Mėnesio tema. Eksperimentinės estrados atstovai

Dar iki karantino, kovo trečiadienio popietę pravėrusi Miško gatvėje įsikūrusio mini restorano „Turkiški skanėstai“ duris, išvydau arbatą geriančius ir besišnekučiuojančius kūrėjus – Patrį Židelevičių ir Arūną Perioką. Pokalbiui įsibėgėjus, pašnekovai pradėjo dalintis japoniškais 7–8 dešimtmečių funk ir punk radiniais, kurių, lyg tyčia, abudu klausėsi pastarąjį mėnesį. Keletą iš jų, randamų „YouTube“ platformoje, Patris rekomenduoja prieš pokalbį įsijungti ir jums: „Japanese Funk and Soul on Vinyl (late 70’s, early 80’s)“ ar „Love Trip – Takako Mamiya 1982“.

Kaip užsimezgė jūsų pažintis su muzika? 

Arūnas: Turbūt tada, kai radau savo dėdės būgnus. Pamenu, tuomet dar grojau gitara, tačiau pagaudavau save vis labiau domintis kampe gulinčiais būgnais. Grojau grupėje, mūsų būgnininkas vis dingdavo, tai taip ir išėjo, kad tądien perėmiau jo darbą ir šiuo instrumentu groju iki šiol. 

Patris: Vaikystėje. Kai išmokęs užsidėti patefono plokšteles klausydavausi J. S. Bacho siuitų violončelei. Iki šiol labai gerai pamenu, jog savo mamai, muzikantei, vis sakydavau: „Mama, noriu groti šiuo instrumentu.“ 

O kaip jūsų gyvenimuose atsirado dar ir elektronika? Iš šono žvelgiant, gali pasirodyti, jog violončelė ir būgnai nuo jos toli.

A.: Populiarėjant elektroninei muzikai ir atsiradus įvairioms kompiuterinėms sistemoms, natūraliai norėjosi pabandyti elektroniką. Nemažai draugų grojo, lankydavausi jų renginiuose ir retkarčiais vis ką nors pasukinėdavau, paspaudinėdavau. Ilgainiui supratau, kad man kur kas artimesnė kūrybinė išraiška – instrumentai, o ne programos, tad pamėginau susidraugauti ir išreikšti emociją kitais būdais, greičiau.

P.: Ankstyvaisiais 2000-taisiais. Vis dar grojau violončele, mokiausi akademinės muzikos ir po truputį pradėjau klausytis elektronikos. Norėjau eksperimentuoti su pačiu akustiniu instrumentu – bandyti jį loopinti, efektuoti kilpą ant kilpos. Dar atsirado prodiusavimo programa „Ableton Live“, galėdavai loopinti sluoksnį ant sluoksnio – iš to gimdavo atmosferinės, melodinės gijos, kurios galiausiai išsivystė į gyvą pasirodymą
 

Kaip atrodė mokymosi procesas? Ar jis buvo sudėtingas?

A.: Nepasakyčiau, kad procesas buvo itin sudėtingas, labiau ilgas. Daug ką teko išmokti pačiam – ieškant, bendraujant, grojant su įvairiais muzikantais. Aplinkoje vis atsirasdavo žmonių, išbandžiusių konkrečias programas ir duodančių užuominų ar patarimų, raginančių judėti toliau.

P.: Tiesą sakant, man labai panašiai kaip Arūnui. Daug eksperimentavimo. Kai pradėjau groti, dar nebuvo jokių „YouTube“ tutorialų, pagal kurių rekomendacijas šiandien galima ir namą pasistatyti, – viską darydavai pats. Teorinių ar „Digital audio workstation“ žinių nebuvo, o ir draugų, kurie galėtų pamokyti, neturėjau. Bandžiau, klydau ir iš viso to mėginau išgauti įdomiausių garsų. Pirmąjį savo ambiento kūrinį sukūriau su „Fruity loops“ („FL studio“) – paėmiau garso įrašą, jį transponavau labai žemomis oktavomis ir ant viršaus uždėjau violončelės garsų. Viskas per bandymus, eksperimentavimus, kol pagaliau išgirsti skambesį, kuris tau pačiam patinka.

Kas mokymosi procese padėjo pasitikėti savo galimybėmis?

P.: Turbūt aplinkybės. Tuo metu nelabai kas tai darė. Jeigu ką nors darai, vis tiek turi savo autoritetus, idealus, kurių sieki – atlikėjus, kompoziciją ar konkretų garsą, kurį nori išgauti, kita vertus, nelabai yra žmonių, prieš kuriuos reikėtų kažką įrodinėti. Aš vis dar nepasitikiu ir nesu užtikrintas savo kūryba, bet nebijau jos parodyti, nes man atrodo, kad nelabai yra ką prarasti. Egzistuoja terpė, kurioje gali kurti tai, ką nori, o eksperimentinė muzika – pats žodis „eksperimentas“ – išlaisvina ir tu gauni laisvę, kurioje nėra jokių rėmų. Kai atlieki klasikinės muzikos kūrinį, kurį visi žino – vertina atlikimą, techniką, interpretaciją bei kūrinio išjautimą, kuris yra institucionalizuotas. O kai eksperimentuoji, ieškai savo muzikos garsų – turi terpę saviraiškai.

A.: Nemesti to, ką pradėjau, man padėjo domėjimasis, tobulėjimas bei kūrybinis laikas, leidžiamas kartu su muzikuojančiais draugais. Reguliariai vis dalindavomės patirtimis, kas kur apsilankė ar kokį naują gabalą rado. Ir, žinoma, kaip Patris sako, – eksperimentinė muzika davė laisvę garsiai dalintis tuo, ką darau. Ilgainiui atsirado ir palaikymas iš aplinkos. Tuos dalykus, kuriuos mes patys vertiname kaip klaidas, kiti priima kaip staigmeną ir užmezga tiesioginį ryšį, skatinantį kūrybą.

Patris paminėjo laisvę. Ar šiandien kūrybos procese yra daugiau laisvės negu seniau? Ar visgi niekas smarkiai ir nepasikeitė?

P.: Turbūt priklauso nuo paties kūrėjo. Šiais laikais gali kurti ką nori, tačiau kyla keletas klausimų: kam tu kuri, kas yra tavo kūrybos adresatas ir ko tu iš kūrybos tikiesi – ar nori, kad žmonės tave išgirstų, jiems tai rezonuotų ir tu gautum kažkokį grįžtamąjį ryšį

Man atrodo, kad laisvė liko tokia, kokia buvo visada. Tiesiog šiais laikais žmonės daug daugiau matę ir girdėję, kas leidžia daryti prielaidą, kad jie gali būti daug mažiau smalsūs ar nustebę. Kartais pagalvoju, kad tie kūrėjai, kurie laisve mėgavosi anksčiau, turėjo didesnį ratą klausytojų – dabar atrodo, kad ta laisvė išlaisvino visus ir ta didelė auditorija perėjo prie lengviau suprantamų dalykų.

A.: Panašių įžvalgų turiu ir aš. Man atrodo, kad dėl tos laisvės daugelis yra kiek išsibarstę, o ir pasiekiamumas per tokius didelius šaltinių kiekius yra kitoks negu seniau. Labai įdomu, kaip tai formuoja dabartinę kartą ir kiek jie iš to pasiima – galima gauti visko, tačiau kartais pastebiu, kad gaunama tik tai, kas lengviausiai pasiekiama.

O kokių minčių turite apie tai, kad pastaraisiais metais atsirado tiek daug grojančių žmonių?

P.: Labai džiaugiuosi ir manau, kad tai puiku. Tai veiksminga priemonė žmogui jaustis gerai – man, pavyzdžiui, tai yra meditacija. Muzika yra labai sveika. Man ir pačiam labai įdomu, kur visa tai nueis ir kiek tų žmonių, kurie dabar pradėjo groti, po dešimties metų vis dar tuo užsiims. 

A.: Gerai, kad groja. Kad tik nesustotų.

Klausimas Patriui. Jeigu neklystu, 2013 m. sukūrei savo pirmąjį miksą – „∆tmn“. Ar garsų, kurie tuo metu vyravo tavo kūryboje, vis dar galima rasti šiandien kuriamoje muzikoje? Jeigu ne – ar iš gyvenimo Pietų Korėjoje liko atgarsių iki dabar?

P.: O, geras. Net buvau jį pamiršęs. Taip, kažkada buvau padaręs porą miksų. Mano akimis, tai du labai skirtingi dalykai – miksai ir kuriama muzika. „∆tmn – mano pirmas miksas, kurį įrašiau sau, kai gyvenau Pietų Korėjoje, su muzika, kuri tuomet man puikiai tiko rudenėjančiam Seule. Dabar ruošiau dar vieną, bet vis dar guli stalčiuje. Toks visiškai eksperimentinės muzikos dalykas.

O nuo 2013 m., manau, vis dar yra šis bei tas likę. Tuomet daugiau dėmesio skyriau ambientui, eksperimentinei elektronikai, o dabar viskas tarsi skilo į dvi kryptis ir atsirado visiškai atskiras acid techno motyvas. Toks experimental acid techno. Panorau į klubą atsinešti ko nors gimusio iš ambiento ir ne iki galo patogaus. Pokytis buvo ir vyksta iki šiandienos.

Arūnai, antrasis tavo albumas „ORGANIHUM“ išleistas 2018 m. Ar albumu mėginai transliuoti kokią nors žinutę klausytojams?

A.: Antrasis leidinys – tarsi eksperimentų rinkinys, garso pasakojimas, kelionė per skirtingus žanrus ir asmenines jų interpretacijas. Kreiva polka, melodingas bei kompleksiškas techno, levituojantys, lunatiški balsai, sunkios sintezatorių melodijos, žaismingas džiazinis kvikstepas ar medityvi, eksperimentinė gentinė muzika. Leidinys savaime įgavo kontrastų, spalvų, formų bei dinamikos. Ir atėjo proga šia kelione pasidalinti su visais.

Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

A.: Grojimas būgnais ir viso to įjungimas į elektroniką. Gali būti taip, ir atvirkščiai. Gali būti ir ritmas, kuris skamba galvoje ir diktuoja melodiją. Čia ir yra įdomioji dalis – kaip žmogaus smegenys veikia, interpretuoja garsus, kurie, atrodo, net neturi natos, tačiau muzikinis tinklas vis tiek susidėlioja. Stengiuosi pradėti grodamas iš įvairiausių pusių ir šiuo metu dažnai renkuosi sintezatorių – taip melodija ir ritmas užgimsta kartu.

P.: Truputį nukrypsiu nuo klausimo, bet dabar kaip tik prisiminiau, kada pradėjau groti ambientą su violončele – tai buvo prieš dešimt metų, jeigu ne daugiau. Ir suvokiau, kad mano pirmasis autorinės kūrybos įrašas – kasetė „VJV Live EP“ – išėjo tik 2018 m. 

Aš neturiu savo kūrinių. Galima sakyti, kad net nelabai esu jų įrašęs ar išleidęs. O mano kūrybos procesas yra gerai surepetuota, jau paruošta improvizacija. Viskas prasideda nuo vieno garso ir ilgainiui aplink jį dėliojasi vis kitoks to garso pasaulis su ideologijomis, ritmais. Galiausiai tai evoliucionuoja į kažkokį kūrinį, kuris gimsta improvizacijos forma. 

Dabar pradedu dirbti su tikslu sukurti struktūrą, aiškią formą garsams, kurie dažniausiai yra tam tikrų išgyvenimų, patirčių ar emocijų refleksija. Dar pastaruoju metu mane labai domina klasikinių kūrinių struktūros – sonata, koncertas ir kiti. Tai tą improvizaciją, kurią išvystau į visas įmanomas linijas, ilgainiui pakeičia redagavimas į klasikinių kūrinių struktūras.

Pseudonimai. Arūnai, kodėl „Kojos sopa“? Patri, kodėl kartais Patris, kartais Patris Židelevičius? Ir ar nėra sudėtinga įkūnyti du skirtingos muzikos kūrėjus?

A.: Labai norėjau lietuviško pavadinimo – archajiško, iš senos lietuvių kalbos paimto žodžio. Iš pradžių kūryba buvo rami, net atrodė, kad klausantis sunku tas kojas kilnoti, o dabartiniais kūrybos momentais einu į kiek intensyvesnę muziką ir norėčiau, kad kojos pačios kilnotųsi.

P.: Esu Patris Židelevičius, kai groju ambientą, eksperimentinę elektroniką ar kažką akademiškesnio ir rimtesnio. O grodamas techno – esu Patris. Tiesą sakant, vis dar neturiu tam atsakymo. Suprantu, kad du skirtingus dalykus vadindamas tuo pačiu vardu ir tiesiog gale pridėdamas pavardę darau blogai, bet vis pagalvoju, kad iš tikrųjų muzikos darau gana mažai ir gal nėra taip sunku atsirinkti.

Kas jums yra muzika? Grodami būnate savimi ar jaučiatės kažkuo kitu?

P.: Jaučiu, kad nesu savimi. Iš gerosios pusės. Nuo to momento, kai į rankas pasiimu instrumentą ir pradedu groti, kurti ar repetuoti – viskas aplink mane dingsta. Pasineriu į muziką ir būnu ten, lyg gyvenčiau atskirą gyvenimą muzikoje.

Grojant gyvai man labai trūksta ryšio su žmonėmis, kurie manęs klauso ar šoka, tačiau negaliu nieko padaryti, nes pernelyg susitelkiu į muziką.

A.: Stiprūs momentai, stiprus ryšys. Kai grodamas kolektyviškai, kartu su kitais muzikantais, pajunti, kad nebesi vienas – o visi viename. Pastaruoju metu prieš auditoriją dažnai tenka groti vienam, tai kiekvieną kartą susiduriu su įtampa – ji ilgainiui transformuojasi į energiją, kuri paima, įtraukia ir neša. Jausmas toks, lyg pats tapai garsu. Retkarčiais balsu iliustruoju ar personifikuoju pasirodymą ir savo kuriama kalba, intonacija, vaizduote persikeliu į išgalvotą kasdieninę sceną.

Patri, 2017 m. organizuoto renginio „Dėžė dėžutėj“ aprašyme tave pavadino „lo-fi kampuotos diskotekos virtuozu“. Ar sutinki su tokiu apibūdinimu?

P.: Nesutinku, nes nepavadinčiau savęs diskotekos virtuozu. Ne dėl to, kad diskotekų, o virtuozu apskritai. Manau, kad šioje eksperimentinėje techno scenoje man vis dar reikėtų padirbėti, kad kada nors galėčiau pasivadinti virtuozu. Bet labai malonus apibūdinimas, gal kada teks panaudoti.

Arūnai, iš ko susideda tavo muzikiniai koliažai?

A.: Reikia pagalvoti.

P.: Galiu padėti. Visi tavo pasirodymai skirtingi, tačiau, kai paskutinį kartą klausiau tavo pasirodymo, man netgi pasirodė kažkas panašaus į Shangaan electro,  šokių muziką iš Pietų Afrikos. Galbūt ne visai, bet. 

A.: O, geras. Šito girdėti neteko, bet, manau, labai taiklu. Pastaruoju metu koliažuose pinasi lengvesnės, naivesnės ir intensyvesnės melodijos, žaismingi ritmai ir vis dažniau vietos randa balso fragmentai. Dar Pietų Amerikos, afrikiečių muzikos elementai. Norisi lengvumo, komedijos, klounados, satyros elementų bei pojūčio. Apskritai mane įkvepia pasaulio liaudies bei eksperimentinė, estradinė muzika.

P.: Man dar pasirodė, kad tavo kūryboje yra labai geras santykis tarp stilių ir skambesių, dėl to ir gali būti sudėtinga įvardyti kažkaip konkrečiai. Gali būti african tribal ritmas, o melodija ir garsai visiškai eksperimentiniai – atrodo, kad tarpusavyje konkuruoja. Šiaip tai esu didžiulis Arūno kūrybos gerbėjas ir man labai gera bei malonu čia kartu sėdėti.

Kuo jus patraukia kūriniai?

A.: Charakteriu. Melodinėmis linijomis, savitumu. 

P.: Mane labiausiai patraukia emocija. O emocija ateina iš skambesio. Iš tikrųjų tai Arūnas labai tiksliai atsakė, net nežinau kaip papildyti. Turbūt dar įdomus skambesys, netikėta harmonija, įdomus vystymas – žodžiu, kažkas negirdėto, unikalaus. Tokie malonūs netikėtumai.

A.: Ei, gi labai gražiai pasakei apie emociją. Būna, susitinku su draugais, dalinamės mintimis apie muziką ir pastebiu, kad kitas žmogus muziką mato kažkaip kitaip. Jis leidžia kūrinį, kurio aš nejaučiu, tačiau negaliu nustoti galvoti apie tai, ką jis mąsto. 

Ar yra vietų, kuriose negrotumėte?

P.: Ne. Esu sau tai pasakęs. Žinoma, priklauso nuo konteksto, tačiau neturiu nusistatymo nei prieš vieną vietą. Net jeigu Radistai pakviestų mane į „Radistai Village“ – pagročiau. Suvokiu tai kaip savotišką misiją.

A.: Aš irgi nesugalvoju nieko. Galbūt ir yra, bet turbūt dar nežinau tokios vietos. Nebent dėl kokio politinio konteksto. Nors galbūt vis tiek gročiau ir neščiau savo žinutę.

Galbūt buvo koks nors vakarėlis, kuris iki šiandienos vis dar yra įstrigęs jums galvoje?

A.: „Mažasis Paryžius“ prieš kokius ketverius metus. Labai nedidelė kavinė, kurioje labai daug žmonių bei negirdėtos, akiratį praplėtusios muzikos. Apie antrą valandą nakties kilo lengvas sąmyšis: baro šeimininkė garsiai pranešė, kad vakaras baigtas, užrakino duris – dalis žmonių stovėjo lauke, dalis vis dar sukosi šokių sūkuryje. Nei įeisi, nei išeisi.

O smagiausi prisiminimai iš grojimų, naujų atradimų, įvairiausios muzikos bei atlikėjų – festivalyje „Braille Satellite“.

P.: Man įstabiausias turbūt elektroninės muzikos festivalis „Sūpynės“. Grojau ten savo ritminę, techno pusę. Buvo didžiausia auditorija, kuriai teko groti, ir klausytojai labai gerai mane priėmė.

Kalbant apie ambientinę pusę, įsimintiniausias grojimas buvo Viljandi, Estijoje. Renginys vyko teatro sandėlyje, kurio aukštis dėl dekoracijų buvo apie 10–15 metrų, o pati erdvė – nedidelė. Lyg grotum kamine. Man tai buvo vienas gražiausių pasirodymų, kuriuose esu grojęs. Įvyko ten vienas labai netikėtas dalykas – violončelė pradėjo šiek tiek rezonuoti, bet aš neišsigandau ir suvaldžiau tą feedbacką keisdamas ekvalaizerio nustatymus, dažnį ir ritmą. Buvo apie 15 klausytojų, tačiau viskas labai giliai suskambėjo.

Ar Lietuvos muzikos padangėse turite savo guilty pleasure?

P.: Turbūt Free Finga. Mano kontekste, manau, kad tai yra pakankamai guilty reikalai.

A.: Kalbant apie lietuvišką muziką, ankstyvojoje paauglystėje ne kartą buvo perklausyta SEL kasetė „Guma“. Vakarietiškose padangėse – grupės „No Mercy“ albumas „My Promise“. Net neatsimenu, kuo tuomet mane patraukė tokios saldžios melodijos.

Kokia muzika dabar vyrauja jūsų kasdienybėje?

A.: Dažnai klausausi „Aporee“ radijo, kuris transliuoja įvairiausius aplinkos įrašus. Dar yra labai įdomi radijo stotis „Shirley and Spinoza“, kurios klausydamasis niekuomet nežinai, koks bus kitas garsas – elektronika, country baladė ar tiesiog ištrauka iš filmo.

P.: Pastarąją savaitę klausiau Kai Whistono naujausio albumo. Bet šiaip labai priklauso nuo situacijos. Iki šiol klausausi Timo Heckerio kaip ambiento etalono, vis dar įsijungiu „The National“, kai noriu lengvo roko, ar „Radiohead“, kai norisi ko nors paprastesnio. Klausausi visko ir negalėčiau įvardyti konkrečios radijo stoties ar vieno žanro.

 

Monika Balčiauskaitė

Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. balandžio numeryje „Alternatyva“. Numerį perversti galite čia

Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Claudia Janke: „Nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę“
Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Claudia Janke: „Nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę“
Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia