Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)

Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, knygos „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ autorius, laisvu nuo paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu gaminantis vaistažolių mišinius bei konsultuojantis visus norinčius susipažinti su sveikatai naudinga augmenija. Marius yra studijavęs ir dirbęs farmacijos srityje, tačiau, ten neradęs visų atsakymų į rūpimus klausimus, atsigręžė į gamtą ir dabar dalinasi patirtimi apie ten rastus lobius, kartais aptinkamus net ir po artimiausiu daugiabučio balkonu.

Koks buvo jūsų kelias į žolininkystę, kas buvo jūsų mokytojai ir įkvėpėjai?

Per pastarąją Motinos dieną sužinojau, kad mama, manęs laukdamasi, rinkdavo jonažoles. Neseniai jas skindama ji prisiminė anuos laikus, kai gyveno Babtuose ir dirbo pas Mariją Baranauskienę (Lietuvos agronomė daržininkė, biomedicinos mokslų daktarė – red. past.), buvo jos pagrindinė pagalbininkė. Taigi dar negimęs jau rinkau vaistažoles kartu su mama ir dabar žinau, iš kur šis palinkimas. 

O šiaip mamutė dirbo Kauno medicinos universitete – dar būdamas pradinukas dažnai vaikščiodavau jo koridoriais. Taigi mano profesinė kryptis kaip ir buvo aiški nuo mažens, tik reikėjo pasirinkti tarp gydomosios medicinos, farmacijos ir odontologijos. Brolis siūlė būti chirurgu, bet tam aš per jautrus, kraujas man nepatinka. Odontologija irgi – visą dieną reikia prie burnos susilenkus stovėti, be to, reikalingas ir meninis pajautimas. Ir tada vaistininkystė man sužibo akyse! Įsivaizdavau išminčių, stovintį vaistinėje ir patarinėjantį žmonėms sveikatos klausimais, bendraujantį ir teikiantį naudą. Man labai patiko šis vaizdinys ir įstojau studijuoti pirmu numeriu. Mokykloje labai gerai mokiausi, baigiau Kauno „Rasos“ gimnaziją. Nors, tiesą pasakius, pradžioje gal ne taip ir gerai, mat ankstyvaisiais metais siekiau tapti pačiu geriausiu pasaulyje futbolininku – grįžęs iš mokyklos, kuprinę sviesdavau į kampą ir žiemą vasarą žaisdavau futbolą. 

Per penkerius metus studijuodamas farmaciją kaip reikiant susipažinau su chemija ir jos atšakomis, įsigilinau į visą tą cheminį, kitaip tariant, tablečių pasaulį. Mokėmės ir apie augalus – man tai buvo tikra atgaiva. Vėliau teko atlikti praktiką ir dirbti vaistinėje. Ten dirbant kartais būdavo skaudu stebėti žmones, kurie tikisi iš tablečių didelio efektyvumo, tačiau nenori patys nuosekliai stengtis dėl savo pasveikimo. Po kurio laiko pradėjau dirbti vienoje farmacinėje kompanijoje, kurios dėka nemažai pakeliavau po Lietuvą, bendravau su daugybe gydytojų, mokslininkų. Vis tiek neradau atsakymo į ramybės neduodantį klausimą: kodėl tabletės gydo, gydo, bet iki galo nepagydo? Galų gale teko išeiti iš to tarytum gero, perspektyvaus darbo ir traukti ieškoti atsakymų gamtoje – ten žmonės gydėsi visais laikais, kai dar nebuvo nei vaistinių, nei ligoninių. Gamta yra pati didžiausia vaistinė, kurios vaistai yra augalai. Taigi, susipažinęs su abiem pusėmis, vis dėlto atsigręžiau į gamtą. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Esate abiejų šių sričių specialistas ir matote tarp jų tam tikrų prieštarų?

Taip, aš (ir kiti specialistai) apie tai vedu paskaitas. Tikrai verta pasiklausyti ir tam tikrų dalykų išmokti. Pavyzdžiui, jei skauda pilvą, nereikėtų tuojau pat griebtis tablečių nuo pilvo skausmo – gal vakare, prieš miegą, suvalgei vienu cepelinu per daug, gal rūgštis užkilo, bet juk yra gaurometis, saldymedis ir kitų augalų, kurie mažina rūgštingumą – vienkartinių sutrikimų, skausmų, uždegimų nebūtina iš karto užkimšti tabletėmis.

Žinoma, vaistai reikalingi ir reikia džiaugtis, kad jie yra – esama sudėtingų onkologinių ligų, infarktų. Galų gale, sulaužytą koją tikrai ne gysločiu gydysim. Bus reikalinga šiuolaikinė medicina, na, o po to jau galima tepti kaulažolių tepalu, medetkomis mažinti uždegimus ir dėti tą patį gyslotį. Bet dėl kai kurių sutrikimų tikrai piktnaudžiaujame tabletėmis. Rydami saujomis tarsi permetame joms atsakomybę už savo sveikatą, ypač jei išleidome daug pinigų. Išgėrus stebuklingą tabletę, nebereikia daryti nieko – nei mitybos peržiūrėti, nei puoselėti savo nervų sveikatos – bet jei tu amžinai piktas ant kaimynų, tai kaipgi tau kepenų neskaudės?

Geresniam reikia tapti – receptas paprastas. Mylėti, priimti kitus ir gamtoje dažniau lankytis. Miške oras kelis šimtus kartų švaresnis nei mieste, taigi vaikščiodamas tiesiog kvėpuoji vitaminais, jie tau atskrenda į nosį – tereikia įkvėpti. Taigi, kaip suprantate, apeliuoju į visas puses: visų pirma į specialistus, kurie turi suprasti, kad žmonėms reikia negailėti gero žodžio, patarimo, dėmesio. Į vaistinę kartą atėjo jaunas vaikinas ir sako: „Man blogai su nervais, išrašė, va, diazepamo (receptiniai slopinamieji vaistai – red. past.).“ Paklausiau, kas yra, pasirodo, stresas dėl egzaminų. Pasiūliau jam apeiti ratuką aplink Santaką ir tada pasižiūrėti – galbūt tabletė taps nebereikalinga. Jaunuolis nebegrįžo, tai ir nežinau, ar patarimas padėjo, ar ne. Kita vertus, žmonės neturėtų permesti atsakomybės nei vaistui, nei gydytojui, nei vaistininkui – jei pats nedalyvauji savo sveikimo procese, padėti bus labai sunku. 99 procentai priklauso nuo jūsų, o likusį procentą palikime Dievuliui bei vaistininkui, ir viskas bus gerai. 

Kalbant apie miesto gyventoją – kokias vaistažoles būtų pravartu žinoti žmogui, dažniau leidžiančiam laiką padidėjusio užterštumo aplinkoje, nuolat skubančiam, patiriančiam daug streso? 

Yra keli paprasti augalai, kurių šiuo metu dar visur galima prisirinkti (interviu imtas gegužės viduryje – red. past.) ir kurie yra nepaprastai naudingi. Įdomiausia, kad kuo paprastesnis augalas, kuo paprastesnis receptas ar patarimas, tuo jis naudingesnis ir veiksmingesnis. Vis ieškome kažkokių retenybių, atvežtų iš kuo tolimesnių kraštų, bet juk čia pat, kur pažvelgsi, žydi kiaulpienės – vieni geriausių pasaulio augalų. Štai važiavau šiandien su mašina – mūsų Lietuva geltonuoja kiaulpienėmis! Ir prie stotelės, iš kurios mažas važiuodavau į mokyklą, ir prie bibliotekos, kur lankydavausi studijų metais – visur jų rasi, net ir Laisvės alėjoje. Tai nuostabiausias augalas, tik reikia išmokti jį vartoti: pavasariop nauda eina į lapus, kuriuos galima graužti, dėti į salotas, užsišaldyti, susidžiovinti – žodžiu, naudoti, kaip tik sugalvoji. Taip pat galima valgyti šviežius žiedus – tereikia susirasti švaresnę vietą, prisiskinti ir nupūsti vabaliukus. Iš karto gausime vitaminų, tvarkysis kepenys, virškinimo sistema, o geltona kaip saulė spalva rodo, kad pasikrausime ir džiaugsmo.

Asmeninio archyvo nuotr.

O iš stiebų galima gaminti „makaronus“. „Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė (aš jos pavaduotojas) galėtų itin vaizdingai papasakoti apie šį receptą, bet iš esmės stiebus reikia labai gerai susmulkinti, įdėti kokios nors rūgšties (pvz., citrinų) ir šaukštelį medaus. Palaikius tris keturias valandas koteliai suminkštėja ir patiekalą galima valgyti. Ypač tai tinka pavargusiam miesto žmogui, mat pravalo kraujagysles nuo cholesterolio, tinka mažakraujyste sergantiems asmenims, padeda žarnynui.

Taigi, jei norite pravalyti organizmą, rinkitės kiaulpienę, o norėdami jį pripildyti? Dilgėlę! Neįsivaizduoju, kur geriau būtų sudėlioti mikro- ir makroelementai, geležis ir t. t. Pavasarį galime vartoti visą jaunutę dilgėlę, vasarą reikėtų rinktis viršūnėles ar mažesnius lapelius. O rudenį renkame sėklas. Žodžiu, visas augalas naudingas. Su šaknimis galbūt sudėtingiau, nes jos painios, bet vyrų prostatai labai į naudą. Taigi, dilgėlė – mikro- ir makroelementų bomba. Na, o tiems, kas nemėgsta mėsos, irgi yra ką pasiūlyti – aš ir pats išbandžiau įvairius mitybos būdus ir galiu rekomenduoti garšvą, kuri yra tiesiog mėsos pakaitalas. 

Prie šio sąrašo pridėčiau ir dar vieną augalą. Šiuo metu studijuoju VDU Žemės ūkio akademijoje, antrame doktorantūros kurse, o mano disertacijos objektas yra augalas vardu gaurometis. Su juo labai gerai susipažinau ir atradau daugybę vertingųjų savybių. Gaurometis yra augalas adaptogenas, padedantis prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų, prie karantino, streso, egzaminų, trinties namuose. Jis duos ramybę įsiaudrinusiems, o mieguistą pažvalins. Rekomenduoju jį vartoti pirmoje dienos pusėje, nors pasitaiko žmonių, galinčių jį gerti ir prieš miegą. Gauromečiu galima pakeisti juodąją, žaliąją arbatą, kavą. Taip pat šis augalas labai vertingas, jei kamuoja padidėjęs rūgštingumas, refliuksas, žarnyno problemos, uždegimai, migreniniai galvos skausmai ar depresija. Kai žmogus nežino, nuo kokios vaistažolės reikėtų pradėti, visad patariu imtis gauromečio – pataikysi bet kokiu atveju!

Taigi gaurometis – nervų draugas, kiaulpienė valo organizmą, dilgėlė yra vitaminų bomba, o garšvą valgome vietoje mėsos. Iš pradžių tikrai pakaks šių keturių augalų. Vėliau dar galima pridėti lygiomis dalimis maišomas melisą, mėtą ir ramunėlę – ypač gerai veikia vaikus, mat padeda nuo pilvo pūtimo, uždegimo, nervų problemų. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu stiprinti imunitetą nepaprastai svarbu. Ar gaurometis ir tam pravartus?

Taip, gaurometis stiprina imunitetą tiesiogiai, bet svarbiausia, kad duoda ramybę galvai. Žmonės šiuo metu labai įsibaiminę, dažniau patiki save visokiems šarlatanams, besipelnantiems iš žmonių nežinomybės ir baimės bei piktnaudžiaujantiems jų sveikata. O gaurometis duoda ramybę – ramus gali blaiviai mąstyti. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai parašėte knygą „Vaikai vaistažolių pasaulyje“. Kodėl svarbu vaikus supažindinti su šiuo pasauliu?

Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, mat pastaruoju metu mokyklos mane kviečia vesti nuotolinių pamokų – štai jau trečia diena, kai rytais paskiriu tam valandėlę. Kartais prie pamokų prisijungia net šimtas vaikų iš penkių mokyklų!

Svarbu nuo mažens vaiką mokyti, nes mokytas turės daugiau pasirinkimų. O svarbiausia, kad būtų ugdoma savo pavyzdžiu. Negalima mokyti vertybių, o nusisukus elgtis priešingai. Dėl to knygą rašiau pradedančiajam, t. y. vaikui nuo 1 iki 100 metų. Taigi, ką nors sužinojus, reikia pasiimti vaikus už rankų ir keliauti į pievą tų žinių patikrinti. Vaikutis, kuris nebus iš močiutės, tėvelių, žolininkų girdėjęs, kad raudonėlis yra skrandžio draugas, griebsis to, ką matė per reklamą ar savo aplinkoje. Bet jei bus girdėjęs apie skrandžio draugą, pradės nuo augalo. Taigi turės pasirinkimą.

Knygutė skirta visai šeimai, nes joje rasite šeimos vaistažolių vaistinėlę, patarimų, kaip dozuoti vaistažoles visoms amžiaus grupėms, dainelių, gerinančių virškinimą, pasakų apie vaistažoles – jos juk patinka visiems. Kadangi ir pats turiu mažų vaikų, jaučiau, kad reikia pradėti nuo šios knygos, o vėliau eiti prie suaugusiųjų. Su suaugusiaisiais paprasčiau – jiems reikia daug visko kalbėti, o, va, vaikams dvi valandas atšnekėti sunku – kuriuo nors momentu vaikas įvertins, kad „šitas dėdė per daug kalba“, ir baigsis visos tavo paskaitos. Vis dar mokausi su vaikais bendrauti – tai tikras menas. 

 

Marių Lasinską kalbino Julija Račiūnaitė

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, knygos „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ autorius, laisvu nuo paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu gaminantis vaistažolių mišinius bei konsultuojantis visus norinčius...
Daugiau
Globoja
Leidžia