Kolekcionieriai. Žaliakalnio filharmonija

Savo tūriu ir amžiumi tarp aplinkinių medinukų Žaliakalnio gilumoje, kur kadaise telkšojo pelkė ir buvo laidojami Napoleono arkliai, išsiskiria XX a. paskutiniame dešimtmetyje iškilę Muzikos namai. Išsiskiria jie ir turiniu, ir vizija – namų šeimininkai, muzikantų ir fortepijonų meistrų Bazarų dinastija, čia viliasi įkurti klavišinių instrumentų muziejų, kuris veiktų ir kaip edukacijos centras.

Trys broliai – Motiejus, Mykolas ir Benediktas – skirtingi, bet ir panašūs: pirmasis paniręs į klavišinių pasaulį, vidurinis – į boso, trečiasis – į mušamųjų, bet visi „pirmiausiai“ pianistai, kaip ir jų mama Aušra bei a. a. tėvas Saulius Bazarai. Motiejus juokiasi, kad jo lopšys buvo dedamas tai ant fortepijono, tai po juo, tad nieko keista, kad ir jis, ir jaunesnieji broliai gyvena muzikoje ir dėl muzikos, prie ir tarp instrumentų. Dar jis šypsodamasis savo šeimos namus, kuriuose telpa šimtas fortepijonų, trys dešimtys sintezatorių bei įvairuojantys kiekiai kitų instrumentų, plokštelių, kompaktinių diskų, knygų, natų rinkinių, oranžerija, klasikinė muzika, džiazas, elektronika, kūrybinis darbas ir pirmieji bandymai prieš einant į sceną, papūga ir šuo, vadina „Žaliakalnio filharmonija“.

Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai

Šimto (apytiksliai) fortepijonų ir pianinų kolekcija pradėta vyresniųjų Bazarų. Instrumentai vis atkeliauja ar iškeliauja, dalis jų išardyti dirbtuvėse, bet skaičius išlieka apytiksliai toks. Sunkoka įsivaizduoti, kiek vietos prireiktų visiems jiems tinkamai eksponuoti, bet tokia yra bendra vizija. „Svajojame turėti dar daugiau vietos – dabar dauguma instrumentų sandėliuojami, sustumti vienas greta kito, negali jais groti ar kam nors greit parodyti“, – sako Mykolas. Jo manymu, tokios kolekcijos prasmė – ne kaupimas, o instrumentų naudojimas. Jis, pavyzdžiui, pats daug bosų nėra prikaupęs – turi tuos, kuriais groja. „Funkcija smagiausia: gera turėti 1950-aisiais sukurtą „Fender Precision Bass“ vienai situacijai, „Jazz Bass“ – kitai, turėti aktyvų šešiastygį bosą ir Utenoje gamintą lietuvišką kontrabosą.“

Grįžkime prie klavišinių. Bazarai didžiuojasi vienu iš dviejų tarpukariu sukurtų lietuviškų pianinų „Birutė“. Antrąjį – Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kolekcijoje – atrasti padėjo Evaldo Virkečio apie Bazarų „Birutę“ sukurtas trumpas dokumentinis filmas. Netrukus „Birutės“ susitiks, nes biržietė į Žaliakalnį atkeliaus restauruotis.

„Būna, žmonės paskambina ir sako, kad jiems seno instrumento nebereikia, nebemato jo prasmės, o mes matome – jie įdomūs iš inžinerinės, techninės pusės, turime tikrai unikalios konstrukcijos daiktų“, – sako Motiejus. Asmeninis jo pasaulis – elektromechaniniai instrumentai – šiuo metu pasaulyje išgyvenantys renesansą. Muzikantui rinkti tokius, šiuolaikinėmis akimis, griozdus, pavyzdžiui,  „Mellotron“, kokiais grojo, tarkime, „Led Zeppelin“, malonu dėl to, kad jų gyvas tonas, turtinga raiška: „Gali pagroti mažiau natų, kurios skamba prasmingiau.“

Mykolas čia prisimena, kaip buvusiame „Ryšių kiemelyje“ Kauno senamiestyje prieš daugiau nei penketą metų broliai grojo kartu su Arvydu Joffe ir Tomu Botyriumi: „Motiejus buvo ką tik parsivežęs „Fender Rhodes Mark I 88 Suitcase“ – nusprendėme nusitempti į koncertą, ir ką, jautėm visai kitas vibracijas, įkvėpimas čia ir dabar keitė programos tėkmę.“

Bazarų kolekcija – tiksliau, kolekcijos – reikalauja ne tik ploto, bet ir laiko. „Kad priverstum instrumentą vėl groti taip, kaip turėtų, reikia įdėti daug laiko, reguliuoti pagal specifikacijas, taisyti, būti pasiruošus bet kada vėl taisyti – tai visai ne tas pats, kaip įsijungti skaitmeninį emuliatorių, kuris leidžia tik prisiliesti prie garso“, – mąsto Motiejus. Jo kambaryje mums viešint vyko pop-up sintezatorių ekspozicija – vyras Kauno technologijos universitete dėsto garso sintezę, tad karantino metu per „Zoom“ programą studentams galėjo pademonstruoti daug daugiau, nei įprastai auditorijoje. 

Tarp eksponatų kaunietiškumu ypač išsiskiria Giedriaus Kuprevičiaus Bazarams padovanoti sintezatoriai, inžinieriaus Orūno Urbono pagaminti specialiai kompozitoriaus grupei „Argo“, vienai lietuviškos elektroninės muzikos pradininkių. Tiksliau, muzikantai tuomet instrumentus kūrėsi patys, mat padorių vakarietiškų instrumentų įsigyti tuomet galimybių beveik nebuvo. Mūsų straipsnio herojai G. Kuprevičiui gimtadienio proga sugrojo sveikinimą būtent „Argo“ sintezatoriumi. Norėtųsi, kad su šia lietuviškos muzikos istorijos dalimi galėtų artimiau susipažinti dabartinė didžėjų karta. Ir tai vėl veda prie pagrindinės Muzikos namų idėjos – atviros ne tik ekspozicijai, bet ir eksperimentams bei bandymams erdvės. 

Bet grįžkime prie fortepijono. Šio instrumento istorija skaičiuoja tris šimtmečius, taigi antikvarinių modelių detales dirbtuvėse tenka gaminti patiems. Šeimos konstruktorius Benediktas, kuris leidžiasi į giliausius dalių pritaikymo, atkūrimo eksperimentus, šiuo metu studijuoja fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Magistro darbą jis nusprendė pakreipti savo domėjimosi srities link. Atkuria mechanizmų modelius, domisi instrumento evoliucija, gali kurti senovinių replikas: „Dabar priimta manyti, kad senuosius instrumentus galima geriau patirti atkūrus pagal tikslius brėžinius, bet naujomis medžiagomis.“

Čia kalba pasisuka apie madas – instrumentų apdailos tendencijos susijusios su vyraujančiomis meno sritimis. XIX a. fortepijonų formas lėmė klasicizmas, romantizmas, istorizmas, ir tik XX a. pirmoje pusėje modernistai ėmė daugiau dėmesio skirti funkcionalumui. Išties, to meto instrumentai primena modernistinius pastatus! Dabartiniai gamintojai gali pasiūlyti įvairiausių formų ir spalvų – nuo Viktorijos laikų iki postmodernizmo. 

Fortepijono dangčio – „sparno“ forma po daugelį metų trukusių eksperimentų nusistovėjo dar XIX amžiuje. Apskritai instrumento išorę nulemia vidaus konstrukcija – svarbiausia atlaikyti stygų keliamą įtampą, kuri gali būti net iki 25 tonų. Kol neišrastas metalinis rėmas, instrumentai tiesiog „sprogdavo“. Įtampos gali neatlaikyti ir pianino rėmas – toks „sprogimas“ derinant yra nutikęs Motiejui. 

Pasitaiko, kad žmonės į fortepijonų meistrų šeimą kreipiasi su prašymu tiesiog nudažyti instrumentą norima spalva. „Tada aiškiname, kad čia – dirbtuvės, galime ir turime kalbėti apie išorę, bet mums svarbus vidus“, – sako Mykolas. O Benediktas turi sprendimą tiems, kurie patys nemoka skambinti, bet nori turėti fortepijoną namuose: „Montuoju sistemą, kurią galima integruoti į instrumentą, kad skambintų pats, parinkus kūrinį telefonu ar planšete.“ Anot Mykolo, tai panašu į amerikietišką pianolos tradiciją – galima kritikuoti, bet svarbu, kad skambanti pakankamai tiksliai atkurta muzika, gerai atliktas darbas suteikia žmogui džiaugsmo.

O kaip muzikos klauso jos profesionalai? Atsipalaidavimui, kritiškai, fonui? Sekmadieniais Bazarai turi tradiciją klausytis plokštelių – šių, o ir kitų muzikos laikmenų, kolekcija irgi išrikiuota lentynose. Daug muzikos įrašų paveldėta iš giminių. Bet ne formatas svarbiausia. Motiejus sako besidžiaugiantis ir XXI a. priemonėmis klausytis muzikos – vien dėl pažinimo, atradimo, nors srautas ir kiekis dabar tikrai siaubingi. „Negaliu klausytis muzikos kaip fono dirbdamas intelektualinį darbą, nes tuomet pradedu pernelyg klausytis muzikos“, – sako jis. Dirbtuvėse, kita vertus, vyriausiasis brolis išnaudoja laiką susipažinimui su nauja muzika, o analizuodamas įrašą ar atlikimą taip pat… dirba. 

Mykolas pastebi, kad iš pradžių muzika yra jausmas, o tik tada – tai, ką apie tai turi pasakyti klausytojas. Čia galima ieškoti panašumų su maistu: aiškinantis, iš ko pagamintas mėgstamas patiekalas, jis gali netekti tos pirmosios emocijos, sukeltos atradimo, netikėtumo. Dirbdamas su muzika, anot Mykolo, įsijauti į kūrinį taip, kad jis tampa tavo gyvenimu – tai gali būti rizikinga, kaip ir aktoriams, nemokantiems išeiti iš vaidmens: „Būna, kalbiesi su kolega ar dėstytoju: kaip nepameti galvos, atlikdamas vieną ar kitą kūrinį? Atsakymas: aš tiesiog negalvoju.“

Išėjus iš „Žaliakalnio filharmonijos“ galva sukasi nuo vaizdų, įspūdžių ir pokalbio metu gimusių naujų idėjų, o pagrindinis klausimas – ar broliai Bazarai yra kolekcininkai – išsirango maloniai neatsakytas. Jei ir kolekcininkai, tai instrumentų ar visgi jų keliamų emocijų? 

Kotryna ir Kęstutis Lingiai

Luko Mykolaičio nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia