Muziejaus trečiadienis. Apie talentingą muziką, nepaprastą žmogų

Žymus XX a. pirmosios pusės lietuvių muzikos veikėjas Stasys Šimkus (1887–1943) teigė: „Nėra kultūringos ateities be kultūringos muzikos.“ Savo plačia ir įvairiapuse muzikine veikla jis visą gyvenimą siekė kelti lietuvių profesionaliosios muzikos lygį ir žadinti tautinę savimonę.

Rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ skaitytojams norime priminti svarbiausius šios iškilios asmenybės kultūrinius nuopelnus, kurie turėjo ir tebeturi didelę reikšmę lietuvių tautai. 

Stasys Šimkus. Apie 1920 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

1908 m. sukurta S. Šimkaus chorinė daina „Lietuviais esame mes gimę“ (ž. J. Zauerveino), pretendavusi tapti Lietuvos himnu, tebeskamba ir mūsų dienomis – valstybinių švenčių metu, dainų šventėse ir kitomis iškilmingomis progomis. Kompozitorius sukūrė operą „Pagirėnai“, simfoninių kūrinių, puikių instrumentinių kamerinių opusų, o vertingiausia jo kūrybinio palikimo dalis yra dainos. Jose labiausiai išryškėjo kūrybinė individualybė ir meistriškumas. Originalios ir harmonizuotos (chorinės bei solinės) liaudies dainos, duetai žavi lyrizmu, melodingumu, jos iki šių dienų išliko koncertų repertuare. S. Šimkus pelnytai vadinamas lietuvių muzikos klasiku.

S. Šimkaus daina „Lietuviais esame mes gimę“ ( ž. J. Zauerveino), dedikuota Vydūnui. Kauno miesto muziejaus fondai

Dėl prieštaringų charakterio bruožų S. Šimkui buvo priskiriama nemažai pramanytų nuotykių, tačiau nei tikrieji, nei tariamieji nemenkino didžiulio jo, talentingo muziko, autoriteto.

S. Šimkus buvo ir talentingas chorvedys, pedagogas, dirigentas, aktyvus muzikas visuomenininkas, publicistas, aistringas kovotojas už lietuvybę, nenuilstantis lietuviškų dainų ir klasikinės muzikos propaguotojas. 

Stasys Šimkus – Lietuvos kariuomenės savanoris. 1920 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Savarankišką muzikinę veiklą S. Šimkus pradėjo paauglystėje. Trylikos metų baigęs J. Naujalio vargonininkų-chorvedžių kursus Kaune jis dirbo vargonininku įvairiose parapijose, vadovavo chorams ir su jais koncertavo. Jau tada atsiskleidė jo gebėjimas suburti, uždegti choristus ir pasiekti jaudinantį muzikos skambėjimą. 

Vėliau, studijuodamas Varšuvos muzikos institute (vargonų klasėje) ir Peterburgo konservatorijoje (kompozicijos klasėje), S. Šimkus vadovavo lietuvių chorams, rengė lietuviškus vakarus-koncertus. Per atostogas Lietuvoje jis suburdavo chorus ir koncertuodavo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuose ir kituose miestuose. Amžininkai ir to meto spauda stebėjosi chorvedžio talentu. S. Šimkus turėjo ypatingų gabumų patraukti choristus, sudominti ir greitai išmokyti dainų. Jis labai subtiliai jausdavo dainos emocinį turinį ir perteikdavo jį judesiais, mimika, akimis, todėl ir chorų skambėjimas darydavo labai didelį įspūdį. Daugelį metų S. Šimkaus vadovaujami chorai buvo laikomi geriausiais Lietuvoje. 

Kita reikšminga S. Šimkaus veiklos sritis buvo pedagogika. 1923 m. Klaipėdoje jis įsteigė privačią muzikos mokyklą, kuri 1925 metais buvo suvalstybinta. S. Šimkus sakė: „Kaip visur, taip ir muzikoj, tik per gerą mokyklą gali tauta pakilti.“ Jam pavyko suformuoti aukštos kvalifikacijos pedagogų kolektyvą. Čia dirbo užsienyje mokslus baigę lietuviai Jadvyga Čiurlionytė, Juozas Žilevičius, Ignas Prielgauskas ir kt., pakviesta nemažai užsieniečių. Buvo dėstoma pagal užsienio aukštųjų muzikos mokyklų programas, todėl Klaipėdos muzikos mokykla vadinta konservatorija.

Programa. Klaipėdos konservatorijos mokinių orkestro pirmoji koncertinė kelionė. Dirigentas S. Šimkus. 1925 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Ypatingą dėmesį S. Šimkus skyrė simfoninio orkestro klasei. Per septynerius gyvavimo metus mokykla išleido apie 60 kvalifikuotų instrumentalistų, kurių Lietuvoje tuomet labai trūko. Su savo išugdytu mokinių orkestru kompozitorius važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius. Juose pirmą kartą skambėjo M. K. Čiurlionio, L. van Beethoveno, F. Schuberto, kitų klasikų kūriniai. Taigi Klaipėdos muzikos mokykla atliko tuo metu labai svarbią šviečiamąją misiją. Tarp mokyklos absolventų yra žymių muzikų, kaip antai Vytautas Marijošius, Juozas Pakalnis, Antanas Rauchas ir kt. Mokyklos orkestras netgi dalyvavo Valstybės teatro spektaklyje – Dž. Verdžio „Aidoje“, apie kurį susižavėjęs rašė recenzentas Pranas Lubickas (slapyv. Vikt. Pr.): „Šeštadienio spektaklio solenizantas buvo St. Šimkus ir jo orkestras. St. Šimkų Lietuvos visuomenė pažįsta labai gerai – ir seniai. /…/ Pažįstam jį taip pat ir kaip talentingą kompozitorių bei dirigentą. Bet tik iš „Aidos“ mes sužinojome, kad St. Šimkus yra dar ir aukštos kvalifikacijos pedagogas. Todėl, kad čia jo orkestras pasirodė (itin ryškiai – daug stipriau, negu simfoniniuose koncertuose) esąs labai sąmoningai išmokslintas kolektyvas. Ir, kas svarbiausia – gabus ir jautrus kolektyvas. Matyti tai iš visų orkestrą sudarančių instrumentų grupių – tiek pučiamųjų, tiek styginių. Visos tos grupės vienodai tobulos ir elastingos. Temperamentingas (kaip koks italas!) St. Šimkus „Aidoje“ nepraleido nė vieno niuanso, nė vieno dinamiškojo vingio. Dirigentas maestriškai sutelkė harmoningon lenktyniuojančion šeimon visa, kas reikalinga „Aidos“ partitūros meniškajam nuskaidrinimui: ir prinokusius tempus, ir vaiskius forte bei piano, ir logiškai bręstančius crescendo, ir spyruoklinį ritmą, ir pasišiaušusį fatalizmą, ir, pagaliau, neapsakomą garsų grožį. Tiesa, buvo šiokių tokių prasilenkimų su solistais. Bet tai tik todėl, kad St. Šimkus visiškai nerodo vadinamų įstojimų…“ („Lietuvos aidas“, 1930 m. balandžio 26 d.)

Gyvendamas Klaipėdoje S. Šimkus aktyviai dalyvavo visos Lietuvos muzikiniame gyvenime: daug dirbo rengiant 1924 ir 1928 metų Dainų šventes, kartu su J. Žilevičiumi leido žurnalą „Muzika“.

1930 m. Klaipėdos muzikos mokykla buvo likviduota. S. Šimkus persikėlė į Kauną ir gyveno čia iki mirties. 1931 m. vyriausybės siųstas jis lankėsi Milano „La Scala“ teatre, Romos, Vienos, Paryžiaus operos teatruose, kur studijavo operų pastatymus. Sugrįžęs dvejus metus dirbo Kaune Valstybės teatre operos dirigentu. Jo rūpesčiu Valstybės teatro orkestras kas mėnesį rengė klasikinės muzikos koncertus. Daugeliui jų dirigavo pats. 

„St. Šimkus – gan individualių savybių dirigentas. Jis pirmiausia organiškas, temperamentingas ir talentingas muzikas; /…/ Jo muzikinis jautrumas, įgimtoji dirigento dovana, sugebėjimas patraukti paskui save ansamblį yra didesnis negu jo meninis noras konkretizuoti, jo mostų išraiška. Betarpiškumas jam artimesnis, negu sistemingas analizavimas ir detalizacija. Todėl nors gal ne visai lengva dažnai groti orkestrui jam vadovaujant, bet publika jaučia jo muzikalias intencijas – jos įspūdis vieningas ir sklandus. Taip pat nors ne visuomet sutinki su jo interpretacijos smulkmenomis, bet, dalykui pasibaigus, dažnai esti įtikintas vieningai parodytu nusistatymu. St. Šimkaus sritis – lyrizmas; čia jis pasiekia didelio nuoširdumo ir pakilimo“, – rašė vienas žymiausių tarpukario Lietuvos muzikos kritikų Vladas Jakubėnas. („Lietuvos aidas“, 1933 m. balandžio 26 d.)

Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas, kuriuo 1935 m. apdovanotas Stasys Šimkus. Fotografas Edvardas Urbonavičius. Kauno miesto muziejaus fondai

„S. Šimkus buvo itin įdomi asmenybė: gyvas, iškalbingas, pilnas aštraus sąmojo, visapusiškai apsiskaitęs. Jis laisvai vartojo tiek žodžiu, tiek knygas skaitydamas, be lietuvių, dar rusų, lenkų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas.“ (V. Jakubėnas) Jis sugebėjo kitiems daryti įtaką, buvo linkęs vadovauti. Nemėgo nuolaidžiauti, karštai, kartais netgi stačiokiškai, gindavo savo nuomonę. Buvo užsispyręs, gal ir šiurkštokas, bet visada teisingas. „Savo tikėjimus, mintis ir pažiūras S. Šimkus išsakydavo tiesiai, atvirai, nedviprasmiškai. Ir niekad jam nestigo lakaus žodžio, vaizdingų posakių. Nestigo kasdieniniame gyvenime, o taip pat ir jo nesibaigiančiose kovose dėl kultūrinių siekių suaktyvinimo.“ (S. Santvaras) Būdamas stiprių pojūčių mėgėjas labai greitai važinėjo automobiliu. Jis mokėjo būti ir švelnus, jautrus kitų sėkmėms ir nesėkmėms. „Radęs kito žmogaus viduje atgarsį, S. Šimkus būdavo nepaprastas pokalbio partneris. Jo akiratis buvo platus, įvairių problemų prikrautas, nestokojąs pažinimo ir gilios erudicijos.“ (S. Santvaras) 

 

Kauno miesto muziejaus muziejininkė
Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė
kaunomuziejus.lt

Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Muziejaus trečiadienis. Lietuvos aviacijos muziejaus lobiai – 60 video po 60 sekundžių 
Lietuvos aviacijos muziejus ne tik ekspozicijomis visuomenei pristato lietuviškos aviacijos raidą, bet nuolatos ieško ir naujų bendravimo su auditorija...
Muziejaus trečiadienis. Vilties balsai – apie muziką ir žmogiškumą
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tad šįkart...
Muziejaus trečiadienis. Svečiuose pas S. Nėrį ir B. Bučą 
  Būdamas prie šio namo, jo pašlaitėse, kur žydėjo palazdžiukai, pabuvęs po jo stogu tarsi prisilieti prie amžino poezijos...
Muziejaus trečiadienis. Kalpokas Kaune
Šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia itin didelės apimties paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Taigi rubrikoje „Muziejaus...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia