„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“

„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger)

Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant žemės, bet kartu yra paskendę nuolatinėje gyvenimo kūryboje. Po kelerių metų gal jau bus aišku, kaip šį teatrą apibrėžti, o kol kas jie – nauja banga, su kiekvienu projektu atnešanti galimybę sugrįžti į save. Oficialiai veikiantys jau metus, bendradarbiaudami su meno ir kitų sričių atstovais, jie kūrė, filmavo, dalyvavo ir per tuos mažus tarpus tarp karantinų spėjo nuveikti tiek, kad „Kosmos Theatre“ jau oficialiai pripažinti profesionalia meno įstaiga. Bet su teatro vadovu Dariumi Vizbaru ir režisieriumi Žilvinu Vingeliu apie jų kūrybinius vingius tarp seno ir naujo, mokslo ir meno pasikalbėjome dar prieš tai.

Smagiausi tie procesai, kuriuose esi visiškai laisvas klysti, nes niekas nežino, kaip turi būti. Ir kartu tu pats bandai rasti tas taisykles, kuriomis paskui kiti galėtų remtis. 

Kaip prisistatytumėte žmonėms, kurie jūsų nežino?  

Žilvinas Vingelis: Esame vizualinių eksperimentų ir kultūrinių inovacijų teatras, kuris stengiasi tradicinio teatro formas lygiavertiškai jungti su šiuolaikinėmis technologijomis. Bendradarbiaujame su programuotojais, mokslininkais ir netgi filosofais. Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių, paskendę belaikiškume. Graikiškas žodis „kosmos“ ir talpina savyje „sistemos“ reikšmę, kurioje viskas susiję bei persipynę. Mikrokosmosą išjudina makrokosmosas ir atvirkščiai. Taip ir praeitis kuria ateitį, o ateitis nuolat perkuria tai, kaip suvokiame ar atsimename praeitį. Tokioje laiko mašinoje, tam tikroje „tarpinėje būsenoje“, mes ir egzistuojame.

Menas yra visai kitokia mąstymo forma nei mokslas, jis yra lankstesnis, gilesnis.  Manau, toks skirtingų sričių jungimas atspindi šiandieną.

Ž. V.: Mus domina tikslieji mokslai, bet ne tokie, kaip įsivaizduojame mokykloje. Tarkim, astrofizikoje yra tokių teorijų, kurios jau beveik meninės teorijos – jos vadinamos mokslinės vaizduotės teorijomis. Jų neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, nes jos yra už eksperimento ribų. Tokios idėjos šiek tiek atspindi tai, ką mes darome. Tai lyg bandymas mesti akmenuką tolyn, imtis ne to, kas lengvai apibendrinama, o leistis į tą nežinomybę, kuri nėra nei realybė, nei sapnas, ne socialinis, o visiškai siurrealistinis teatras toje tarpinėje būsenoje tarp realybės ir sapno, tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, tarp praeities ir ateities. 

Darius Vizbaras: Kiti teatrai buria „meno tarybas“, mes stengiamės aplink save suburti artimus žmones, kurie galėtų tapti „Kosmos Theatre“ mokslo taryba,  tam tikras patariamasis balsas menininkams. Mums svarbūs humanitarinių ir tiksliųjų mokslų keliu einantys žmones, jie mūsų autoritetai, įkvėpėjai ir draugai. 

Perkonstruodami tradicinį teatrą ir eidami kitokiu, gal net sunkesniu keliu, žengiate didelį žingsnį, bent jau Lietuvos kontekste.

D. V.: Meninio ieškojimo nereikėtų skirstyti į svorio kategorijas. Mes drąsiai ir skirtingais formatais ieškome – nuo gyvų iki internetinių pasirodymų, mobiliųjų programėlių iki virtualios realybės ir filmų bandymų, – ir tai nėra sudėtingumas, tiesiog kitoks kelias ir kitoks ieškojimas. Kai kurių dalykų nežinome ir sakom: gerai, tada bandom ir eksperimentuojam. Lyginant Lietuvą su pasauliu, pas mus labai stiprus dramos teatras. Tai kitoks kultūrinis laukas, kuriame mes skirtingai augome ir skirtingai vystėmės. Nėra jokio tiesioginio kelio, tik, kaip Žilvinas sakė, eksperimentas, kurį pradėjęs nežinai, ką gausi. Bet būtent taip atrandi kažką, kas galbūt jungiasi ar nesijungia, veikia ar neveikia, ir taip judi į priekį.

„Jei žmogus negali rinktis, jis liaujasi buvęs žmogumi“, – kai išgirdau šią mintį, man ji asocijavosi su Žilvino režisuota (anti)utopija „Protestas“. Joje vaizduojamas žmogus tokioje pozicijoje, kurioje jis negali pasislėpti. Žmonija parodyta kaip savotiška nykstanti rūšis. Ar toks ir yra jūsų žvilgsnis į ateitį? 

Ž. V.: Mūsų nuojautos spektaklyje išdidintos. Spektaklis visada yra kaip perspėjimas ir siūlymas pamąstyti. Bet aš turiu idealistinio tikėjimo, kad akistatoje su technologijomis ir greitėjančiu pasauliu paprasčiausi žmogiški poreikiai neišnyks. Man patiko Gintauto Mažeikio mintis, kad galime dabar pagaminti traukinį, kuris važiuos 500 km/h greičiu  ir, pavyzdžiui, keliaudami iš Kauno į Vilnių per penkiolika minučių galėsime dar greičiau nieko nepamatyti. Jau dabar nepamatome, bet tas aklumas mums dar per lėtas, mums lyg būtina jį pagreitinti ir tai laikome mokslo pažanga. Toks asfaltinis, technokratinis procesų greitinimo siekis kelia mums grėsmę, bet giliai tikiu, kad šis kvailumas nenugalės. Tai neužmigdys mumyse paprasčiausių žmogiškų dalykų. Apie tai iš dalies mes ir norime kalbėti. Tikriname, kaip technologijos gali infiltruotis į teatrą ir tapti ne priešu žmogui, o kaip tik padėti pamąstyti apie jį patį, priminti jam kažką seno, paprasto ir esminio apie gyvenimą.

D. V.: Manau, kad technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos, nei moralios, nei amoralios, svarbu, kas jas naudoja. Mes matome jas prieš akis ir norime panaudoti teatre. Po dešimties metų tos technologijos gal bus pasikeitusios ir neaišku į ką išvirs, taigi negali nei savęs apibūdinti, nei pasakyti, kaip tai toliau vystysis.

„Protestas“. Tomo Tereko nuotr.

Kaip įvyko Kamerinio operos teatro virsmas į „Kosmos Theatre“?

D. V.: Labai organiškai. Baltijos kamerinio teatro tuometinis vadovas J. Sakalauskas mane pakvietė jam vadovauti, porą metų dirbome kartu, tada jis išvyko į Klaipėdą, paskui į Operos ir baleto teatrą, o įstaigą paliko man. Tada susipažinau su tikrais operos kūrėjais ir atlikėjais, vienas iš jų T. Motiečius – jis kartu su D. Kazonaite sugalvojo padaryti muzikinį teatralizuotą koncertą. Taip susipažinome su Žilvinu, ir po šito koncerto sumanėme visa tai auginti į didesnį dalyką. Taip organiškai kelerius metus vis augom. Netrukus supratome, kad Baltijos kamerinis operos teatras visiškai nebesusijęs su mūsų veikla, nes operų pastaruosius trejus metus nebestatome. Dabar su Žilvinu, A. Šiuriu ir D. Gecaite esame surengę daug projektų ir renkamės žmones, kurie prie mūsų prisijungs.

Ž. V.: Kosmos Theatre“ gimtadienis – kovo 3 d. Pirmasis spektaklis, įvykęs dar Baltijos kameriniame operos teatre 2017 m. kovą vadinosi „Lila, slaptasis demiurgo žaidimas“ – tai buvo šešėlių, lėlių, gyvos operos ir šiuolaikinio teatro koliažas, jungiantis baltų, indų ir kitus kosmologinius mitus. O tam, kad žmonės geriau suprastų spektaklį, išleidome „Demiurgo manifestą“, kuris dabar pervadintas į „Kosmos“ manifestą, ir ta premjera praktiškai ir buvo idėjinė „Kosmos Theatre“ gimimo data. Be to, 2019 m. surengėme dirbtuves „Kosmos Theatre Lab“ (dar su Baltijos kamerinio pavadinimu) ir jau tada mūsų kolegos ir draugai mus pradėjo vadinti kosmosiečiais. 

„Zugzwang“ – pirmojo teatro sezono – atidarymas. Donato Stankevičiaus nuotr.

„Zugzwang“ – pirmojo teatro sezono – atidarymas. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kiek žinau, jau baigėte interaktyvios virtualios realybės filmo „Your Dream“ filmavimus. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? 

Ž. V.: Taip, filmavimas baigtas, dabar vyks montažo darbai, kuriuose visa magija turėtų susikurti, ir tada kartu su scenarijumi viskas turėtų keliauti ant Lietuvos kino centro stalo. Šiam filmui turėjome labai puikias pratybas, nes rudenį filmavome kitą virtualios realybės filmą „Nepažįstamoji“ apie dailininkę Marianą Veriovkiną. Esame anksčiau filmavę ne vieną virtualios realybės projektą su „Gluk Media“, bet „Nepažįstamojoje“ pirmą kartą dirbom su tokiu ilgo metro filmu, ir jame vaidino labai puikūs aktoriai: R. Cicėnas, V. Raubaitė, P. Simutytė ir kiti. O „Your Dream“ filmavimai techniškai buvo dar sudėtingesni. Pusę metų ruošėm penkių minučių sceną, kurioje galima pamatyti tokius aktorius, kaip R. Samuolytė, D. Gavenonis, A. Gintautaitė, R. Saladžius ir kiti. Įdomu, kaip pavyks, nes iš tiesų prigalvota įvairių dalykų, kurie VR dar iki šiol nebuvo naudojami, bet mums pavyko rasti tinkamą VR‘ui kampą, išnaudojant jo pliusus ir minusus sapniškai relaybei išreikšti. 

Paradoksalu: esate teatras, bet filmuojate filmą.

Ž. V.: Filmą, bet ne kiną (angliškai „cinema“). Kol kas Lietuvoje neturime apibrėžto formato pavadinimo. Teikdami paraišką svarstėme ir apie kiną, tačiau tik po penkerių metų jau bus aišku, kad VR nėra kinas, nes jis veikia ne tais principais. Kai kuriais aspektais jis netgi yra artimas teatrui – gali pasirinkti žiūros tašką, o veiksmas vyksta aplink tave. Tai ir kinas, ir šiek tiek teatras, ir dar kažkas labai savito, ką ir bandome tame filme nagrinėti. O filmas „Your Dream“ yra imersinė ir interaktyvi sapno simuliacija, kurią įmanoma išreikšti virtualia realybe. Gal net daug paveikiau nei kine ar teatre. Visa šio filmo esmė ta, kad tu nestebi veiksmo, o esi jame. Tai lyg spektaklis vienam žiūrovui didžiuliame teatre, pridedant kino vizualinę laisvę. Labai įdomu dalyvauti kuriant filmo meninę gramatiką. Smagiausi tie procesai, kuriuose esi visiškai laisvas klysti, nes niekas nežino, kaip turi būti. Ir kartu tu pats bandai rasti tas taisykles, kuriomis paskui kiti galėtų remtis. 

„Your Dream“. Dovydo Zintiko nuotr.

Atrodo, kad stebėdami jūsų netradicinius pasirodymus žiūrovai galėtų savo įprastą būseną „susprogdinti“ ir atrasti kitokias, dar nepažintas būsenas, todėl jūs kol kas panašiausi į siurrealistus. 

Ž. V.: Gal net techno-siurrealististus. Pas mus viskas persipynę. Mūsų tyrinėjama realybė prasiplečia į visas pseudorealybes: virtualias, garsines, sapniškas ir kitas nebuitiškas. O kol kas einame eksperimento keliu, vedami smalsumo. Su siurrealizmu, manau, rastume daug bendra ir Bretono pirmasis siurrealizmo manifestas yra vienas iš labiausiai mus inspiruojančių kūrinių. Vis dėlto, tai iki galo mūsų neapibūdina. Sunkiausia šnekėti apie save pačius, nes mes stengiamės likti tame estetiniame, intelektualiniame ir sapniškame lygmenyje, iš kurio nežinai kaip išeiti, leisti sau būti tam tikroje būsenoje. Kaip rašoma Lorcos pjesėje „Publika“, „teatras po smėliu.“

D. V.: Manau, mes siekiame leisti žmogui lyg pro rakto skylutę pažiūrėti į paslėptus dalykus, kurių įprastai gyvendami nepamatom. Su kiekvienu savo kūriniu duodam žmogui pamatyti šį tą daugiau.

Ž. V.: Stengiamės pataikyti į tą vaizdą, garsą ir atmosferą, kurioje žmogus mąstytų apie save patį. Leisti jam nugrimzti į savo paties sapną, į savo paties vaizdinių pasaulį. Ir tobulu atveju tie spektakliai galėtų turėti savotišką psichoterapinę reikšmę. Bet visada tai susiję su paties žiūrovo indėliu. Atsakymų nežinome, bet galime pakviesti į kelią po save pačius, kuris gal nėra lengvas, bet mums atrodo prasmingas.

kosmostheatre.com/manifesto
facebook.com/kosmostheatre

 Austėja Auškalnytė

Lietuvoje įsikūrę VDU kapelionai iš Slovakijos: sunkiais laikais viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs
Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį...
„Veikti ar / ir būti?“: pokalbis su „Kino pavasario“ programos sudarytojais
„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai...
Prof. A. Kulakauskas: „Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys“
„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas,...
Apie krepšinį visą parą. Šešiolika metų 
Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena...
Lietuvoje įsikūrę VDU kapelionai iš Slovakijos: sunkiais laikais viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs
Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį...
„Veikti ar / ir būti?“: pokalbis su „Kino pavasario“ programos sudarytojais
„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai...
Prof. A. Kulakauskas: „Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys“
„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas,...
Apie krepšinį visą parą. Šešiolika metų 
Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia