Mėnesio tema. Kerų muzikos kerai 

Jau keliskart „Grammy“ nominacijų sąrašuose skambėjęs Kauno, tiksliau, Kauno miesto simfoninio orkestro, vardas – daugelio žmonių nuopelnas. Ir muzikantų bei orkestro vadovo Algimanto Treikausko, ir Kauno filharmonijos, savo architektūrine prigimtimi ypač tinkamos įrašams, ir į mūsų miestą suskrendančių geriausių pasaulio solistų, ir juos sukviesti padedančio dirigento Constantine’o Orbeliano. Ir dar dviejų viešumoje beveik niekada nematomų žmonių – garso režisierių. Vilius ir Aleksandra Kerai prieš beveik aštuonerius metus įkūrė kompaniją „Baltic Mobile Recordings“ ir… nė nebandė apsiriboti Baltijos šalimis. Jie nuolat dirba Vokietijoje, Anglijoje ir kitur. Nedidelė jų studija – Valstybiniame jaunimo teatre prie Vilniaus rotušės. Čia labai daug įrašų, didelių monitorių, fortepijonas, tobula akustika. Tikrai – net pokalbio įrašas ausinėse skamba puikiai. O pažintį su Kaune studijavusiais vilniečiais pradedu nuo asmeninio klausimo. Turbūt nė viena kartu dirbanti pora jo neišvengia. 

Kaip susipažinote? 

Aleksandra: Kauno technologijos universitete. Aš baigiau konservatoriją, klasikinio fortepijono specialybę, o Vilius buvo fleitininkas. Nusprendėme, nors ne vienu metu, kad garso režisūra ir darbas užkulisiuose yra mieliau širdžiai ir protui.

Vilius: Aš keleriais metais anksčiau įstojau į KTU. Aleksandra baiginėjo bakalaurą, o aš grįžau baigęs magistro studijas užsienyje ir ėmiau dėstyti. Ji buvo pati geriausia mano studentė. 

Kuo gi ta garso režisūra pasirodė mieliau už atlikėjo profesiją?

Vilius: Garso režisūra leidžia nenutolti nuo meno, bet prisiliesti prie jo iš visai kitos pusės ir daug platesniu spektru. Aš jaučiau nemažą scenos baimę ir nusprendžiau, kad tikrai nebūsiu muzikantas, nes scenoje negalėsiu atiduoti viso savęs. Bet nenorėjau ir pasitraukti iš muzikos. Garso režisūra žavėjo visada, net radiją mokykloje buvau įkūręs, ir tėtis domisi įrašais. Gal netiesiogiai ir pastūmėjo, nors mano šeimoje visi buhalteriai. Atsitiko taip, kad įstojau į KTU ir nepasigailėjau – specialybė žavi iki dabar. Nė vienos dienos tokios pat.

Aleksandra: Mama dar vaikystėje vesdavo į operą, kitus teatrus, namie klausydavomės plokštelių – muzikos, vaikiškų spektaklių. Apskritai buvau emocionalus vaikas. Penkerių metų pradėjau groti fortepijonu. Baigdama konservatoriją uždaviau sau rimtą klausimą: ar aš noriu būti atlikėja? Atsakiau sau sąžiningai: nesu pakankamai talentinga, kad būčiau scenoje. Be to, norėjosi gyvenime daugiau spalvų nei tik juodi ir balti klavišai. Aišku, nesinorėjo neišnaudoti viso žinių bagažo. Tarp specialybių stojimų sąrašuose pastebėjau muzikos technologijas – garso režisūrą. O magistrą jau rinkausi labai kryptingai – žinojau, kad noriu dirbti su orkestrais. Sužinojau, kad yra tokia specialybė kaip tonmeisteris, ir įstojau į Kopenhagos karališkąją akademiją. Tai reta specialybė – dar galima studijuoti Vokietijoje, panašių studijų yra Anglijoje. 

Kuo tonmeisteris skiriasi nuo garso režisieriaus?

Aleksandra: Tai suteikia privilegiją su orkestru dirbti labai artimai, spalvinti jį, užmegzti itin glaudų ryšį su dirigentu. Jei gerai išmanai partitūrą, kas yra privaloma, tai gali vadovauti įrašui ne tik iš techninės, bet ir iš meninės pusės. Lyg savotiškas pilkasis kardinolas. 

Pakalbėkim apie stereotipus. Ar garso režisierius – „vyriška“ profesija? Kaip tai suvokia tie patys orkestrų nariai, dirigentai, galų gale – kolegos?

Aleksandra: Lietuvoje stereotipas egzistuoja. Pirmojoje savo darbovietėje, LRT, iš pradžių sulaukdavau nustebusių žvilgsnių. Negaliu sakyti, kad tai buvo nepasitikėjimas, galbūt abejonės, ar tikrai moteris gali būti garso režisiere. Studijų Kopenhagoje metu šis mitas mano galvoje visiškai išsisklaidė. Supratau, kad moteris turi rasti savo vagą šioje specialybėje. Kai tvirčiau pradėjau žengti savo keliu, iš kolegų vyrų ėmiau sulaukti palaikymo ir paskatinimo. Už tai, kad sparnų nenukarpė, esu jiems labai dėkinga.

O kaip pradėjote dirbti kartu?

Vilius: LRT laikais jau buvo bendrų projektų. Ten dirbdami ėmėme sulaukti pasiūlymų įrašams ir iš šalies, tai vienas orkestras, tai kitas pasikviesdavo. Tapome tvirta komanda.

Aleksandra: Tikėjome savo veikla, jos specifika. Džiazo, popmuzikos garso režisierių yra daug daugiau, o mes dirbame su klasikine, akademine muzika. Lietuvai šioje srityje tikrai labai reikėjo gerų specialistų. Ne tiesiog aptarnaujančių koncertus ir dirbančių klubuose. 

Dirbant su tokios apimties kolektyvais kaip orkestras vieno žmogaus turbūt per mažai? Kaip pasiskirstote darbus?

Aleksandra: Taip, įrašuose dalyvauja du ar daugiau. 

Vilius: Žinoma, kartais ir trio gali būti sudėtinga įrašyti, bet su orkestru tikrai daugiau darbo. Ir technikos. O apie pasidalinimą… Pasirenkame, kuris įraše yra prodiuseris, nešantis meninę atsakomybę, o kuris labiau techninis. Tai priklauso nuo užimtumo, kad pasiskirstytume krūvį.

Aleksandra: Postprodukcijos metu irgi skirstomės darbus – tai pliusas, nes vietoj dviejų ausų būna keturios. Sveika leisti kitam įvertinti savo darbą, pastebėti niuansus, suteikti atspalvių.

Esate mobili komanda. Kai vykstate į kitas šalis dirbti, kokio dydžio yra jūsų bagažas?

Vilius: Turim dažnų skrydžių korteles, tad galim pasiimti papildomo bagažo. Dažniausiai viskas telpa į kokius penkis lagaminus. Ir dar porą rankinių. Sunkiąją amuniciją, nesusijusią su įrašo kokybe, pavyzdžiui, stovus, nuomojame vietoje. 

Beje, kaip dažnai tenka atnaujinti įrangą?

Vilius: Nesame labai seni, bet per tą laiką daug kas pakito. Kompiuterius dažnai atnaujiname. Programinė įranga keičiasi lėčiau. Mikrofonas apskritai beveik nekinta nuo tada, kai atsirado. Yra, pavyzdžiui, „Neumann“ sukurtų ir 60 metų veikiančių, tik dulkes reikia nuvalyti, techninę apžiūrą atlikti. Mikrofonų turime daug skirtingų, kad galėtume vienu metu dirbti dviejose vietose. Nauji, bet sukurti seniai. Garso kortų turime daugiau nei pradžioje. Ir patefonų, va, studijoje turime. Kartais vyksta perklausos – nors tai ne visai mūsų sritis, mielai įsileidžiame muzikantus.

Dirbate su Mirga Gražinyte-Tyla, Kauno miesto simfoniniu orkestru – ar tolimesni tarptautiniai ryšiai užsimezgė per lietuvius, o gal dėl studijų užsienyje?

Aleksandra: Studijos praplėtė akiratį ir leido suvokti, kad veikla gali būti tarptautinė. Žinoma, tokie ansambliai, Kauno miesto simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas iš JAV Constantine’as Orbelianas bei jo kontaktai, taip pat Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“, praplėtė ir mūsų ryšius. Ir jie visi į mūsų gyvenimą atėjo labai panašiu metu, apie 2012 metus. 

Vilius: Mūsų specialybei labai svarbios kalbos. Anglų, rusų, vokiečių kalbos – pagrindinės. Dar italų būtų smagu mokėti.

Kiek kartų buvote nominuoti „Grammy“? Ir koks jausmas tai sužinojus? 

Vilius: Mes patys – vieną kartą, mūsų įrašai – keturis. O jausmas itin geras. Niekada to nesiekėme, gal dėl to ypatingas. 

Aleksandra: Ir pernai, ir šiemet buvome Los Andžele, kur vyksta „Grammy“ apdovanojimų ceremonija. Kviečiami nominantai, ir pačiam reikia domėtis, kaip patekti – bilietų į renginį nusipirkti negali. Kuo toliau gilinamės į „Grammy“ organizatorės – Įrašų akademijos (The Recording Academy) – veiklą, tuo geriau suprantame, kad didelė laimė, jog tokia akademija yra ir kad ji pastebi ne tik scenoje vykstantį veiksmą, bet ir gali paskatinti tokius užkadrinius žmones kaip mes.

Vilius: Taigi, tai visų pirma ne dirigentų, ne orkestrų, bet įrašų konkursas. Ne atlikimo, bet to, kas įrašyta, įdėta į mediją. 

O jei gautumėte „Grammy“, ar tai jums būtų pats didžiausias įvertinimas?

Aleksandra: Jei kalbame apie ordinus ir medalius, turbūt taip. Visgi didžiausia paskata yra tada, kai muzikantas džiaugiasi mūsų bendru darbu, pasiima įrašą, pats jo klausosi. 

O ar paprastas klausytojas, vaikštantis į koncertus, perkantis įrašus, turi šansą įvertinti tai, ką jūs darote?

Vilius: Manau, taip, kokybė akivaizdi, net ir neturint ypač geros aparatūros. Dauguma mūsų įrašų juk šiandien klausomi „Spotify“.

Aleksandra: Muzika yra labai demokratiškas menas. Koncertai, opera – šventė sielai. Juk dauguma ne kiekvieną savaitę vaikšto. Kai nusiperki įrašą tos muzikos, kurią girdėjai gyvai, ypač jei perki iškart po koncerto, vėliau klausydamas vėl patiri tą pakilią emociją. Jei įrašas prastas – emocija ne tokia stipri. Tai labai intuityvu. 

Pagaliau supratau, kokį argumentą reikia naudoti kalbantis su tais, kurie koncertus filmuoja telefonais! Beje, ar jūs po darbo dar turite laiko ir noro švęsti muziką, eiti į koncertus?

Vilius: Turim. Aišku, reikia pauzių ir pertraukų nuo muzikos, nes jos gyvenime tikrai daug. Bet tada einam į kitokios muzikos koncertus.

Aleksandra: Nors tikrai yra daug akademinės muzikos kūrinių, kurių išgirsti vėl ir vėl einu į koncertus. Tik čia jau reikia nusiteikti einant, jei nori pasimėgauti – kitaip smegenys vis tiek pluša, analizuoja. 

Vienoje lentynoje matau „Bon Iver“ plokštelę. Rudenį jie bus Vilniuje. Eisite?

Vilius: Taip, „Bon Iver“ – mano vieni mėgstamiausių. Laukiam. Be to, mano pusseserės vyras Povilas Oželis („8 Days A Week“) juos pakvietė. Ilgą laiką juokavom tarpusavy: kada atveši „Bon Iver“?

Aleksandra: Kitas jo atvežtas atlikėjas, kuris labai įsiminė – Benjaminas Clementine’as.

Ar svajojate ateityje būti ne tokiais mobiliais, įsirengti didelę įrašų studiją čia, Lietuvoje?

Vilius: Studija reiškia atsakomybę ją išlaikyti. Tai susiję su dideliais finansiniais ištekliais. Neatmetame to noro – galbūt kada gyvenime įkursime Nacionalinę studiją ar ką nors panašaus? Bet būtinybės nėra. 

Kiek šiuo metu ruošiate albumų? Ir kiek tai užtrunka? 

Aleksandra: Va, poros mėnesių planų lentelė į du lapus nelabai telpa. 

Vilius: O trunka apie metus, bet visko būna. 

Aleksandra: Prie operos, su kuria buvome nominuoti „Grammy“, dirbome dvejus metus. Skubos tvarka, jei prieš įrašą tai žinome, galima ir per pusmetį padaryti. Pats įrašas trunka nuo 3–5 iki 10 dienų. Pasiruošimas jam – ilgas ir kruopštus: tai ir partitūrų analizė, ir administraciniai darbai, laikų, lokacijų derinimas, jei yra keli solistai ir panašiai. Postprodukcija negali vykti greitai. Keli dubliai įrašo metu pagrojami ar padainuojami nuo pradžios iki galo, o tada – gabalėlis po gabalėlio, sudėtingi pasažai, įvairios interpretacijos, atspalviai. Yra pirminis montažas, perklausos, nuomonių surinkimas, tobulinimas… Menas. 

facebook.com/balticmobilerecordings

Kotryna Lingienė

Kipro Štreimikio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“. Numerį perversti galite čia.

KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia