Kultūros sostinė – festivalis visus metus (interviu)

Nuo paskelbimo, kad 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine, praėjo jau daugiau nei treji metai. Įdomu ne tik stebėti vis stiprėjančias, savarankiškėjančias programos sroves, bet ir matyti vis daugiau į šį „žaidimą“ įsitraukiančių žmonių. „Kaunas 2022“ rubrikoje jau pasakojome apie eigulį-laikrodžių kolekcionierių, smėlio dėžių daržininkus, Kauno marių palaidotų istorijų saugotojus ir daugelį kitų, kurių be šios programos turbūt nebūtume pažinę. Arba jie nebūtų pradėję auginti salierų tarp daugiabučių. Šventė smagiausia ta, kurią susikuri pats, ir 2022-aisiais už šventinę nuotaiką – ne tik per atidarymą ir uždarymą – taip pat būsime atsakingi visi. Kaip įtraukti, pritraukti ir katalizuoti, kaip išmokti nebijoti žodžio „kultūra“, nagrinėjame su „Kaunas 2022“ direktore Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova.

Pokalbyje neaptarėme, bet būtina paminėti, kad karantino metu „Kaunas 2022“ po Kauno rajono kiemus pažėrė daug mažų švenčių – projektas „Kultūra į kiemus“, kurio žiūrovai šventė balkonuose, įvertintas tarptautiniu mastu.  Politikos inovacijų instituto (The Innovation in Politics Institute) apdovanojimų kategorijoje „Susidorojant su Covid-19“ projektas pateko į geriausiųjų dešimtuką. Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

Kultūros sostinių tradicija Europoje gyva jau daugiau nei tris dešimtmečius. Ar visada tai buvo metus trunkantys renginiai su dideliais „bum“ pradžioje ir pabaigoje?

Ana Kočegarova: Tiesą sakant, pirmosios kultūros sostinės buvo labai koncentruotos laike ir panašios į festivalius. Tai buvo aukštos meninės kokybės renginių programos, skirtos pristatyti vertingiausią tos šalies kultūrą. Metams bėgant pastebėtas labai platus kultūros sostinės programų poveikis skirtingiems sektoriams – turizmui, miestų investiciniam patrauklumui, be to, poveikis miestiečių savimonei, savijautai savame mieste. Išaugęs gyventojų pasididžiavimas savo miestu labai susijęs su didžiaisiais kultūros sostinių renginiais – tai ypatingos šventės. Žinoma, kultūros sostinės metais didelis kokybinis šuolis įvyksta visame kultūros sektoriuje. 

Žodžiu, kai pastebėtas toks platus poveikis, programą koordinuojanti Europos Komisija nutarė strategiškiau ją pakreipti ir iš anksto paskatinti miestus jau rengiant programą apmąstyti tą būsimą poveikį. 

Kalbant apie tuos atidarymus, kuriuos mums pavyko pamatyti – ne tik pasižmonėti, įvertinti atlikėjus, meninius sprendimus tuose renginiuose, bet ir perprasti tų renginių kūrimo principus, metodiką – man labiausiai įsiminė ne finansiškai brangiausios šventės. Įspūdingiausi renginiai tie, kurie įspūdingi ne tik svečiui, bet ir miestiečiams, ir kurie nėra tiesiog šventė. Tai būna pasakojimas apie miestą, kurio autoriais gali būti patys miestiečiai. Gyventojų įtrauktis į kūrimo procesą, jų balsas renginio naratyve man atrodo lemiamas sėkmės faktorius.

Virginija Vitkienė: Kaip Ana minėjo, Europos kultūros sostinės ir jų programos krypsta nuo festivalinio prie dalyvaujamojo formato. Žinoma, negalima pamesti profesionalaus meno akiračio, bet Kauno programoje mes irgi labai daug dėmesio skiriame dalyvaujamajai kultūrai. Uždavinys projekto kūrėjams yra įtraukti vietos organizacijas, vietos bei tarptautinius menininkus ir būtinai vietos žmones, kad jie būtų ne vien žiūrovai, bet ir dalyviai. Man įspūdį paliko Europos kultūros sostinės atidarymas Vroclave, kur atidaryme dalyvavo pusantro tūkstančio žmonių – aktorių, atlikėjų, šokėjų, dainininkų. Beveik visos kultūros organizacijos dalyvavo keturiose procesijose, suplaukusiose į vieną pagrindinę miesto aikštę. Net tramvajai tapo festivalio dalyviais – miestas buvo atviras žmonėms, atviras švęsti. 

Abi paminėjote bendruomenių ir žmonių įsitraukimą. Kiek man tenka stebėti „Kaunas 2022“ inicijuotus ar įkvėptus renginius, ypač Kauno rajone, neretai tai yra sušiuolaikintos, suaktualintos – ir tokios smagios! – vietos tradicijos. Tradicijos, kurios miestiečiui gal atrodo nuobodžios, senos, bet reikia visai nedaug, kad derėtų bendrame kultūros sostinės audinyje. Ar toks ir buvo tikslas pačioje pradžioje, kai formavote programą – ne tik kurti naują kultūrą ir diktuoti naują šventimo būdą, bet ir prisiminti tai, kas iš tikrųjų lietuviška, autentiška, kaunietiška?

V. V.: Jau rengdami paraišką įtraukėme ir Kauno rajoną, bet iš pradžių gana mechaniškai. Manėme, kad ir modernizmo, ir atminties, ir jaunimo temas tuo pačiu būdu vykdysime ir Kaune, ir Kauno rajone. Ir po pirmų metų supratome, kad tai neveikia. Tada atsirado unikali Šiuolaikinių seniūnijų programa. Pradėjome kiekvienoje seniūnijoje nuo bendruomenės susibūrimo, visų aktyvių ir norinčių prisidėti žmonių bei įstaigų atstovų, kad jie išsakytų savo džiaugsmus, problemas ir nuoskaudas, įvardytų vietas, kurias nori paviešinti ar pataisyti, pasitelkę kultūros įrankius. O jeigu toje seniūnijoje jau vyksta renginys, tai jį ir stipriname bendromis jėgomis. Manau, Kauno rajone šita sritis ir kryptis labai sėkmingai išsivystė. 

2022-iesiems numatome dvidešimt penkiose Kauno rajono seniūnijose po renginį arba meno programą. Tikimės, kad šis projektas liks Kauno rajone kaip jų kultūros strategija tolesniam kultūros vystymui. Nes būtent dabar pradėjo bendradarbiauti iki tol rečiau kartu dirbdavę kultūros centrai su seniūnijomis, mokyklomis, su privačiu verslu, neformaliomis ir formaliomis bendruomenėmis. Jeigu pavyktų išlaikyti šią sinergiją ir po 2022-ųjų, tai būtų didžiausias laimėjimas.

A. K.: Aš dar papildyčiau apie festivalius. Rengiantis 2022-iesiems gimė ne viena panaši programa. Konkrečiai rajonui buvo sukurtas Šiuolaikinių seniūnijų modelis, taip pat miestas ir dalinai rajonas įsitraukė į tokius festivalius kaip Tarptautinė laimės diena ir Istorijų festivalis, Kauno dizaino įvykis ir „Fluxus“ festivalis bei kiti.

Mes nesiekiame užkrauti antstato jau esamam kultūriniam gyvenimui, veikiau pratęsti tai, kas jau yra. Šiuolaikinių seniūnijų modelis grįstas akupunktūra ir tyrimais – stebime, kokie yra daigai ar jau subrendę kultūriniai reiškiniai, ar mąstoma bendruomeniškai, kaip galima tuos renginius ar tas tradicijas dar praturtinti, padaryti matomas tarptautiškiau, pailginti jų gyvavimą.

„Fluxus“ festivalis ir jo kulminacija – kopimas į Parodos kalną yra turbūt ryškiausias, smagiausias įvykis – tikrai nežinai, ką ten gali pamatyti. Visgi lietuviški paradai tokie jau būna – visi rimti, valdiški, kad tik nesusijuoktų. O „Fluxus“, kartu su prieš keletą metų vykusia Šančinių eisena-paradu, yra tikras Kauno karnavalas, kurio labai trūko. Trūko progų tiesiog pasipuošti, pabūti, kuo nesi, pasijuokti. Ar specialiai planavote tokį, sakykime, vadovėline prasme ne meno renginį, o pramoginį?

A. K.: Tai buvo labai spontaniška. Pirmasis „Fluxus“ festivalis vainikavo 2018 m. vasarą vykusią „100 pirmų kartų“ stovyklą, kurioje dalyvavo jaunimas iš visos Europos. Kilo mintis padaryti čia ką nors tokio neįprasto. Nes šventė ir yra kažkas nekasdieniška. Gal uždaryti gatvę… Tai baigėsi tokiu renginiu, kuris tikrai nebuvo numatytas kaip tradicija. Tiesą sakant, derindami visus uždarymo leidimus, aiškindami policijos viršininkams, transporto atstovams, kokia renginio prasmė ir kam visa tai daroma, patys gerai nežinojom, ar žmonės iš viso susirinks. Pasirodo, kaip sakai, tokio renginio Kaune baisiai trūko. Visi entuziastingai priėmė kvietimą ir neliko abejonių, kad jį reikia kartoti.

Matyt, kartais iš kultūros sostinės irgi dažnai tikimasi labai brandaus, labai kokybiško kultūrinio rezultato, bet kartais menininkų ar kultūros funkcija yra sustabdyti eismą ir suteikti sceną žaidimui ar kiekvieno individualumui, kūrybiškumui. Vis patys aiškinamės, kas per reiškinys yra ta „Fluxus“ programa. Ji, viena vertus, garsina „Fluxus“ meno ištakas ir sąsają su Kaunu. Kita vertus, „Fluxus“ yra tiesiog įkvėpimas bendruomeninei programai. Gal tokie „Fluxus“ aspektai kaip „pasidaryk pats“ ar antielitarizmas ir buvo lemtingi įsivaizduojant, kas turėtų būti ta kultūros sostinės bendruomenių programa.

Ar sutiktumėt, kad lengvesnio formato, ne tokie rimti renginiai taip pat prisideda prie kultūros sostinės vertybių sklaidos? Galbūt tie žmonės, kurie neina į tokius renginius kaip Istorijų festivalis, nesidomi modernizmu, nedalyvauja Kultūros sostinės forume ar kitaip nereaguoja į tai, ką KEKS’as daro, susižavi spalvingais „Fluxus“ festivalio ar Laimės dienos pareiškimais?

A. K.: Kultūros sostinė nėra nei baleto sostinė, nei klumpių sostinė – tai yra kultūros sostinė pačia plačiausia prasme, ir taip mes turime mąstyti savo biure – ne apie vieną kokią auditoriją, kuriai gal save priskiriame, bet apie visų miestiečių ir miesto svečių interesus ar komunikacijos burbulus. Negalime leisti savo įpročiams, savo galvosenai varžyti kultūros sostinės programos. Auditorijų vystymo aspektas labai svarbus tokiuose renginiuose kaip „Fluxus“ festivalis. Taip, jis pritraukia tam tikrą auditoriją, kurią tu, Kotryna, apibrėžei, bet sužaidę karnavale, pasimatavę kokį naują vaidmenį jie toliau gilinasi į vakaro programą – juk užkopęs į Parodos kalną randi ir daugiau veiksmo. Šiemet, pavyzdžiui, visi žiūrėjo filmą apie Kauno bendruomenes, sužinojo, kaip kauniečiai telkiasi ir ką veikia skirtinguose mikrorajonuose. Pamatė puikų „Auros“ šokio teatro spektaklį, kitas kultūrines iniciatyvas. Auditorijų vystymas – kertinė sąvoka visuose mūsų atviruose kvietimuose ir mūsų pačių planuojamoje programoje.

V. V.: Vis primename ne tik sau, bet ir partneriams, kad čia ne Europos meno sostinė. Menas, maistas, mada, popkultūra, rimtoji kultūra – visa yra kultūra ir norėsime, kad 2022-aisiais tai atsispindėtų. Tiek per tris didžiuosius renginius, tiek, pavyzdžiui, itin sėkmingo jau dukart įvykusio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu. Jis aukščiausios klasės atlikėjų pasirodymus išneša į miestą, į rajoną, pas tas auditorijas, kurios neateitų į teatrą. Užklumpa netyčia.

„ConTempo“ šiemet aplankė ir Kauko laiptus. Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

2022-ieji atrodo taip toli, bet gal bent išduosite, jei ne kaip švęsime, tai kuriomis datomis būtinai reikės būti mieste?

A. K.: Kviečiame pasižymėti raudonai tris 2022-ųjų savaitgalius, kai tikrai norėsite būti Kaune ir pasikviesti giminių, bičiulių, išskleisti sofas svetainėse. Tai yra sausio 21–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d. Tai mūsų didžiųjų renginių trilogija, trys pikai, didžiausios šventės, kai visos miesto kertės prabus. Programą kurs šimtai skirtingų organizacijų iš Lietuvos ir Europos. Kaunas tikrai taps, bent jau atidarymo metu, Europos dėmesio centru, tarptautinių žurnalų antraštėse matysit jo pavadinimą. Jau dabar intensyviai dirbame prie renginių dramaturgijos ir meninės koncepcijos, kad tai nebūtų tik importiniai tuo metu gastroliuojančių atlikėjų repertuarai. Kad tie įvykiai pasakotų apie mūsų miestą ir miestiečiai pajustų, jog tie renginiai yra apie juos, jiems skirti, jiems atviri. Jeigu ne paskatintų labiau didžiuotis savo miestu, tai bent jau pajusti kaunietišką dvasią. Visa kita kol kas palikim intrigai. 

kaunas2022.eu

Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“

Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia