Štai ir paaiškėjo tikrasis „Po velnių“ adresas – išgirdęs tokį palinkėjimą drožk tiesiai į V. Putvinskio g. 64, kur jau 50 metų (šiemet – jubiliejus!) veikia Velnių muziejus. Vienintelis toks pasaulyje ir bent dešimtkart per tuos dešimtmečius išaugęs.
Čia pat su šeima gyvenęs dailininkas Antanas Žmuidzinavičius velnių kolekciją rinkti ėmė dar 1906-aisiais. Tiesa, tai buvo jau 24-oji uoliai tautodaile besidomėjusio šviesuolio kolekcija. Muziejuje gali rasti ir šį tą iš ankstesnių jo hobių – pavyzdžiui, 2,5 kg sveriančius gintaro karolius. „Tokių dabar nebepagaminsi, jūra tokio gintaro nebeišmeta“, – suokalbiškai mums pasakoja muziejaus gidas, vis paminintis skaičių 13, atrodo, tiesiog persekiojusį muziejaus įkūrėją.
Auran Paškevič nuotr.
Auran Paškevič nuotr.
Vaikščiodami po muziejaus sales sužinome, kad eksponatai – Užgavėnių ir kitose šalyse jas atitinkančių švenčių kaukės, keramikos dirbiniai, velnius primenančios medžių šakos, įvairūs kiti objektai – čia plaukia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio nuo Rytų Azijos iki Pietų Amerikos. Dalį atveža oficialių delegacijų atstovai, kartais, sunerimę, kad jų šalies „atstovų“ ekspozicijoje nėra, dovanų atsiunčia čia apsilankę turistai. Vieną kartą anksti ryte atėjusi valytoja keletą velnių rado išrikiuotus tiesiog prie įėjimo – matyt, kažkas išsigando tokios kaimynystės… Įdomi detalė – eksponatų muziejus, kaip ir jo įkūrėjas, neperka. Negi žmogus dabar pirksi velnią?!
Krepšinio čempionatui Tado Gutausko sukurtos kaukės. Auran Paškevič nuotr.
Kiekviena eksponatų grupė patraukliai aprašyta remiantis pasakomis ir legendomis. Tokiu būdu velnias šiame muziejuje pristatomas iš įvairiausių kampų. Tiesa, dažnas jų remiasi į alkoholį – tiek Lietuvoje, tiek kitose kultūrose. Taip pat gausu sąsajų su muzika… Yra ir vienas eksponatas, kurį galima liesti – būtent tokių pasigedęs lankytojas muziejui padovanojo Andriaus Lik skulptūrą „Tarp velnio girnų“.
Dar įdomių faktų – muziejus įsikūręs Vlado Putvinskio, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo, vardo gatvėje, o jo sesuo Marija, stomatologė (tai ji įstatė auksinį dantį vienam muziejaus eksponatų!) tapo Antano Žmuidzinavičiaus žmona. Prieš kiek daugiau nei 100 metų V. Putvinskis užrašė ir išleido legendą apie laumę Giedrę – tai buvo pirmasis šio vardo paminėjimas, ir juo Žmuidzinavičiai pavadino savo dukrą.
Pagrindinė velniškoji ekspozicija įsikūrusi 9-ajame dešimtmetyje iškilusiame priestate, o senajame name veikia A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. Galima pasivaikščioti autentiškame dailininko bute, kurį puošia ne tik art deco baldai, bet ir M. K. Čiurlionio, P. Kalpoko, kitų namo savininko amžininkų darbai. Juk A. Žmuidzinavičius su kolegomis rengė Pirmąją lietuvių dailės parodą ir buvo atsakingas už tautodailės ekspoziciją – taip į jo rankas pateko ir pirmasis velnias! Bute anais laikais buvo įrengti net trys telefonai – neregėta prabanga. Pro langus ir šiandien matosi sodas, tiesa, gerokai apleistas – anksčiau dailininkas čia augino obelis. Pirmajame, kuriame veikė Marijos Žmuidzinavičienės stomatologijos kabinetas, ir trečiajame aukštuose – erdvės laikinosioms ekspozicijoms.
A. Žmuidzinavičiaus butas. Auran Paškevič nuotr.
Kazimiero Sigito Straigio paroda „Baltų takais“. Auran Paškevič nuotr.
Beje, bent jau 2009-aisiais Velnių muziejus buvo lankomiausias Kaune. Prisiklausę čia tiesiog ore tvyrančių istorijų tikrai galime suprasti, kodėl.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padaliniai Velnių muziejus ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus antradieniais – sekmadieniais veikia 11–17 val. Trečiadieniais – išskyrus vasarą – lankymas nemokamas. Be įprastų ekspozicijų, čia veikia ir edukacinės dirbtuvės.
