kartojami vienodi ar panašūs įsakymo naudą patvirtinantys argumentai. Juose paprastai apeliuojama į „šių dienų nuotaikas“ (tūkstančiai žūvančiųjų kare), pasitelkiama miškų ūkiui daromos žalos statistika (per Kalėdas esą buvo kasmet iškertama keli šimtai tūkstančių eglučių, kurios iš tiesų buvo reikalingos tik pusei geriau gyvenančių miestiečių – apie 15 proc. šalies gyventojų).

Galima tik spėlioti, ar šį draudimą galėjo kažkaip paskatinti tų metų kovo mėnesį įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija, papildomai užaštrinusi tautinius jausmus (kalėdinės eglutės papročio kilmė laikyta germaniška), tačiau atvirų antivokiškų pasisakymų buvo vengiama. To meto straipsniuose papročių tautiškumo klausimas derintas su ekonominiais išskaičiavimais ir raginimu atsisakyti nereikalingų puošmenų, verčiau paremiant vargstančiuosius. Antai buvo skatinama vengti išlaidauti stearininėms žvakutėms ir importuotiems „blizgučiams“, o geriau eglutę puošti „saldainiais, sausainiais ir kitais lietuviškos gamybos žaisliukais“ (Lietuvos aidas, 1939 12 16).

Prie kalėdinės eglutės. Dešiniajame kampe stovi „Telefunken“ firmos radijo imtuvas (modelis 341WL arba 340GL). XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Pranešus apie draudimą kirsti šventėms eglutes iš karto užsiminta, kad panašus įsakymas ateityje „bus išleistas ir dėl jaunų berželių naikinimo, kurių ypač labai daug būna iškertama per Sekmines“ (Lietuvos aidas, 1939 12 08). Kitame numeryje viena skaitytoja vietoje eglučių ragino verčiau atsisakyti medelius kirsti per pavasarines šventes: „Deja, birželio mėnesyje gražių, lieknų berželių iškertama ne mažiau, kaip Kalėdų eglučių. Tada, kada visa gamta žaliuoja, žydi, prie durų styro apdžiuvę berželiai. Nei grožio, nei kam džiaugsmo“ (Lietuvos aidas, 1939 12 12). Nors anksčiau šiame dienraštyje skelbta ir kitokių nuomonių: „Sekminių berželiai ir verbos pigiau atsieina, nes joms pakanka šakučių“ (Lietuvos aidas, 1929 12 23).

Sunku pasakyti, kaip įvykiai būtų klostęsi toliau, ar šis miškų apsaugos griežtinimo kursas būtų išlaikytas. 1940-ųjų pavasarį vyko naujos medelių sodinimo akcijos, o miškininkai gyrėsi, kad išleidus „Medžių naikinimui bausti įstatymą“ atskirų urėdijų miškuose visai sumažėjo miško vogimas, pasidarė paprasčiau bausti nusikaltėlius (Mūsų girios, 1940 04, nr. 4, p. 255). Kad ir kaip ten būtų, Europoje vis labiau įsiplieskiančio karo ir augančios išorinės grėsmės akivaizdoje švenčių ir jų papročių reguliavimo klausimai gerokai nublanko, o diskusijos buvo primirštos. Po sovietinės okupacijos tų metų pabaigoje iš spaudos „nepastebimai“ dingo ir bet kokios užuominos apie Šv. Kalėdų šventę, juos pakeitė reportažai apie komjaunuolių rengiamą Naujųjų metų sutikimą prie išpuoštų eglaičių.

Kauno miesto muziejaus
Kauno istorijos skyriaus muziejininkas
Rokas Sinkevičius

Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Muziejaus trečiadienis. Raguva – Kaunas – NASA: Broniaus Masioko „kosminė“ kelionė 
Balandžio 12 d. minėjome Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną, skirtą pažymėti prieš 60 metų įvykusiam pirmajam žmogaus skrydžiui aplink...
Muziejaus trečiadienis. Pakalbėkime apie penkiasdešimt Kauno muzikos metų
Šį penktadienį vyks konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“. Ko tikėtis, ko laukti, Kauno miesto muziejus...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka buvo, yra, bus!
K. Donelaičio gatvė Nr. 13! Šiame gelsvame, viename iš penkių stovinčių eilėje, tarpukario modernizmo stiliaus namų, įsikūręs nedidukas, bet...
Muziejaus trečiadienis. Užfiksuota etnografinė atmintis
Įsibėgėjant Archyvų metams, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia Jus susipažinti su Liaudies meno skyriaus archyviniu rinkiniu, kurio...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia