Mick ter Reehorst: „Europos stiprybė – nuolatinis kismas“

„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso žemyno, šiemet bus virtualus, nors turėjo vykti istoriniuose Lietuvos banko rūmuose. Ką gi, gal kitąkart – būtų nuostabu diskusijų ir pranešimų klausytis ten, bet turbūt jau visi susigyveno su dabartine situacija. Jei norime iš jos ištrūkti, turime dar pabūti atskirai. Bet kartu.

Vienas Europos kultūros sostinės forumo diskutantų – olandas Mick ter Reehorst, platformos „Are We Europe“ įkūrėjas. Platforma leidžia to paties pavadinimo ketvirtinį žurnalą (popierinį!) bei istorijas iš viso žemyno (ir ne tik) publikuoja įvairiomis skaitmeninėmis formomis. Mick paskutinę forumo dieną, gegužės 22 d., dalyvaus diskusijoje apie tai, ar COVID-19 meta iššūkį globalios kultūros idėjai. Apie istorijų prasmę ir poveikį bei europietiškumo – ar globalumo – sampratą ir pasikalbėjome.

Sveikas, ar tu Amsterdame?

Šiuo metu – taip, bet šiaip reziduoju Briuselyje, čia įsikūręs ir pagrindinis „Are We Europe“ biuras. Atvykau išspręsti šeimos reikalų, dar šią savaitę planuoju traukiniu grįžti į Belgiją. Turiu visus reikalingus dokumentus, taigi galiu keliauti. Taigi taip, esu olandas, bet, kadangi gyvenu Belgijoje, mieliau prisistatau kaip europietis ar Beniliukso gyventojas. 

Manau, būtent europiečio identiteto klausimas ir taps mūsų pokalbio ašimi! Kalbuosi su tavimi kaip su žurnalo „Are We Europe“, tyrinėjančio europietiškąjį identitetą, leidėju, bet įdomu sužinoti, kaip atėjai iki šios pozicijos.

Baigęs mokyklą porą metų pakeliavau. Čia, Amsterdame studijavau žunalistiką ir tarptautinius santykius, vėliau mokslus pratęsiau Paryžiuje. „Are We Europe“ – jau ketvirtoji mano įsteigta kompanija, ir pagaliau jaučiuosi savo vietoje – tai yra tai, ką visuomet norėjau veikti. 

Kas paskatino patikėti, kad žmonėms Europoje ir ne tik joje trūksta dar vieno žurnalo apie kultūrą, visuomenę, politiką?

Mes apie tai negalvojome. Tiesiog sugalvojome ir padėjome. Anksčiau publikuodavome istorijas internete, turėjome šiokį tokį skaitmeninį europiečių žurnalistų kolektyvą. Ir būtent tam įžvelgėme nišą – taip, yra „Euronews“ ir panašių žiniasklaidos priemonių, bet palyginus nedaug. Be to, patys irgi mėgome nepriklausomus žurnalus, tad nusprendėme surinkti geriausias per metus internete publikuotas istorijas ir pasikviesti į talką dizainerį. Žurnalo kūrimo procesas pasirodė nuostabus. Paeksperimentavome su dažnumu – iš pradžių virtualius numerius rengėme kas mėnesį, kiekvienas jų turėjo konkrečią temą, vėliau – kas ketvirtį. O 2018 m. lapkritį pagaliau ir atspausdinome. Nepuolėme iš karto į spaustuvę, nes paprasčiausiai nenorėjome deginti pinigų – paraleliai ieškojome rėmėjų, partnerių. 

Kai sakai „mes“, ką turi omenyje? Kiek tarptautinė yra žurnalo redakcija? 

Pradėjome keturiese, visi olandai, visi iš Amsterdamo. Dabar – dešimt žmonių, dalis dirba ne pilnu etatu. Aš ir dalis komandos – Briuselyje, bet ne visi, ir taip, esame labai tarptautinis kolektyvas. Aš – vyriausias, man 28-eri, bet turime ir labai entuziastingų dvidešimtmečių. O bendradarbių, korespondentų turime visose Europos šalyse, taip pat ir JAV, Izraelyje. Turime ir lietuvių!

Kaip platinate žurnalą? Lietuvoje man jo neteko matyti.

Iki pandemijos turėjome išsikėlę tikslą iki metų pabaigos būti visose Europos šalyse. Tai sudėtinga, nes ne visose gyva nepriklausomų žurnalų kultūra, ne visur yra bendradarbiauti, anglakalbę spaudą pristatyti galinčių knygynų. Bet 25-ose šalyse mus galima įsigyti, taip pat ir internetu. Mes nedideli, taigi oro uostuose žurnalo nerasite. Labiau hipsterių knygynėliuose, cha cha. Latvijoje, pavyzdžiui, žurnalą galima įsigyti. O toliau – bus matyt. 

Jūsų  kuriamas istorijas galima skaityti ir internete – finansiškai paremiant nepriklausomą žurnalistiką ar… tiesiog. Kaip pandemija, karantinas, paveikė jūsų skaitmeninę auditoriją? Ar ji išaugo, ar žmonės linkę daugiau investuoti į turinį?

Oi, skaičiai tikrai išaugo. Žinai, žurnalus žmonės skaito, kai turi tam laiko. Dabar turi. Be to, nuo kovo skaitmeninį turinį kuriame konstruktyviai žvelgdami į situaciją – pandemiją ir jos keliamą krizę. Naujas žurnalo numeris bus apie solidarumą krizių metu. Apie tai, kaip lokalios iniciatyvos visoje Europoje su tuo kovoja. Tai kritinės, visgi pozityvios istorijos, ir jos – kaip kokybiška alternatyva plačiojoje žiniasklaidoje vyraujančioms nuotaikoms –  skaitytojus tikrai domina. 

Mick ter Reehorst. Asmeninio archyvo nuotr.

Skaitmeninio turinio šiandien gal net per daug. Prie skaitinių prisidėjo virtualūs koncertai, parodos, opera, teatras. Tai atrodo labai patogu ir globalu – sėdint namie Europoje aplankyti spektaklį Niujorke. Kaip manai, ar pakanka laiko įsigilinti, ar žmonės tik spaudžia „next“, jei ir prisiverčia įsijungti dar vieną transliaciją, kai šiaip jau reikia dirbti ir tvarkytis?

Vasario pabaigoje – kovo pradžioje viskas vyko labai sparčiai, šalys viena po kitos ėmė užsidarinėti, o veiksmas jose – slopti. Tuomet pasipylė daug nuostabių virtualių iniciatyvų, jos sulaukė daug dėmesio. O dabar jau susigyvenome su pasikeitusiu ritmu, dienos dabar panašesnės į „normalius“ laikus, nei karantino pradžioje. Visgi manau, kad žmonės daugiau dėmesio skiria geriems, pozityviems dalykams. Negatyvių turėjome ir prieš pandemiją – kad ir „Brexit“ ar Trumpas. Gal tai tik mano burbulas? Norėčiau tikėti, kad ne – juk tikrai, kiek galima bukai spaudinėti „next“. 

Skaitymas apie kitus kraštus, jų patirtis ir gyvenimo būdą neretai žadiną norą keliauti – arba atvirkščiai, domiesi istorijomis tų šalių, kurias jau esi lankęs. O dabar keliauti negalime, nežinia, kada galėsime tokiu pat tempu, kaip iki pandemijos, nežinia, ar to reikia. Kokią šiame kontekste matai žurnalo apie Europą prasmę? Ar skaitymas gali atstoti lėktuvo bilietą?

„Are We Europe“ iš esmės yra apie Europą be sienų. Mūsų įsitikinimu, sienos tarp valstybių neegzistuoja – ne tik politine prasme, bet ir kultūrine. Dabar jos gana fiziškai vėl iškilo. Visgi mūsų istorijos – ne kelionių istorijos. Jos nekviečia dėl konkrečių priežasčių vykti į vieną ar kitą miestą. Jas rašo ne kelionių žurnalistai, o tų miestų, regionų gyventojai, atskleidžiantys lokalias perspektyvas, įdomias europiečių auditorijai. Taigi šia prasme niekas nepasikeitė – istorijos neturi sienų. Žinoma, kultūriniai mainai ir kelionės – puiku, bet tai nėra pirminis mūsų tikslas. 

Keičiasi Europos ir pasaulio politinis klimatas. Kai kurios šalys, atrodo, nieko prieš sienų sugrąžinimą. Kitose išvis nežinome, kas vyksta. Ar tai turės įtakos kultūros be sienų sampratai?

Taip, bijau, kad taip. Tai kliūtis, kurią pasiekė Europos Sąjunga kaip politinė koncepcija. Tai viena didžiausių mus ištikusių krizių. Politiniai lyderiai, vos pasigirdus pavojaus varpams, pasislėpė „nacionaliniuose bunkeriuose“ ir nusprendė veikti savarankiškai. Dabar jau pradedame vėl kalbėtis. Neišlaikėme testo, ir tai ne ES, o šalių lyderių kaltė. Tai nėra gera kryptis ateičiai. Visgi noriu tikėti, kad mūsų žemynas kaip kultūrinė koncepcija yra  daug daugiau, nei šiuo metu sąjungoje esančios šalys. Ir ši kultūrinė koncepcija niekur nedings, nepaisant to, kad iš ES jau išstojo Jungtinė Karalystė. 

Ką daryti, kad būtų taip, kaip tu sakai?

Nemažai tenka skaityti straipsnių, kuriuose teigiama, kad krizė priverčia įvertinti, kas iki jos buvo gerai. Žinoma, solidarumo, požiūrio į migrantus klausimais jau ėjome žemyn. Krizė parodė, kad solidarumas egzistuoja iki tam tikro lygio, kol tai neliečia, pavyzdžiui, Nyderlandų finansų. Man, kaip olandui, dėl to gėda. Tai buvo mūsų proga pademonstruoti, kad Europos Sąjunga yra daugiau nei ekonominė sąjunga. Kita vertus, tikiu, kad krizė padės surinkti kritinę pokyčių norinčių žmonių masę. Jau dabar girdime daug nevyriausybinių organizacijų, mąstytojų, net politikų, kurie tiki, kad yra alternatyvų, ir siūlo konkrečias idėjas. Taigi tam tikra prasme ši krizė galbūt ir buvo reikalinga. Vien dėl to, kad mus suvienytų. Šalių lyderiai privalo suprasti, kad vieni jie negali veikti. Virusas nepripažįsta sienų, ekonominė krizė – irgi ne.

Visgi kas labiau traukia vienus prie kitų? Panašumai ar skirtumai?

Galiu pasirodyti banalus, bet tikiu Europos Sąjungos moto – „vienovė įvairovėje“. Pastaraisiais metais publikavome istorijas iš visų Europos ir pasaulio kampelių. Moldavija, Graikija, JAV, net Grenlandija įdomu mums ir skaitytojams. Didžiuojuosi tuo, ką kaip žiniasklaidos vienetas įgyvendinome. Europa niekada netaps unifikuota mašina, kuria galbūt jau tapo kai kurios didžiosios pasaulio šalys. Mes ir toliau būsime įvairus, margas žemynas, kuriame išsitenka ir kairieji, ir dešinieji, ir šiauriečiai, ir pietiečiai, skirtingos išvaizdos, pažiūrų, kilmės žmonės. Jie čia atvyksta ir vėl išvyksta, grįžta parsiveždami patirties. Europos stiprybė – nuolatinis kismas, ir būtent įvairovė daro ją tokia laisva. Nenorėčiau, kad būtų kitaip. Taigi ačiū ES už šūkį. 

areweeurope.com
forumas.kaunas2022.eu

Kotryna Lingienė

Jonas, Jokūbas ir Tomas Šinkūnas (interviu)
Pandemijos akivaizdoje būriai optimistų yra įsitikinę, jog pamažu pradėsime pasaulį matyti kiek kitaip: į savas problemas žvelgsime lyg į...
Paversti svetimą savu. Pokalbis su antropologu Vyčiu Čiubrinsku
Kolektyvinė sąmonė dažnam girdėtas žodžių junginys su nujaučiama, gal kiek miglota reikšme. Atidžiau į jį įsiklausyti skatina šis laikotarpis,...
Pirmasis atvejis Lietuvoje: Šančių ateities urbanistinę ir architektūrinę viziją kurs gyventojai 
Apie miestų plėtrą ir modernizavimą dažnai kalbama kaip apie visą teritoriją apimantį reiškinį, bet dažnai užmirštama, kad kone visais...
Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jonas, Jokūbas ir Tomas Šinkūnas (interviu)
Pandemijos akivaizdoje būriai optimistų yra įsitikinę, jog pamažu pradėsime pasaulį matyti kiek kitaip: į savas problemas žvelgsime lyg į...
Paversti svetimą savu. Pokalbis su antropologu Vyčiu Čiubrinsku
Kolektyvinė sąmonė dažnam girdėtas žodžių junginys su nujaučiama, gal kiek miglota reikšme. Atidžiau į jį įsiklausyti skatina šis laikotarpis,...
Pirmasis atvejis Lietuvoje: Šančių ateities urbanistinę ir architektūrinę viziją kurs gyventojai 
Apie miestų plėtrą ir modernizavimą dažnai kalbama kaip apie visą teritoriją apimantį reiškinį, bet dažnai užmirštama, kad kone visais...
Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia