Muziejaus trečiadienis. Belaukiant Velykų 

Kad ir kokie sunkumai užklumpa tautą, Velykos – viltis ir tikėjimas – vis tiek ateina. Net ir sunkiausiais laikais, pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis lietuviai švęsdavo svarbiausias šventes. Ištremti, persekiojami ir baudžiami žmonės neišsižadėjo savo tikėjimo ir tradicijų. Kauno miesto muziejuje yra saugoma nuotrauka, liudijanti, kaip Velykos buvo švenčiamos tremtyje. Tremtinė, liaudies muzikantė Leonora Abromavičiūtė pasakojo, kad tremtyje lietuviai patys susikonstravo altorių, jį papuošė ir šventė, kaip mokėjo. Nors rajone ir buvo vienas lietuvis kunigas, jam ne visuomet pavykdavo atvažiuoti. 

Šventės nepamiršome tuomet, nepamiršim ir dabar. Muziejininkai ragina nepulti į paniką dėl žmoniją ištikusios viruso grėsmės, o prisiminti ir permąstyti senąsias Velykų šventimo tradicijas, kiek įmanoma pritaikyti jas šiandien.

Velykų rytas Zulumajuje (Zimos r., Irkutsko sr.). Lietuviai tremtiniai prie pačių pasidaryto altoriaus, apie 1950 m. Stepono Banevičiaus nuotrauka

Didžioji krikščioniškojo pasaulio šventė ir tautinės tradicijos

Netrukus po to, kai dangaus skliautu judanti saulė kerta astronominį pavasario lygiadienio tašką, krikščioniškasis pasaulis švenčia svarbiausią savo šventę, žyminčią Jėzaus Kristaus stebuklingo prisikėlimo iš mirusiųjų dieną. Tą patį liudija ir lietuviškas šventės vardas – Velykos (slav. – Velikij – „didelis“). Velykų šventė Lietuvoje išplito kartu su krikščionybe. Kaip ir kitos krikščioniškos kilmės šventės ji nesunkiai rado savo vietą žemdirbių pasaulėžiūroje. Dar daugiau, bėgant laikui Velykos įgijo žemdirbių ritualams būdingas apeigas. 

Žemdirbių švenčių apeigos retai kada apsiribodavo bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje nurodyta data. Dar visai neseniai metinės šventės buvo minimos 3–4 dienas, o svarbiausios iš jų sudarydavo savaitėmis besitęsiančių šventinių dienų ciklus. Velykų apeigos – pačios ilgiausios tarp kalendorinių švenčių. Jos prasideda Verbų sekmadienį ir užsibaigia tik kitą sekmadienį po Velykų.

Krikščioniškoje tradicijoje bažnyčioje šventinamos verbos simbolizuoja palmės šakeles, kuriomis tikintieji mojavo Kristui jam įžengiant į Jeruzalę. Lietuvis verbų puokštėse pirmiausia matė gyvybines galias, pasireiškiančias kadagio gebėjimu žaliuoti žiemą bei blindės (žilvičio) gyvybingumu. Šios galios buvo itin aktualios ką tik prasidėjusio ar tuoj pat prasidėsiančio lauko darbų sezono kontekste. Suduodant verba, minėtas galias esą buvo galima perduoti žmogui, gyvuliams ar pasėlių laukui. Šventinamos bažnyčioje jos įgydavo dar ir apsauginės galios, tad kaimo gyventojai verbas naudodavo norėdami apsaugoti namus nuo žaibo, pasėlius nuo audrų, gyvulius nuo pakrikimo ir kitais panašiais atvejais.

Lietuvoje yra daug su Didžiąja savaite susijusių papročių ir tikėjimų. Visomis Didžiosios savaitės dienomis drausdavo dirbti įprastus buities darbus – negalima buvo austi, malti, velėti, sėti ir kt. Pažeidus draudimą, esą vėjas stogus nuplėšytų, trenktų griaustinis ar ledai pasėlius išmuštų. Tverečiaus (Ignalinos r.) apylinkėse Didžiosios savaitės dienomis nedegdavo lempos, nes Jėzus tuo metu kalėjime (tamsiojoje) sėdėjo. Tikėta, kad atlikus kokį nors veiksmą sakraliuoju laiku jo pasekmės bus jaučiamos visus metus. Pavyzdžiui, išsimaudęs Didįjį ketvirtadienį būsi švarus visus metus. O štai, jei Didįjį šeštadienį susibarsi, tai barsies visus metus. Visoje Lietuvoje tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės (ūkinės sėkmės).

Didysis ketvirtadienis liaudyje buvo vadinamas švariuoju (čystuoju – slav.), mat šią dieną buvo valomi ir vėdinami namai, krečiami kaminai, prausiamasi, kastruojami gyvuliai. Nei viena reikšmingesnė žemdirbiškojo kalendoriaus šventė neapsieidavo be tokio švarinimosi. Tikėta, kad tą dieną iššukavus plaukus galima atsikratyti utėlių, o iššlavus namus ir šiukšles permetus kaimynui per tvorą galima visam laikui išvaryti iš namų blusas, utėles ir kitus parazitus. Tokiais pačiais būdais kenkėjai naikinti ir Didįjį šeštadienį. Didįjį ketvirtadienį, saulei nepatekėjus, maudydavosi šaltame vandenyje (sniege) tikėdami, kad taip galima išsigydyti odos niežulius ir votis. 

Didysis penktadienis kaimo žmonių tikėjimuose siejosi su Jėzaus kančios diena. Tą dieną žmonės laikydavosi rimties – tyliau kalbėdavo, vengdavo sukelti bereikalingą triukšmą, kad „nepažadintų“ mirusio Dievo. Nešluostydvo dulkių, kad Jėzui akių neprikrėstų.

Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventindavo ugnį ir vandenį. Į namus parnešta ugnimi iš naujo įkurdavo krosnį. Tikėta, kad pašventinta ugnis turi didelės apsauginės galios. Siekiant išnaikinti kenkėjus ja būdavo įkuriamas laužas pasėlių laukuose. Velykų rytą šventintą ugnį nešdavo aplink gyvenamąjį namą, kad apsaugotų jį nuo gaisro. Dūkšto apylinkėse tikėdavo, kad jei ugnį į namus parneš neužgesusią, tai šeimininko arkliai „kaip ugnis degs“ – bus riebūs ir greiti. Didįjį šeštadienį pašventintu vandeniu šlakstydavo trobesius, kad Perkūnas netrenktų ir nepadegtų, krapydavo dirvą, kad piktžolės išnyktų ar sėjamų grūdų amarai nepultų. Dar naudodavo kaip vaistą nuo išgąsčio ir kitų ligų. 

Krikščioniškos Velykos susidėdavo iš pagrindinių dviejų dėmenų – mišių, į kurias eidavo praktiškai visi, kas galėjo, išskyrus didžiausius ligonius, ir atsigavėjimo pusryčių, kurių svarbiausiu patiekalu tapdavo margučiai. Pirmą šventės dieną paprastai neidavo iš namų – tikėta, jog galima išnešti laimę, pernešti ją kaimynui. 

Velykų laiko sakralinį reikšmingumą pabrėždavo įvairūs tikėjimai. Liškiavoje manyta, kad 12 valandą nakties vanduo pavirsta vynu. Visoje Lietuvoje tikėta, kad tą rytą kylanti saulė maino savo spalvas ar šoka (supasi) dangaus skliaute.

Kai kurie pirmosios Velykų dienos tikėjimai tarsi antrindavo skirtingomis Didžiosios savaitės dienomis gyvavusiems tikėjimams. Visoje Lietuvoje laikyta, kad Velykų rytą dar prieš saulės patekėjimą išsimaudžius galima išsigydyti votis ir kitokias odos ligas. Grįžusieji iš bažnyčios namiškių klausdavo: kur blusos? Kas nors atsakydavęs, kad išėjo pas tokį tai kaimyną. Tikėdavo, kad taip ir atsitiks. Panašiai būdavo išvaromi ir kiti namų kenkėjai.

Būtina žemdirbiškųjų švenčių dalis – didesnės ar mažesnės vaišės. Velykų pusryčių valgiai būdavo nešami bažnyčion ir šventinami. O vaišių stalo likučiai panaudojami agrarinėje magijoje. Pavyzdžiui, po vaišių likę kaulai būdavo užkasami laukuose tikint, kad tuomet pasėlių nenusiaubs gamtos stichijos arba jie bus apsaugoti nuo įvairių kenkėjų. 

Margučių paroda „Žemės raštas“. Giedrės Jankauskienės nuotrauka. 2014 m. Kauno miesto muziejus

Velykų šventė neįsivaizduojama be margučių. Velykų atsigavėjimas prasidėdavo margučių valgymu. Margučio apeiginė simbolika susijusi su tuo, kad kiaušinis, nors ir nėra gyvas, tačiau, kaip ir grūdas, geba „pats iš savęs“ teikti gyvybę. Dar daugiau, daugelis pasaulio tautų turi mitus apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio padėto kiaušinio. O tai tam tikra prasme siejasi su krikščioniška Velykų simbolika. Juk Kristaus atpirkimo aukos ir prisikėlimo simbolika išreiškia naujo pasaulio, naujo gyvenimo viltį. Kiaušinių marginimas (dažymas) turėjo sustiprinti (arba dar labiau pabrėžti) gyvybę teikiančios galios simboliką. 

Tradiciniais marginimo būdais dabar įvardijami marginimas vašku ir skutinėjimas. Seniau vašku labiau margindavo žemaičiai, o skutinėdavo – aukštaičiai. Tarpukariu abi marginimo technikos paplito visoje Lietuvoje. O dar seniau išplitęs kiaušinių dažymas viena ar keliomis spalvomis. Kiaušiniai dažyti augaliniais dažais – svogūnų lukštais, ąžuolo, beržo žieve ir kt.

Margučių paroda „Žemės raštas“. Giedrės Jankauskienės nuotrauka. 2014 m. Kauno miesto muziejus

Pirmą Velykų dieną tik išėję iš bažnyčios žmonės pradėdavo tikrinti, kieno margučiai tvirtesni. Jaunimas, ypač vaikai, organizuodavo kiaušinių ristynes. Dabar Velykų margučiai neretai tampa simboline dovana. Seniau tokio keitimosi margučiais nebuvo. Vaikams vyresnieji pasakodavo, jog tą dieną Velykė esą atnešanti kiekvienam vaikui po margutį. Tad prabudę Velykų rytą šalia savo lovelių, apave ar ant palangės jie aptikdavo padėtų margučių. Maži vaikai per Velykas lankydavo savo krikštatėvius, kurių pareiga buvo padovanoti bent po vieną margintą kiaušinį. Apeidavo jie ir kitus kaimynus. Pietų Lietuvoje margučiais būdavo apdovanojami ir po kaimus vaikščiojantys lalauninkai. 

Per didžiąsias metų šventes jaunimo pramogos paprastai prasidėdavo antrą dieną. Dzūkai ir Seinų krašto lietuviai išlaikė vadinamąjį Velykų lalavimą. Lalautojų veiksmai buvo labai panašūs į persirengėlių būrio vaikštynes per Užgavėnes. Jie susidėjo iš įsiprašymo (prašymo leisti pagiedoti) ir atliekamų apeiginių veiksmų. Po to jaunuoliai būdavo apdovanojami. O apėję visas kaimo sodybas, keldavo vakarėlį su muzika ir vaišėmis. Neįleisti į namus arba dovanų negavę jaunuoliai, panašiai kaip persirengėliai, išsakydavo užkeikimo galią turinčius „neigiamus“ linkėjimus. Gan dažnai lalautojai dainuodavo aukštinamojo pobūdžio dainas apie tai, koks gražus ir sėkmingas aplankytas ūkis, kokie geri šeimininkai ir pan. Arba būdavo teigiamai apdainuojamos tų namų merginos. Iš šioms dainoms būdingo priedainio „ei lalo“ ir kilo papročio pavadinimas. 

Batakių, Skaudvilės apylinkėse (Tauragės r.) per kaimynus eidavo pats tikriausias persirengėlių būrys. Daugelyje Lietuvos bažnyčių Velykų naktį būdavo vaidinamos tam tikros misterijos – dalis jaunuolių persirengdavo Kristaus karstą saugančiais „romėnų“ kareiviais, o kita dalis – Kristaus kūną siekiančiais išvogti „žydais“. Pastarieji niekuo nesiskyrė nuo Užgavėnių personažų.

Per daugumą kalendorinių švenčių buvo laistomasi vandeniu. Šis paprotys pasėliams turėdavo garantuoti pakankamą drėgmę vasarą. Rečiau, liejant vandenį, siekta specifinių tikslų – užtikrinti karvių pieningumą arba sėkmingą bičių spietimąsi. XX a. I p. laistymasis vandeniu per Velykas jau buvo virtęs tiesiog smagia jaunimo pramoga. Vandeniu laistydavosi net dvi dienas. Didesnėje Lietuvos dalyje nuo Velykų antros dienos prasidėdavo supimosi sūpuoklėmis sezonas. Užgavėnių sūpuoklės XX a. pirmoje pusėje žinotos tik nedaugelyje vietų. Supantis būdavo stengiamasi pakilti kuo aukščiau nuo žemės. Žmonės tikėdavo, kad tuomet bus aukštesni pasėliai.

Velykų pabaiga laikytas kitas sekmadienis po Velykų – Atvelykis. Žemaičiai jį dar vadino Velykėlėmis ar Mažosiomis Velykėlėmis, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos gyventojai – Vaikų Velykomis, o dzūkai – Pravadais (palydėtuvėmis – slav.). Didelių apeigų nebuvo, tačiau šią dieną vėl dažydavo kiaušinius (arba išlaikydavo keletą Velykoms margintų kiaušinių), vaikai vėl eidavo pas krikštamotes prašyti margučių, o jaunimas vėl mėgindavo, kieno kiaušinis tvirtesnis.

Turbūt nereikėtų per daug stebėtis, kad mūsų dienomis nebeliko dalies Velykų papročių – jaunimo sūpuoklių, laistymosi vandeniu, kiaušiniavimo pakiemiais. Kita vertus, galima tik pasidžiaugti, kad daugelyje šeimų išliko kiaušinių marginimo tradicija, bažnyčioje vis dar šventinamos verbos, ugnis, vanduo. Kad ir kokie būtume optimistai, tačiau, keičiantis žmonių gyvensenai ir įpročiams, tradicijos ima nykti. Norint jas tęsti, reikia šiuolaikinei miesto visuomenei pritaikytų šventės formų, pavyzdžiui, viešų renginių: margučių ridenimo ar mušimo varžybų, parodų ir kitokių iniciatyvų. 

Prie tautinių tradicijų palaikymo šiandien veiksmingai gali prisidėti muziejai, parodomis ir edukacine veikla perteikdami šimtmečiais kauptas močiučių ir tėvų tradicijas. Kauno miesto muziejus siūlo velykiniu laikotarpiu ypač aktualų edukacinį užsiėmimą „Skamba, skamba Velykos“. Užsiėmime mokomasi velykinio laikotarpio folkloro, aptariama, kokios tradicijos dar yra aktualios ir šiandien bei kodėl seniau buvo kitokie žmonių poreikiai. Be to, kuriama velykinė kapela, žaidžiami Velykų žaidimai. Nors šiuo laikotarpiu apsilankyti edukaciniame užsiėmime negalėsite, o Velykas greičiausiai sutiksime tarp keturių sienų, liūdėti namie nevertėtų. Siūlome pažaisti improvizacinius velykinius žaidimus su „silke“ – kokia gavėnia be silkės, tiesa?

Silkės piešimo pavyzdys. Parengė Kauno miesto muziejaus edukatorius Saulius Lipinskas

Žaidimai

Jums reikės:

  • „silkės“ (ją galima iškirpti iš kartono, nuspalvinti ar kitaip dekoruoti);
  • plonos virvelės ar storesnio siūlo „silkei parišti“ (pradurkite „silkėje“ skylutę ir per ją perkišę virvelę užriškite mazgą);
  • botago (juo gali tapti prie pagaliuko pririštas siauras diržas ar virvelė);
  • lazdos (galima naudoti šluotą);
  • virvės (ant jos bus kabinama „silkė“).

Silkės riedulys 

Žaidžiama poromis. Kartu surišamos dvi „silkės“. Kiekvienam žaidėjui paskiriami „vartai“. Žaidėjai stengiasi į savo „vartus“ pagaliais nuvaryti „silkes“.

Plakti silkę 

Žaidžiama poromis. Vienas žaidėjas tempia parištą „silkę“, o kitas plaka botagu, stengdamasis į ją pataikyti.

Mesti silkę 

Žaidėjai stengiasi „silkę“, parištą ant siūlo, įsibėgėję numesti kuo toliau.

Numušti silkę 

Ant ištemptos virvės pririšama „silkė“. Ją žaidėjai stengiasi numušti botagu. Jei nėra kur pritvirtinti virvės, ją gali laikyti du žaidėjai. 

 

KMM muziejininkas dr. Arūnas Vaicekauskas
KMM Edukacijos skyriaus vedėja Vėjūnė Sudarytė

kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Nuo kaimo smuiko iki arfos… Tradicinių šokių muzikantai ir jų instrumentai
Covid-19 pakoregavo daugelį kultūrinio gyvenimo įvykių. Tad šiltiems vasaros ir ankstyvojo rudens orams pamažu nueinant į užmarštį, ne vienas...
Muziejaus trečiadienis. Švenčia Maironis ir „Pavasario balsai“
Maironio lietuvių literatūros muziejus, saugantis Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinį bei kūrybinį palikimą, puoselėjantis Kauno Rotušės aikštėje esančius rūmus ir...
Muziejaus trečiadienis. Tarp dangaus ir jūros 
Ar norite sužinoti, kaip Kuršių nerija  iš griežtai saugomos izoliuotos teritorijos virto pripažintu ir poilsiautojų geidžiamu kurortu?  Apie tai...
Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Muziejaus trečiadienis. Nuo kaimo smuiko iki arfos… Tradicinių šokių muzikantai ir jų instrumentai
Covid-19 pakoregavo daugelį kultūrinio gyvenimo įvykių. Tad šiltiems vasaros ir ankstyvojo rudens orams pamažu nueinant į užmarštį, ne vienas...
Muziejaus trečiadienis. Švenčia Maironis ir „Pavasario balsai“
Maironio lietuvių literatūros muziejus, saugantis Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinį bei kūrybinį palikimą, puoselėjantis Kauno Rotušės aikštėje esančius rūmus ir...
Muziejaus trečiadienis. Tarp dangaus ir jūros 
Ar norite sužinoti, kaip Kuršių nerija  iš griežtai saugomos izoliuotos teritorijos virto pripažintu ir poilsiautojų geidžiamu kurortu?  Apie tai...
Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia