Muziejaus trečiadienis. Iš tolimosios Kinijos, arba dviejų nuotraukų istorijos

Šį kartą „Muziejaus trečiadienyje“ Kauno miesto muziejus nori papasakoti, kad gyvenimas užsienyje ne visuomet yra smagi patirtis. Rubrikoje pristatome dvi Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas nuotraukas, atkeliavusias iš Kinijos XX a. pradžioje, ir jų istorijas.

Gyvenimas svečioje šalyje ne visuomet yra atostogos. Kartais – tai įdomi ar sudėtinga keliautojo, studento ar darbuotojo patirtis, o kartais – skaudus ir liūdnas pabėgėlio gyvenimas. Masinė emigracija ir pabėgėlio likimas yra natūrali karo pasekmė, patirta ir lietuvių – tiek po 1863–1864 metų sukilimo, tiek Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Dabar, galėdami plačiau analizuoti lietuvių istoriją, matome – vedami įvairiausių aplinkybių ir ieškodami naujo likimo lietuviai pasiekdavo tolimiausius pasaulio kampelius, net ir tolimąją Kiniją. 

Dar visai neseniai toks atviras buvęs pasaulis dabar susitraukė ir užsidarė dėl pandemijos. Sovietmečiu Lietuvoje pamatydavom tik „broliškų“ respublikų gyventojus, o šiandienos globaliame pasaulyje nieko nebestebina Lietuvoje gyvenantys, studijuojantys, dirbantys ar tiesiog poilsiu besimėgaujantys įvairiausių pasaulio šalių piliečiai. Šiandienos istoriją Muziejaus trečiadieniui įkvėpė Č. Sasnausko daina „Karvelėli, mėlynasai“, kurią lietuviškai dainavo  VDU Muzikos akademijos studentas kinas. Savo ruožtu pasidomėję Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinyje radome du eksponatus, susijusius su Kinija – dvi nuotraukas, siųstas iš Kinijos ne kam kitam, o žymiesiems broliams Mikui ir Kiprui Petrauskams. Daugiau apie juos galite sužinoti apsilankę Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose ir užsisakę ekskursiją „Kai ponų nėra namie…“

Pirmoji nuotrauka, siųsta Mikui Petrauskui 1905 metais iš Port Artūro (dabar – Liušūnas), yra su dovanojimo įrašu, joje įamžintas tikėtinas nuotraukos siuntėjas – L. Baranauskas. Antroji, siųsta Kiprui Petrauskui 1937 metais iš Šanchajaus, yra nuo trijų buvusių Sankt Peterburgo Marijos teatro, kuriame K. Petrauskas dainavo 1911–1920 metais, orkestro artistų. 

Kas buvo 1905 metais nuotrauką pasirašęs L. Baranauskas, iki šiol nepavyko sužinoti. Tikėtina, tai vienas iš lietuvių, sugebėjusių iš Rusijos imperijos patekti į Kiniją. Neverta stebėtis! Dar XVII a. pradžioje Kinijoje dirbo misionierius jėzuitas Andrius Rudamina (1596–1631). Jis yra ne tik pirmasis lietuvis misionierius Kinijoje ir Indijoje, bet ir pirmasis lietuvis, kinų kalba išleidęs dvi knygas – kiniška pavarde Lou-Ngan tée pan she jo pasirašytos Dvidešimt širdies paveikslų ir Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų

L. Baranauskas. Port Artūras, Kinija, 1905 metais. Kauno miesto muziejaus fondai

Vasilijus Osadčiukas, Vladimiras Saričevas, (?) Stupel. Šanchajus, Kinija, 1937 m. Kauno miesto muziejaus fondai

XIX–XX a. lietuvius į Kiniją vedė įvairūs keliai. Bronislovas Genzelis (VDU) išskiria net penkias lietuvių imigracijos į Kiniją bangas. Tai 1863–1864 metų sukilimo tremtiniai, Rytų Kinijos geležinkelio tiesėjai, asmenys, ištremti į Sibiro gilumą už dalyvavimą 1902–1905 metais vykusiuose streikuose ir 1905 metų revoliucijoje, Rusijos–Japonijos karo dalyviai,  pasilikę Kinijoje, pabėgėliai nuo Pirmojo pasaulinio karo ir galiausiai – bėgliai nuo sovietinių represijų Rusijoje. 

Kinijoje, Harbine, buvo įsikūrusi 1863–1964 metų lietuvių ir lenkų sukilėlių tremtinių kolonija. Indijoje, Kinijoje ir Japonijoje 1875–1876 metais lankėsi Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). XX a. pradžioje daug lietuvių dirbo tiesiant geležinkelį.  1911 metais buvo įkurta lietuvių draugija „Aušra“. Harbine ir Šanchajuje daug lietuvių įsikūrė per Pirmąjį pasaulinį karą ir po Spalio perversmo 1917 metais. Be to, Harbine buvo vienas iš pagrindinių rusų baltosios emigracijos centrų. 

Atsitiktinai ar ne, tačiau abiejų nuotraukų datos žymi karinius įvykius tame regione. 1904–1905 metais vyko Japonijos–Rusijos karas, o 1937 metais Japonija okupavo Šanchajų. 

Liušūnas (Lüshun), tuometinis Port Artūras (pagal britų karinio laivyno karininko, leitenanto Williamo C. Arthuro pavardę pavadintas uostas), iš kurio atsiųsta L. Baranausko nuotrauka Mikui Petrauskui, yra Liaodongo pusiasalyje, kurį Kinija 1898 metais išnuomojo Rusijai. Čia, strategiškai patogioje vietoje, iš trijų pusių jūrų skalaujamame pusiasalyje,  buvo įrengta karinė Port Artūro bazė. 1904–1905 metais vykęs Japonijos–Rusijos karas kilo dėl šių valstybių noro įsigalėti šiaurės rytų Kinijoje ir Korėjoje, Port Artūras pateko į apsiaustį ir 1905 metų sausio mėnesį turėjo pasiduoti. 

Kitos nuotraukos, 1937 metais išsiųstos iš Šanchajaus (Shanghai), istorija ilgesnė. Dabartinis Šanchajus, miestas Kinijos liaudies respublikos rytuose, laikomas vienu labiausiai apgyvendintu Kinijos miestu, garsus savo pramone ir architektūra, o tarp daugybės muziejų yra net ir skirtas žydų pabėgėliams. Įkurtas kaip žvejų gyvenvietė, Šanchajus XIX a. pab. tapo svarbiausiu Kinijos pramonės ir prekybos centru, net buvo vadinamas Rytų Paryžiumi. 1927 metais jam suteiktas laisvojo miesto statusas. 1937-aisiais – nuotraukos datavimo metais – Šanchajus buvo okupuotas Japonijos. 

Šanchajuje XX a. pradžioje taip pat gyveno daug lietuvių – tai Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio perversmo Rusijoje pabėgėliai, atvykėliai Mandžiūrijos, Sibiro, Argentinos, Brazilijos, Filipinų. Oficialiais duomenimis, 1930 metais Šanchajuje gyveno 64 lietuviai, o neoficialiais – daugiau nei 300. Čia veikė įvairios lietuvių draugijos, parduotuvės, įmonės. 

Kiprui Petrauskui iš Šanchajaus siųstos nuotraukos pakraščiuose kirilica užrašyta „Osadčiuk, Saričev, Stupel / Marijos teatro artistai / Iš tolimojo Šanchajaus (Kinija). Brangiam Kipr. Piotrovskiui, 1937 m.“

Kipras Petrauskas, 1906 metais debiutavęs pirmoje lietuviškoje operoje – Miko Petrausko „Birutė“ – kaip vyresnysis Birutės brolis, 1907–1911 metais studijavo Peterburgo konservatorijoje. Čia 1907 metais jis atliko pirmą vaidmenį studentų spektaklyje – Trikė P. Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“, ir jau 1911 metais debiutavo Maskvos Didžiajame teatre. Tais pačiais metais pasirašė sutartį su Rusijos imperatoriškųjų teatrų direkcija ir tapo Peterburgo Marijos teatro solistu. Tikėtina, kad su šiais muzikantais jis bendravo ne tik teatre, bet ir konservatorijoje. 

Pirmasis iš kairės, perkusininkas ir pedagogas Vasilijus Jevsejevičius Osadčiukas (Васи́лий Евсеевич Осадчу́к, 1895–1965), gimė Žabokričkoje (Zhabokrychka, Жабокричка), Ukrainoje, valstiečių šeimoje. 1916 metais baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, mušamųjų ir triūbos klases. Dar studijuodamas konservatorijoje pradėjo groti Muzikinės dramos orkestre litaurininku (1914–1918), 1918 metais laimėjo konkursą į Marijos teatro orkestrą, grojo ten dešimt metų. Skirtingi šaltiniai skirtingai įvardija Osadčiuko veiklą Šanchajuje: vienur tiesiog nurodoma, kad jis emigravo į Kiniją, vėliau persikėlė į Čikagą, o ketvirto dešimtmečio viduryje grįžo į Sovietų Rusiją, kur grojo Leningrado filharmonijoje orkestre. Kituose šaltiniuose nurodoma, jog jis Šanchajuje dirbo pagal kontraktą su Sovietų Sąjungos vyriausybės leidimu, municipalinio simfoninio orkestro litaurininku. Grįžęs jis 1937–1969 metais grojo Leningrado filharmonijos orkestre, minimas kaip puikus pedagogas, puikiai grojęs visais mušamaisiais instrumentais. Jis parengė etiudų rinkinius mažajam būgnui (1957, 1961), litaurui (1959), pjesių rinkinį ksilofonui (1962).

Nuotraukos centre – obojininkas Vladimiras Viktorovičius Saričevas (Владимир Викторович Сарычев, 1895, Kazanė, Rusija – 1968, Sidnėjus, Australija). 1912 metais baigęs Sankt Peterburgo konservatorijos obojaus klasę, Saričevas grojo Muzikinės dramos ir Marijos teatro orkestre. 1926 metais atvažiavęs gastroliuoti į Japoniją, pervažiavo į Harbiną ir liko Kinijoje. Šanchajuje gyveno nuo 1927 metų, tapo 1927 metais įkurtos Šanchajaus konservatorijos profesoriumi, 1933 metais įsteigė simfoninį orkestrą „Alliance Francaise“, buvo Šanchajaus profesionalių muzikantų bendruomenės pirmininkas. 1960 metais emigravo į Australiją, grojo Australijos radijo orkestre, vertėsi privačiomis pamokomis.

Daugiausia klausimų kelia trečiasis asmuo nuotraukoje – Stupelis. Muzikantų Stupelių pavardė dažna Pirmosios Lietuvos respublikos Kauno muzikiniame gyvenime, jų gausi giminė grojo Valstybės teatre, mažojoje scenoje, dėstė Valstybinėje muzikos mokykloje. Būtent Stupelio pavardė lėmė, jog fotografija neliko „tiesiog nuotrauka muziejaus fonduose“, o pastūmėjo ieškoti toliau. Ši pavardė pasitaikanti Šanchajaus kontekste, tačiau sunku pasakyti, kuris konkrečiai Stupelis yra nuotraukoje, kokiu instrumentu jis grojo ir koks galėjo būti jo likimas.

Keletas Stupelių – Gibel, Jonasz, Roman ir Roza užfiksuoti Lenkijos konsulato Šanchajuje dokumentuose 1934–1941 metais. Taip pat keletas Stupelių užfiksuoti Kirilo Chashchino knygoje „Russians in China. Genealogical index 1926–1946“ (2014):  Gitel Eliaševna Stupel, I. M. Stupel, Ida Ilinična Stupel, Johan Markovič Stupel, Jonaš Morduchovič Stupel, Roman Johanovič Stupel. 

Būtent muzikanto Stupelio pavardė 1933 metais užfiksuota vietiniame laikraštyje „Šanchajaus aušra“. Žinutėje „Vakaras žydų klube“ nurodoma, kad spalio 8 dieną vyks pirmas rudens sezono vakaras, kurio programoje – publikos numylėtiniai: operos artistas V. G. Šulinas, čigoniškų dainų atlikėja Niura Ivanova, smuikininkas G. Filonas. Gros džiazo ir klasikinės muzikos orkestrai, vadovaujami R. Stupelio (galbūt Romano?). 

Kinas Aleksandras Cžinčenas Vanas, tyrinėjantis rusiškojo Šanchajaus muzikinį gyvenimą ir rusų emigrantų draugijų muzikinę veiklą, Stupelį mini kaip vieną iš literatūros ir meno ratelio „Ketvirtadienis“ prie Žydų klubo, įkurto 1933 metais, narį. Viename iš klubo renginių 1933 metų gruodį I. Stupelis (Ida?, Johan?, Jonaš?) koncertavo kaip vokalinio kvarteto narys kartu su Ruskinu, V. Tarnopolskiu ir D. Frumsonu. 

Tenka apgailestauti, jog abiejų šių nuotraukų istorijos nebaigtos ir nežinome, kaip susiklostė pirmoje nuotraukoje užfiksuoto L. Baranausko ir antroje nuotraukoje užfiksuoto muzikanto Stupelio likimai. Atsižvelgiant į karinių įvykių kontekstą, belieka tikėtis, kad fotografuojami jie buvo laisvi ir laimingi.

Kauno miesto muziejaus
M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė
Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

 

P.S. Skaityti daugiau: 

Aleksandr Cžinčen Van, Muzikinis rusiškojo Šanchajaus gyvenimas / Rusijos užsienis: istorija ir dabartis, Maskva, 2014. p. 168–180

Sandra Grigaravičiūtė, Lietuviai Tolimųjų Rytų Respublikoje 1920–1922 m.: ištrūkti (ne)įmanoma. OIKOS, 2020, Nr. 1 (29)

Bronislovas Genzelis, Pirmieji lietuvių žvilgsniai į Rytų kultūras, Kultūrologija, 2005, Nr. 12 

Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Muziejaus trečiadienis. NeĮMANOMA – žodis, kuris neegzistavo
Vytautas Pakarskas (1930–1995) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos aviacijos padangėje. Studijuodamas Kaune susidomėjo sklandymu ir nuo to laiko visi jo...
Muziejaus trečiadienis. Nuo kaimo smuiko iki arfos… Tradicinių šokių muzikantai ir jų instrumentai
Covid-19 pakoregavo daugelį kultūrinio gyvenimo įvykių. Tad šiltiems vasaros ir ankstyvojo rudens orams pamažu nueinant į užmarštį, ne vienas...
Muziejaus trečiadienis. Juozo Grušo gimtadieniui artėjant
Juozo Grušo (1901−1986) – Lietuvos rašytojų patriarcho, įvairialypės asmenybės, dramaturgo, vertėjo, publicisto kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje nenuginčijama. O...
Muziejaus trečiadienis. XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno...
Muziejaus trečiadienis. NeĮMANOMA – žodis, kuris neegzistavo
Vytautas Pakarskas (1930–1995) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos aviacijos padangėje. Studijuodamas Kaune susidomėjo sklandymu ir nuo to laiko visi jo...
Muziejaus trečiadienis. Nuo kaimo smuiko iki arfos… Tradicinių šokių muzikantai ir jų instrumentai
Covid-19 pakoregavo daugelį kultūrinio gyvenimo įvykių. Tad šiltiems vasaros ir ankstyvojo rudens orams pamažu nueinant į užmarštį, ne vienas...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia