Muziejaus trečiadienis. Antano Varašiaus laiškai iš Galicijos fronto

Kartais vienos šeimos archyvas saugo ne vieną persipynusią gyvenimo istoriją. „Muziejaus trečiadienio“ rubrika jau pasakojo apie 1924 m. vykusias Elenos Varašiūtės ir Viktoro Jocaičio tuoktuves. Šįsyk norime kiek praskleisti Elenos brolio Antano likimo uždangą. Jo gyvenimą nušviečia Jocaičių šeimoje augusios Angelinos Zavadskytės-Naskauskienės muziejui padovanoti eksponatai.

Praėjus šimtui metų likusios tik pavienės nuotrupos: vienuolika iš fronto Pirmojo pasaulinio karo metu rašytų laiškų, viena kita jauno vyro carine karine uniforma nuotrauka.

Laiškai taip pat trumpučiai, fragmentiški, nors kiekvienas sakinys labai konkretus, apie svarbius rūpesčius, daugelio dienų ir mėnesių apmąstymus bei išgyvenimus. Juose beveik nieko nėra apie rūsčias karo realijas ir permainingas fronto peripetijas – jei tokių laiškų ir buvo, galbūt juos sulaikė cenzūra. Daugiausia sielojamasi, kad negaunama žinių iš namiškių, o paties laiškai taip pat jų nepasiekia. Pinigus siųsti taip pat reikėjo itin atsargiai – kraštutiniu atveju, prieš tai išsiklausinėjus, ar nėra kitų galimybių.

Pradžioje dauguma Antano Varašiaus laiškų siųsti motinai Liudvikai Buivydaitei-Varašienei, nes tėvas vargonininkas Antanas Varašius buvo išvykęs dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Paskui – broliui Steponui (vėliau žymiam dailininkui), kuris nuo mobilizacijos išsigelbėjo įstojęs į Mogiliovo arkivyskupijos Romos katalikų dvasinę seminariją. Beveik visi laiškai rašyti lenkų kalba, išskyrus vieną rusiškai. Į tėvus kreipiamasi kochany i drogi tatuś, kochana mamusią, brolis Steponas vadinamas Stefuś, Stefan, sesuo Elena – Hela, Helcia. Pats jaunesnysis Antanas pasirašo Antek (Antanuku) ar net Antoszka. Įdomu, kad archyve išlikę pavieniai jo tėvų laiškai rašyti tik lietuviškai.

Laiškuose nuolat reiškiamas rūpestis namiškiais, jie persisunkę sentimentais, ypač pradžios ir pabaigos kreipiniuose, kuriuose taip pat atiduodama pagarba, nusilenkiant (ukłon) giminėms ir pažįstamiems. Pavieniais atvejais paminimi konkretūs žmonės, kaip dėdė Dominykas, kai kurie kraštiečiai. Žinoma, niekas nenusipelno tiek meilės, kaip artimieji. Laiške tėvui atsisveikindamas Antanas rašo: „Bučiuoju rankeles tūkstančius kartų ir linkiu visa ko geriausia iš Kūrėjo.“ Pasirašo „sveikas, tačiau nelinksmas, nes atskirtas nuo šeimos lizdo sūnus Antekas“.

Antanas Varašius su draugu 1912 m. carinėje kariuomenėje. Kauno miesto muziejaus fondai

Tiksliau nustatyti A. Varašiaus dalinį padeda vieno laiško pabaigoje rusiškai užrašytas adresas: „A. A. Varašiui. 165-asis pėstininkų Lucko pulkas, 11 kuopa. Kijevo miestas.“ Šis pulkas, kurio pavadinimas nusistovėjo 1898 m., 1911–1914 m. buvo dislokuotas Kijeve ir tuo metu į jį patekdavo šauktiniai iš Kijevo ir aplinkinių miestų. Galbūt Kijeve ir vėliau veikė kaip pulko kanceliarija, per kurią keliavo kariškių laiškai. Pačios kareivinės iki šiol turi istorinį „Lucko kazarmų“ pavadinimą (dabar Dehtiarivo g. 11), nors po 1917 m. jos ėjo iš rankų į rankas. Laiškuose Antanas užsimena, kad turi pulke keletą pažįstamų lietuvių, su kuriais dažnai pasikalba ir atsimena Lietuvą.

Pirmieji datuoti rinkinio laiškai – 1914 metų ir žymi Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Nieko keista, kad patekęs į kariuomenę A. Varašius tuo metu atsiduria Kijeve, nes 1914 m. liepos 31 d. šalyje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, o jau rugpjūčio 6 d. Austrija-Vengrija paskelbia Rusijai karą. Tų metų liepos 25 dienos laiške Antanas praneša esąs gyvas ir sveikas, jau apsipratęs su dabartine padėtimi. Nurodo, kad jo dalinys šiuo metu apsistojęs Volynės gubernijos Novostavo kaime (apie 30 km į pietvakarius nuo Lucko), kur kelias dienas įrenginės apkasus. Iki Austrijos-Vengrijos sienos tebuvo 50 varstų (tai yra kiek daugiau nei 50 kilometrų). Pasienyje, kiek girdėti, jau nebebuvo likę sargybos, nes kariuomenė atsitraukė į kažkurį miestelį. Vietiniai gyventojai gelbėjosi bėgdami ir palikdami savo ūkius. Dėl to Antanui nerimo kėlė ir padėtis gimtinėje, jis klausė, kas girdėti Kauno gubernijoje.

Užsimenama ir apie neregėtas kainas („brangumas neišpasakytas“): už pusiau baltą duoną, kainavusią 7–8 kapeikas, dabar tenka mokėti 15, už arbatos stiklinę – 4 kapeikas. Sviesto kaina pakilo iki 50, lašinių – 40 kapeikų, o už kiaušinius teko mokėti po 4 kapeikas.

Tai buvo tyla prieš audrą. Nepraėjus mėnesiui, rugpjūčio pabaigoje Rusijos kariuomenė pradėjo šiame fronte masinį puolimą ir užvirė permainingos kovos. Abiem pusėms patyrus šimtatūkstantinių nuostolių, rugsėjo pradžioje rusai pajėgė užimti dalį Vakarų Galicijos, beveik visą Bukoviną ir priartėjo prie Karpatų. Tačiau rugsėjo pabaigoje austrams į pagalbą atskubėjo vokiečiai, permetę dalį savo kariuomenių ir pradėję puolimą Varšuvos kryptimi, tad kovos pietvakariuose kiek aprimo.

Kitas Antano laiškas, tiksliau atvirlaiškis, Raseinius pasiekė lapkričio pabaigoje. Galima tik spėlioti, kaip su praėjusiomis kovomis galėjo būti susijęs vokiškas atvirukas, ant kurio rašytas laiškas, tačiau jis išleistas Chaimo Kurzo krautuvės gerokai toliau į vakarus nuo tuometinės fronto linijos esančiame Bečiaus mieste. Pasinaudodamas atvirlaiškio forma, vieną eilutę A. Varašius net užpildė vokiečių kalba: „Biecz, den 7 Oktober 1914 Jahre“ (gal vis dėlto klaida, turėtų būti „November“ – lapkritis). Šis laiškelis adresuotas Antano motinai Liudvikai Varašienei Jurgio („M-me Varašus“) ir pradedamas tradiciniu klausimu, kodėl taip retai rašanti. Prašoma padėti neseniai sutiktam Antanui Liutkui, kuris taip pat iš namų negauna jokių žinių.

Antano Varašiaus atvirlaiškis, rašytas motinai Liudvikai Varašienei. 1914 m. lapkričio mėn. Kauno miesto muziejaus fondai

Dar vienas laiškas motinai rašytas po mėnesio, gruodžio 19 d. Antanas praneša gruodžio 10 dieną gavęs iš namiškių laišką, už kurį neranda būdų atsidėkoti. Rašo, kad dar neatplėšęs suprato, jog Steponas jau namuose, nes atpažino jo rašyseną. Matyt, laiške atsiliepiama į žinią, kad brolis pateko į seminariją, nes dėkojama Dievui, kad Steponui pavyko, „duok jam, Dieve, dalios ir sėkmės visame kame“. Pats Antanas apgailestauja, kad jam neteks iš šitos nelaisvės išsisukti, – teksią 3 metus atgailauti, tik nežinia, ar Rusija ištversianti 3 metus be karo, nes ir 1910 metais paimtus į tarnybą paliko, nors turėjo lapkritį paleisti.

Kadangi motina klausė, Antanas aprašo, kaip yra maitinami. Ryte, kas turi savo arbatos, gerai, o kas ne – išgeria gryno vandens puodelį ir kenčia iki pietų, kurie būna 12 valandą. Pietums kukli porcija mėsos, kokia nors sriuba arba kopūstai ir grikių košė.

Kad kilęs iš muzikalios šeimos, Antanas įrodo pasigirdamas, kad pas juos yra balalaikininkų orkestras (orkiestr bałałajusnikuw), su kuriuo jam teko šeštadienį groti pulko teatre, mat pulkas turi savo teatrą ir „kinematografą“ kariams.

Po šio laiško eina kelių mėnesių tarpas, per kurį Pietvakarių fronte vėl buvo įsisiūbavę karo veiksmai. Rusijos kariuomenės vadovybė planavo žiemą užgrobti Karpatų perėjas, kad galėtų pavasarį įsiveržti į Vengrijos lygumas. Tačiau 1915 m. sausio pabaigoje puolimą pradėjo ir austrai, užvirė atkaklūs mūšiai Karpatų priekalnėse.

Deja, iš 1915 metų išlikęs tik vienas A. Varašiaus laiškas motinai, datuotas kovo 9 diena. Jame skundžiamasi, kad apie šeimą tenka daugiau išgirsti iš kitų, prašo rašyti bent po keletą žodžių, nes jam širdį skauda pagalvojus, kad niekuo prieš motiną nenusikaltęs yra taip skaudžiai nubaustas. Vėl daugybė klausimų: ką rašo tėvelis, kaip sekasi Elenai mokslai ir kt. Prašo atsiųsti ką nors iš maisto produktų, o svarbiausia – rūkalų, nes pas juos sunku gauti, o be to, nėra smulkių. Šiaip nieko naujo.

Vis dėlto galbūt 1915 metams galime priskirti ir vieną nedatuotą rinkinio laišką. Jį Antanas siuntė savo bendravardžiui tėvui. Rašytas pavasarį, nes užsiminta, kad ankstesnis laiškas siųstas per Dievo gimimo šventę (Kalėdas), o orai dabar pas juos tokie, kaip Raseiniuose būna balandį, nes medžiai jau leidžia žalius lapelius.

A. Varašius rašo, kad šiaip ne taip keturi mėnesiai praplaukė, matyt, turėdamas omenyje laiką nuo minėto ankstesnio laiško. Nuo permainų jam, kaip sako, „beveik plaukai ant galvos stojosi“, ir ne dėl sunkumų, nes trejus metus kiekvienam tenka ištarnauti, bet kad ši tarnyba ne taip susiklostė, kaip jis galvojo ir planavo. Vėl užsimena apie 1910 m. šauktinius, kurie turėjo būti paleisti jau lapkritį, tad klausinėja, ką apie karą rašo užsienio laikraščiai.

Galbūt šis laiškas pasiekė tėvą, tačiau atgalinis, rašytas iš Port Vašingtono (Viskonsino valstija), išlikęs tik 1917 m. balandžio 1 dienos. Laiške tėvas rašo: „Brangus mana suneli Antanai, neparsenei aplaikeu ir nog tamsteles laiszkeli taigi malonu man girdieti kad dar esate sveiki ir atsiekei sava tiksla.“

Antano Varašiaus (vyresniojo) laiškas Antanui Ragauskui. Su prierašais sūnums Antanui ir Steponui. Port Vašingtonas (Viskonsino valstija), 1917 m. balandžio 1 d. Kauno miesto muziejaus fondai

Tuo tarpu, priešingai nei karių lūkesčiai, karas nesiruošė baigtis, o 1915 metų pavasarį susiklostė nauji dideli įvykiai, savaip rikiuodami žmonių likimus. Balandžio 15 (28) dieną vokiečių pėstininkų brigada užėmė Raseinius. Varašių šeimą dabar perskyrė ir fronto linija, kas, žinoma, dar labiau apsunkino susirašinėjimą.

Vos vienas laiškas rinkinyje – 1916 metų, datuotas vasario 15 diena. Jis skirtas broliui Steponui ir rašytas rusų kalba. Antanas pradeda laišką keliomis pastabomis broliui, kodėl šis nežymi datų ant laiškų ir kodėl smulkiai neaprašo kliūčių, trukdančių įstoti į Petrogrado seminariją. Skundžiasi, kad niekaip negali gauti savo dokumentų, dėl to neturi galimybių įstoti į praporščikų mokyklą. Prašymą išsiuntęs visoms įstaigoms, tačiau kol kas negavęs atsakymo. Dar kartą Stepono prašo atsiųsti nuotraukėlę, kad „bent ant popieriaus galėtų su juo susitikti“.

1917 m. vasario 5 dieną A. Varašius rašo laišką broliui iš kažkokio kaimo, kuris viršutiniame kampelyje galbūt pažymėtas trumpiniu „S Michal“. Laiške prašoma plačiau aprašyti, kaip turėtų atrodyti prašoma klarneto detalė.

Tų metų gegužės 1 dienos laiške broliui Antanas praneša, kad buvo paskirtas 15 kuopos vadu (dowódcem 15 roty) ir greitu laiku perims pareigas. Ragina vasarą, kai paleis iš seminarijos, būtinai, „be jokių atsikalbėjimų ir juokų“, atvažiuoti, kartu pasiimti savo mantą ir knygas. Tame kaime, kuriame apsistojęs Antano dalinys, yra bažnyčia ir simpatiškas kunigas. Aplinkui bažnyčių gausu kiekviename kaime. Traukiniu reiktų važiuoti iki Ternopilio, o iš ten, paėmus arklius, – iki Nastasivo (kaimas piečiau Ternopilio). Sutaną, jei dar nepasiūta, Steponui pasiūsią Ternopolyje, mat čia siuvėjai profesionaliai išmano tokių drabužių siuvimą. Taip pat Steponui žadama pora zomšinių pirštinių. Pats Antanas sakosi gyvenąs gerai, nors ne taip, kaip Suomijoje, nes čia kaimas. Galbūt broliai buvo per tą laiką susitikę, mat išlikęs ir dokumentas, 1917 m. vasario 6 d. dvasinės seminarijos išduotas Steponui, leidžiantis jam per atostogas keliauti į Suomiją.

Birželio 11 d. Steponui adresuotas dar vienas laiškas, kuriame Antanas atsiprašo ilgai neatrašęs, nes nebuvę laiko – kuopoje trys būriai, su kuriais reikia dirbti. Rašo, kad pas jį nieko naujo, gyvena po senovei, tik netrukus turėsią keisti pozicijas.

Tikėtina, kad Steponas vasarą nebespėjo aplankyti brolio, nes fronte įvykiai vystėsi greičiau. Birželio pabaigoje Rusijos kariuomenės vadovybė planavo dar vieną puolimą Lvovo kryptimi. Tačiau tuo metu kariuomenėje jau buvo jaučiamas pakrikimas, puolimas greitai užstrigo ir austrai-vengrai perėjo į kontrpuolimą. Liepos mėnesį Rusijos daliniams teko trauktis iš Ternopilio, kuris nuo 1914 m. rugpjūčio buvo karinės generalgubernijos centru.

Spalio 26 d. laiške Steponui Antanas, matyt, reaguoja į brolio pasitraukimą iš seminarijos. Nors, kaip rašo, ir nesijaučia pakankamai subrendęs tokiais atvejais dalintis savo nuomone, tačiau vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad Steponas nuo šiol nebe seminarijos auklėtinis, o tik „civilis džentelmenas“. Nežino, ką ir patarti, tačiau gali tik viena pasakyti: „Kai būsiąs išsiųstas į pozicijas, lai stengiasi atvykti pas jį.“ Jei turįs teisę stoti savanoriu, tegul taip ir pasielgia. Taip pat prašo gauti pažymėjimą iš komisariato, kad esąs pabėgėlis, nuo praėjusių metų gruodžio visiškai išlaikomas brolio. Užsimena, kad diena anksčiau buvo atvykęs lenkų legiono kapitonas, rinkęs į legioną visus lenkus. Antanas kol kas nedavęs sutikimo, nes tikisi gauti poručiko laipsnį tame pačiame pulke.

Paskutinis laiškas rinkinyje datuotas 1917 m. lapkričio 11 d., t. y. jau po bolševikų perversmo Rusijoje. Antanas vėl stebisi, kad Steponas negauna jo laiškų – gal kur pakeliui pražūna. Primena ankstesniuose trijuose laiškuose prašęs užsukti į policijos komisariatą ir gauti liudijimą, dar sykį pakartodamas tą patį prašymą.

Pirmasis pasaulinis karas artėjo prie pabaigos, kaip ir Antano Varašiaus laiškai iš fronto. Deja, ištvėręs kelerius ilgus metus, jis taip ir nebegrįžo į tėvynę, dabar jau nebežinomomis aplinkybėmis žuvęs svetimame krašte.

 

Apie eksponatus pasakojo
muziejininkas Rokas Sinkevičius
kaunomuziejus.lt

 

 

 

 

 

 

Muziejaus trečiadienis. Įsikūręs skrydžių prisiminimuose
Lietuvos aviacijos muziejus šiemet mini savo veiklos 30-metį. Dar iki įsteigimo, 1989 metais muziejus pradėjo kurtis buvusios Kauno oro...
Muziejaus trečiadienis: Kuratorių mūšis!
Pastarąsias kelias savaites Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus jungėsi prie Jorkšyro muziejaus (Yorkshire Museum) „kuratorių mūšio“ (#CURATORBATTLE) iššūkio....
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies metamorfozės: kas pasikeitė per 100 metų?
Kauno pilis yra vienas seniausių Lietuvoje architektūrinių objektų, 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės....
Muziejaus trečiadienis. Jurgis Dobkevičius: Nuo Sankt Peterburgo iki Paryžiaus, arba Kaune sukurtas pirmasis lietuviškas lėktuvas
Šiemet minimos Jurgio Dobkevičiaus gimimo metinės – 120-osios. Nors likimas atseikėjo Jurgiui Dobkevičiui tik 26-erius metus (1900-1926), dar jaunystėje...
Muziejaus trečiadienis. Įsikūręs skrydžių prisiminimuose
Lietuvos aviacijos muziejus šiemet mini savo veiklos 30-metį. Dar iki įsteigimo, 1989 metais muziejus pradėjo kurtis buvusios Kauno oro...
Muziejaus trečiadienis: Kuratorių mūšis!
Pastarąsias kelias savaites Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus jungėsi prie Jorkšyro muziejaus (Yorkshire Museum) „kuratorių mūšio“ (#CURATORBATTLE) iššūkio....
Muziejaus trečiadienis. Kauno pilies metamorfozės: kas pasikeitė per 100 metų?
Kauno pilis yra vienas seniausių Lietuvoje architektūrinių objektų, 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės....
Muziejaus trečiadienis. Jurgis Dobkevičius: Nuo Sankt Peterburgo iki Paryžiaus, arba Kaune sukurtas pirmasis lietuviškas lėktuvas
Šiemet minimos Jurgio Dobkevičiaus gimimo metinės – 120-osios. Nors likimas atseikėjo Jurgiui Dobkevičiui tik 26-erius metus (1900-1926), dar jaunystėje...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia