Muziejaus trečiadienis. Dviejų smuikų sustingusių stygų istorija

Muziejaus trečiadienio rubrikoje šįkart norime jums papasakoti dviejų smuikų, kurie į muziejaus rinkinius atkeliavo dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje, istoriją. Ji mus nukelia į tarpukario Kauną.

Kauno miesto muziejaus eksponatų saugyklų lentynose mūsų akis užkliuvo už dviejų juodų futliarų, kuriuose gulėjo du grakštūs, atrodytų, visai paprasti klasikiniai smuikai. Prisilietus prie instrumentų, tarsi iš nebūties atgijo beveik 100 metų istorija. Tikriausiai niekada nesužinosime, kaip šie instrumentai atkeliavo į Kauną, kada ir kur buvo įsigyti, tačiau galime prisiminti jų savininko, Kaune gyvenusio ir dirbusio spaustuvininko Jono Glemžos (1900–1992) istoriją.

Jono Glemžos smuikai, Kauno miesto muziejaus rinkiniai, Eglės Adomulytės fotografija, GEK-312; GEK-314.

Dvidešimt ketverių metų jaunuolis labai norėjo mokytis universitete, tad  iš gimtųjų namų Kupiškyje kartu su seserimi Mikalina Glemžaite 1924 m. vasaros pabaigoje atvyko į Kauną. Parašęs prašymą universiteto rektoriui ir laukdamas aukštosios mokyklos sprendimo, drauge su kraštiečiais rugpjūčio 23–25 dienomis dalyvavo pirmojoje dainų šventėje, pavadintoje Dainų diena. Rugsėjo 1-ąją pradėjo dirbti bendrovės „Raidė“ spaustuvės buhalteriu. Rugsėjo 12 d., gavęs teigiamą atsakymą iš Lietuvos universiteto, tapo Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriaus studentu-laisvuoju klausytoju. Studijas ir darbą teko derinti. Tiesa, laisvalaikiu radosi laiko ir miesto kultūrinio gyvenimo pramogoms – teatrui, kinui, koncertams, taip pat ir smuiko pamokoms.

Po Didžiojo karo atgimstantis Kaunas sparčiai keitėsi ir vilkosi svarbiausio Lietuvos miesto – sostinės – rūbą, kurį jam patikėjo politinis valstybės gyvenimas. Taip pat mieste skleidėsi ir įvairiapusė kultūra. Dar XIX a. pabaigoje duris atvėrę Operos teatro rūmai, kuriuose 1920 m. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, kvietė ne tik į spektaklius, bet ir į įvairius muzikinius renginius. Čia buvo galima pasiklausyti įvairių žanrų muzikantų, žymių smuikininkų, tokių kaip Jacques Thibaud iš Prancūzijos, Janas Kubelķkas iš Čekoslovakijos, Efremas Zimbalistas iš JAV, Davidas Oistrachas iš Rusijos ar Gražina Bacevičiūtė iš Lenkijos, pasirodymų.

Miesto jaunuomenės muzikinius gebėjimus lavino ir 1919 m. duris atvėrusi privati Juozo Naujalio muzikos mokykla, kurioje buvo mokoma vargonuoti, skambinti fortepijonu, dainuoti solo ir smuikuoti. Kaip liudija J. Glemžos gyvenimo istorija, mieste netrūko ir žmonių, siekiančių individualiai ugdyti muzikinius gebėjimus.

Nuspėti Jono Glemžos pasirinkimo mokytis groti smuiku aplinkybes būtų sudėtinga, pasakojimų ir užrašų neišliko, tačiau galima numanyti, kad ne tik asmeninis noras tobulėti, bet ir miesto muzikinio gyvenimo aplinka, kuriai jaunuolis nebuvo abejingas, darė įtaką. 

XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Kaune veikė kelios muzikos instrumentų parduotuvės, tad įsigyti smuiką tikrai buvo kur. Pianinus, gitaras, smuikus ir kitus muzikos instrumentus bei jų priedus ir lietuviškas plokšteles siūlė Laisvės al. 25 name nuo 1920 metų įsikūrę C. Schütze muzikos namai, kurie teikė ir išsimokėjimo paslaugą. Apie 1927 m. Laisvės al. ir Maironio g. sankirtoje duris atvėrė kauniečio Idelio Arbit Blato muzikos instrumentų salonas. Jame buvo galima apžiūrėti instrumentus ir nemokamai gauti katalogų bei konsultaciją. Styginius instrumentus Kaune gamino M. Buršteino įmonė, 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūroje įsikūrusi Prezidento g. 9. Lietuvos muzikos centro prekybos skyrius (Laisvės al. 72) prisistatydavo kaip vienintelė lietuviška įstaiga, jungianti visus muzikos prekybos reikalus. Be styginių instrumentų, siūlė pianinų, fortepijonų, fisharmonijų, įvairiausių orkestrų komplektų, patefonų, plokštelių, akordeonų, užsienio ir lietuviškas armonikų gaidas. Visa tai buvo galima patogiai įsigyti išsimokėtinai, siūlytos ir komiso paslaugos. 

C. Schütze muzikos namų reklaminis skelbimas. „Mūsų kalendorius 1931 metams“, Lietuvos Šaulių sąjungos leidinys, 1930, 2 viršelio puslapis, Kauno miesto muziejaus biblioteka.

Galima galvoti, kad vienoje iš šių parduotuvių J. Glemža ir įsigijo vieną instrumentą. Tiesa, smuikas galėjo būti pirktas ir iš privataus asmens. Prisiminimuose J. Glemža pažymėjo, kad antrąjį smuiką apie 1932 metus įsigijo iš spaustuvininko Emanuelio Abujelio už 100 Lt.

Po pirmų studijų metų J. Glemža paliko universitetą, nuo 1926 m. pradžios spaustuvėje „Raidė“ užėmė korektoriaus pareigas, dvejus metus mokėsi Kauno Pavasarininkų suaugusiųjų gimnazijoje ir įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą 1928 m. rudenį grįžo tęsti studijų universitete.

Jonas Glemža ir Liudvika Vilėniškaitė, apie 1928 m., fotografas nežinomas, Glemžų šeimos archyvas.

Jonas Glemža apie patirtis mokantis muzikuoti smuiku dalijosi laiškuose savo mylimajai, būsimai sutuoktinei Liudvikai Vilėniškaitei. 1929 m. sausio 10 d. laiške, nestokodamas humoro, šmaikštavo: „Pas mus dar studijos neprasidėjo, todėl sėdinėju namie, užrašus tvarkau, skaitau, na, ir smuikuoju. Šiais metais gal šiek tiek teks labiau pramokt. Į metų pabaigą gal grojant dantys jau ne tiek bijos, nes pradžioj, tai niekai! […]“

Kalbant apie miesto muzikinį gyvenimą tenka pastebėti, kad tuomet buvo populiarūs privatūs individualių asmenų ar suburtų ansamblių pasirodymai, kurie užpildydavo dalį miestiečių laisvalaikio. Kadangi Glemžos bičiuliavosi su viena kauniečių šeima, kurių šešiolikmetė dukra grojo pianinu, o aštuoniolikmetis sūnus, kaip ir J. Glemža, mokėsi griežti smuiku, kilo sumanymas suformuoti muzikuojantį trio. 

1929 metų lapkričio 14 ar 15 dienos laiške savo mylimai Liudvikai Vilėniškaitei Jonas Glemža vėl užsiminė apie smuikavimą. Vertindamas savo pasiekimus rašė: „Nors aš labai žymią pažangą padariau, bet diplomatiškai būsiu drovus, o antra tokiam dalykui neturiu laisvo laiko atidėt. Žinoma, į metus kelis kartus ką mėginant, – šnipštas. Tai niekis, bet aš smuiko nemesiu. Sako, iki 60 metų amžiaus būsiu geras muzikontas! […]“ Žodžiai kupini optimizmo, tačiau gyvenimo kasdienybė ir aplinkybės privertė smuikus padėti į šalį taip ir netapus „geru muzikontu“.

1931 m. Jonas Glemža vedė Liudviką Vilėniškaitę, 1936 m. Tvirtovės alėjoje pasistatė namą, išgyveno Antrojo pasaulinio karo negandas, pokariu patyrė politinio kalinio dalią, o likusį gyvenimą paskyrė šeimai, spaustuvininko profesijai ir filosofiniams gyvenimo apmąstymams. Tad smuiko garsai sklido tik iš besisukančio patefono plokštelių, mat mėgo klausytis pasaulinės klasikos kūrinių.

Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas dr. Jonas Vaičenonis

kaunomuziejus.lt 

 

Muziejaus trečiadienis. „IŠTEKU. 1900“, arba kokia galėjo būti Aistės ir Manto meilės istorija? 
„Šeima, draugai – aš išteku!“ Feisbuke pasirodo Aistės įrašas, papildantis ką tik atnaujintą santykių statusą – Susižadėję. Per kelias...
Muziejaus trečiadienis. Kolekcija, uždegta Monmartro ugnies.
Rokiškio dvaras yra vienas gražiausių statinių Lietuvoje, tačiau ne mažiau svarbios ir dvare gyvenusios Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės, kurių...
Muziejaus trečiadienis. Koks buvo Kaunas ir Lietuva 1919-aisiais?
Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ norime atkreipti dėmesį, kad pasauliui įžengus į 2020-uosius Kauno miesto muziejaus tęstinis projektas „Prieš 100...
Muziejaus trečiadienis. Tarp Lietuvos ir Australijos: Čiurlionio brolio provaikaitės kūryba 
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio brolio Stasio provaikaitė, Melburne gimusi Australijos menininkė Jazmina Cininas vilkmerges (arba kaip ji pati vadina –...
Muziejaus trečiadienis. „IŠTEKU. 1900“, arba kokia galėjo būti Aistės ir Manto meilės istorija? 
„Šeima, draugai – aš išteku!“ Feisbuke pasirodo Aistės įrašas, papildantis ką tik atnaujintą santykių statusą – Susižadėję. Per kelias...
Muziejaus trečiadienis. Kolekcija, uždegta Monmartro ugnies.
Rokiškio dvaras yra vienas gražiausių statinių Lietuvoje, tačiau ne mažiau svarbios ir dvare gyvenusios Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės, kurių...
Muziejaus trečiadienis. Koks buvo Kaunas ir Lietuva 1919-aisiais?
Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ norime atkreipti dėmesį, kad pasauliui įžengus į 2020-uosius Kauno miesto muziejaus tęstinis projektas „Prieš 100...
Muziejaus trečiadienis. Tarp Lietuvos ir Australijos: Čiurlionio brolio provaikaitės kūryba 
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio brolio Stasio provaikaitė, Melburne gimusi Australijos menininkė Jazmina Cininas vilkmerges (arba kaip ji pati vadina –...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia