Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“

Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar Guelio parkas Barselonoje, o tada pažvelkite ir į savo miesto Vienybės aikštę, vietinį Ąžuolyno parką ar net nuosavą kiemą. Žali stogai, miesto ūkiai ar įmonių miesteliai – visa tai apibūdina kraštovaizdį, apie kurį pasakoja Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas, kraštovaizdžio architektas ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius Mantas Pilkauskas.

Kuo jus sudomino ir kada jūsų gyvenime atsirado kraštovaizdžio architekto profesija bei akademinė disciplina?

Baigiau miškininkystės studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (toliau – VDU ŽŪA). Studijų metais teko studijuoti miškininkystę ir svetur – Rytų Suomijos universitete ir Švedijos Žemės ūkio mokslų universitete. Dalyvavau savaitės trukmės Baltijos universitetų programos kursuose kraštovaizdžio architektūros tema. Labai svarbus buvo ir mano tėčio – Regimanto Pilkausko pavyzdys. Jis mane supažindino su šia profesija ir parodė galimybes specializuotis kraštovaizdžio architektūroje, įgijus platų miškininkystės išsilavinimą. Jis, kaip ir aš, baigė miškininkystę, tačiau didžiąją gyvenimo dalį projektavo parkus, skverus, kapines ir kartu su kolegomis planavo gyvenamuosius rajonus. Dar dėstė Vilniaus dailės akademijos Architektūros fakultete. Retkarčiais tekdavo kartu su juo važiuoti į projektuojamus objektus – iki šiol atsimenu, jog man, vaikui, tai buvo lyg atostogos. Jis inventorizuoja ir projektuoja parko želdinius, o aš stebiu, grožiuosi. 

Mūsų pašnekovo Manto Pilkausko tėvas kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas ir buvo vienas dabartinio VDU ŽŪA miestelio projekto autorių. VDU ŽŪA nuotr.

Ar galite papasakoti apie bendrą darbą su savo tėčiu?

Pirmasis parkas, kuriame vykdžiau projektinę priežiūrą, buvo Utenos miesto sode – jį tuo metu įrenginėjo mano tėtis. Dar 2010 metais kartu su tėčiu bei broliu Vainiumi (jis baigė architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete) atvirame idėjų konkurse laimėjome Vyžuonaičio parko Utenoje projektinį pasiūlymą. Parengėme techninį projektą, ir šiemet, atsiradus finansavimui, parke pradėti tiesti keliai, sodinami medžiai, krūmai, gėlės, greitu metu bus įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Kartais nuo idėjos iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmetis. 

Esate kraštovaizdžio architektas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas ir lektorius VDU ŽŪA. Kokia jūsų kasdienė rutina?

Dabar, per karantiną, sėdžiu namuose. Paskaitas tenka skaityti nuotoliniu būdu – įsisavinau Moodle ir Big Blue Button platformų teikiamas galimybes. Komentuoju darbus, studentų projektų eskizus. Vis pasidžiaugiu, kad birželį su studentais galėsime vykti į praktikas parkuose – VDU ŽUA Želdininkystę ir kraštovaizdžio dizainą dabar kiekviename kurse studijuoja po vieną grupę, tad, atrodo, pažįstame vieni kitus. Po praktikos grupės tampa lyg viena šeima.

Dar projektuoju privačiai. Kartu su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga organizuojame renginius, seminarus „Želdynų erdvė“, rengiame plenerus gamtoje. 

Draugė minėjo, jog Vilniaus universitete dėstanti doc. dr. Filomena Kavoliutė geografijos studentams buvo pateikusi kraštovaizdžio kaip torto metaforą – anot jos, tiek tortas, tiek kraštovaizdis sudaryti iš daugelio skirtingų ingredientų bei elementų, kurie drauge sukuria vieną darnią sistemą. Kaip jūs apibūdintumėte kraštovaizdį?

Esu linkęs lyginti su laikrodžiu. Kraštovaizdis susideda iš gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, kurių tarpusavio sąveikos išraiška yra erdvėje ir laike. Tortą norėtųsi suvalgyti, kol šviežias, neleisti jam sugesti. Tuo tarpu laikrodis gali tiksėti ir sukti rodykles rodydamas dienos, mėnesio ar metų kaitą. Tiesa, aiškindamas kraštovaizdžio sampratą remiuosi sistemų teorija ir profesoriaus Alfonso Basalyko aprašyta Lietuvos fizine geografija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Johno Dixono Hunto knygoje „Greater Perfections: The Practice of Garden Theory“ rašoma, jog nėra atskiros ar nepriklausomos kraštovaizdžio architektūros teorijos – dažniausiai remiamasi kitų disciplinų teorijomis. Ar pritariate?

Sutinku. Kraštovaizdžio architektūroje remiamės kitais mokslais: botanika, geometrija, vaizduojamosios dailės teorija, istorija, ergonomika, technika ir sociologija. Naudojame įvairių mokslų žinias, siekdami pertvarkyti kraštovaizdį ir priartinti žmogų prie gamtos.

Kuo ypatingas kraštovaizdžio architektūros, kaip savarankiškos disciplinos, pobūdis?

Mes, kitaip negu pastatų architektai, projektuojame ne objektą erdvėje, o erdvę ar erdvių sistemas. Negalime pamiršti ir laiko matmens. Sodiname mažus augalus, gėles, krūmus ir medžius. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol medžiai užauga, todėl pirmaisiais metais itin svarbus gėlių ir žolinių augalų vaidmuo. Dar svarbus sezoniškumas. Mėgstu sakyti, jog gyvename erdvėlaikyje. Kviečiant susitikti neužtenka pasakyti konkrečios vietos, reikia paminėti ir laiką, nes galime pavėluoti į gimtadienio, obelų ar tulpių žydėjimo šventę.

Pastaruosius tris dešimtmečius akademiniuose žurnaluose „Landscape and Urban Planning“ bei „Landscape Journal“ kraštovaizdžio disciplinos mokslininkai kalbėjo apie būtinybę plėtoti kraštovaizdžio architektūros teoriją. Ar pastebite jos trūkumą?

Teorijų trūkumas lietuvių kalba pastebimas, tačiau skaitantys anglų ar vokiečių kalbomis tikrai gali užpildyti šį stygių. Galima rasti kraštovaizdžio architektūros teorijos chrestomatiją anglų kalba, kurioje surinktas platus spektras įvairių autorių tekstų, ar iliustruotų terminų žodynų. Teorija yra svarbi ir gali veikti mūsų gyvenimą, tačiau kraštovaizdžio architektūra yra praktinė specialybė. Neįsivaizduoju pokyčių viešosiose erdvėse be projektavimo.

Žmogaus ir natūralaus kraštovaizdžio santykio formavimas yra pagrindinė šios disciplinos užduotis, apimanti žemės ūkio, gamtos ir aplinkos metodus, vadinamus praktiniais instrumentais. Kaip manote, kas būtina norint efektyviai dirbti kartu?

Praleisčiau žodį „natūralus“ arba perfrazuočiau jį į žmogaus ir gamtos (tiek gyvosios, tiek negyvosios) santykio kūrimą. Šiandienė žmonių populiacija neišgyventų vien natūralioje gamtoje. Žmonės tvenkia upes, sausina pelkes, milžiniškais kiekiais degina anglis, stato miestus ir pamažu keičia kraštovaizdį, pritaikydami savoms reikmėms. Vandenynai ir kalnai patraukia mūsų akį, tačiau juose vykstantys natūralūs procesai gali būti mirtini – turime saugotis ugnikalnių išsiveržimų, potvynių, gyvūnų ir net virusų. Kai leisti laiką uždarose patalpose pasidaro nedrąsu, atrandame parkus, miškus, pažintinius pėsčiųjų ir dviračių takus. Dalies problemų galima išvengti planuojant teritorijas: regionus, miestus ir gyvenvietes. Čia, žinoma, svarbus geografų ir urbanistų vaidmuo. Projektuojant gyvenamųjų namų kvartalus, dažnai sėkmingesni būna tie projektai, kuriuose pastatų architektai į pagalbą pasikviečia ne tik būrį inžinierių, bet ir kraštovaizdžio architektų. Tada galime džiaugtis kiemų žaluma.

Kokią įtaką kraštovaizdis daro žmogaus darbo produktyvumui?

Milžinišką. Reljefas, klimatas, oras ir vanduo yra negyvieji kraštovaizdžio elementai, nuo kurių priklauso visa augalija, gyvūnija ir žmonija.

Plačiame kraštovaizdžio architektūros apibrėžime minimos trys pagrindinės veiklos sritys: kraštovaizdžio planavimas, kraštovaizdžio dizainas ir kraštovaizdžio tvarkymas. Kuris procesas sudėtingiausias?

Kraštovaizdžio planavimas ir želdynų projektavimas skiriasi masteliais. Norėdami sėkmingai projektuoti stambiu masteliu, iš pradžių turime susipažinti su smulkiu masteliu ir pažvelgti į teritorijos visumą tarsi iš paukščio skrydžio. Planuodami rajonus – atvirkščiai: turime suprasti žmonių poreikius ir projektuotojų specifiką. Kraštovaizdžio ar jo elementų želdynų tvarkymas apima projektavimą, įrengimą ir priežiūrą – čia svarbus užsakovo vaidmuo. Jeigu užsakovas išsilavinęs, išsako savo poreikius ir kelia pamatuotus tikslus, pasiekiamas kur kas geresnis rezultatas.

Kokia jūsų nuomonė apie garsiąją frazę „Kaunas – žaliasis miestas“?

Tebūnie tai iššūkis ir siekiamybė – išsaugoti daugiau žaliųjų viešų erdvių, nutiesti naujų dviračių takų ar įrengti viešų paplūdimių. Žinoma, tai nėra lengva ir pigu. Man gaila, kad Kauno Nemuno sala yra apstatoma muziejais ir baseinais, nes žmonės neteks parko. Įsivaizduokite, galėjome turėti parką saloje.

Dar būtų gerai, jeigu remontuotų parkų takus. Medžiai vis dažniau „užbetonuojami“, o nauji sodinami į per mažas duobes skaldos, granito, trinkelių ir asfalto dykumose. Mažesnis medžių augimo plotas, mažiau vandens, maisto medžiagų ir oro šaknims, nebelieka galimybės dirvai pasipildyti iš besiformuojančio humuso pūvančiuose lapuose. Ilgainiui medžiai auga sunkiau ir nežinia, ar ateityje džiugins vešlia ir sveika lapija. Pirmumas buvo atiduotas komunikacijoms, grindiniams, remonto pigumui ir patogumui, todėl mažai erdvės liko augalų šaknims.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kauniečiai pakankamai rūpinasi kraštovaizdžiu?

Džiaugiuosi, kad miesto valdžia atsižvelgė į Kauno miesto gyventojų poreikius ir skyrė lėšų parkų priežiūrai, rekonstrukcijoms, takų bei vaikų žaidimų aikštelių remontams. Grėsme laikau vandens apsauginių zonų ir geriamojo vandens vandenviečių apsaugos zonų privatizavimą. Miesto tarybai pakeitus bendruosius ir specialiuosius planus, atsiradus galimybėms statyti pastatus, miesto gyventojai gali prarasti svarbius išteklius.

Ar šiandien dirbate su kokiu nors kraštovaizdžio projektu?

Taip. Labai tikiuosi, jog žmonės pamėgs kopų parką Melnragėje, netoli šiaurinio Klaipėdos uosto molo. Medinis takas jau nutiestas, rišto grunto tako klojimas pradėtas, pamažu statomi suolai. Liko suprojektuoti stendus ir pasirūpinti projekto įvykdymu.

M. Pilkauską kalbino Monika Balčiauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
KTU profesorius Dario Martinelli: ar teisinga neberodyti filmų, kurie neatitinka šių dienų moralės standartų?
#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia