Kolekcionieriai. Kauno modernaus meno fondas, arba vienos šeimos istorija

Kauno modernaus meno fondo kolekcija oficialiai įregistruota vos prieš keletą metų. Joje sukaupti lietuvių menininkų kūriniai pildo 8–9 dešimtmečių dėlionę, kai Lietuvos padangėje vyravo vėlyvasis modernizmas ir ekspresionizmas. Su fondo atstove Rugile Andziukevičiūte-Buze, šiuo metu dirbančia Vyriausybės kanceliarijoje, pasikalbėjome apie jos tėvų, Giedriaus ir Eglės Andziukevičių, įkurtą fondą, kolekcionavimo ypatybes ir vaikystę meniškoje aplinkoje. Turbūt nuo čia ir reikėtų pradėti. 

Užaugote meniškoje aplinkoje. Koks buvo pats pirmasis įkvepiantis susitikimas su menu?

Pirmasis ryškus atsiminimas – apsilankymas skulptoriaus dirbtuvėse, kuriose buvo atkuriamos skulptūros, šiuo metu puošiančios Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos stogą. Masyvios gipsinės žmonių figūros man, vaikui, padarė tikrai didžiulį įspūdį.

Tiesą sakant, ilgai nesupratau, kad namus puošiantys paveikslai ir vis naujos skulptūros yra kažkas ypatingo. Tik kiek vėliau pastebėjau, kad akys nejučia priprato prie vėlyvojo modernizmo, abstrakcijų, grubesnių paveikslų ir gana drąsaus, nepuošnaus meno. Retkarčiais pastebiu, kad žmonės linkę neigiamai vertinti abstrakčius, minimalistinius darbus, nes neįžiūri jokio konkretaus siužeto, figūrų ar konteksto. Grubūs potėpiai asocijuojasi su meistrystės stoka ar atmestinu menininko darbu. Bet juk svarbiausia konteksto žinojimas, domėjimasis ir leidimas sau suvokti meną jausmais, o ne protu.

Kaip jūsų tėvai, Giedrius ir Eglė Andziukevičiai, įsitraukė į meno pasaulį?

Mano amžinąjį atilsį tėtis Giedrius Andziukevičius baigė keturmetę dailės mokyklą Kaune ir laisvalaikiu domėjosi piešimu, menais – pats šiuo keliu visgi nepasuko, nes pradėjo studijuoti mediciną. Matyt, pomėgis išliko ir pamažu transformavosi į paieškas, nes jam visuomet norėjosi priartinti meną prie namų. Viskas prasidėjo nuo pažinties su menininku Vytautu Povilaičiu, apie kurį jis išleido albumą, o Kauno modernaus meno fondas dar pernai surengė tris parodas Vilniuje, Kaune ir Telšiuose. Dar atsimenu, kad jis labai gerai sutarė su Edmundu Frėjumi, apie kurį fondas šiuo metu leidžia albumą. Laikui bėgant buvo supažindintas ir su daugiau grupės „Angis“ narių, kurie skatino jį vis labiau įsitraukti į meno kultūrą ir kaupti kitų menininkų kūrinius. Iš tiesų net nežinau, ar tėtis laikė save profesionaliu kolekcionieriumi – ko gero, ne. Kolekcionavo iš jausmo, noro bendrauti su menininkais ir ieškodamas būdų juos paremti.

Mano mama Eglė Andziukevičienė irgi labai įsitraukė į šią veiklą. Prisimenu, kaip jiedu kartu atidžiai rinkdavosi kūrinius, kiekvieną aptarinėdavo ir įtikinėdavo vienas kitą – pirkti ar nepirkti. Džiaugiuosi, kad mama labai palaikė tėtį ir niekados nepriekaištavo, nes retkarčiais tikrai galėjai susimąstyti, kodėl visos santaupos atitenka menui. 

1992 m. tapybos darbas „Šokis“ papuošė ką tik įkurtus jūsų šeimos namus. Gal prisimenate tą akimirką? Ar namuose buvo dar kokių nors kūrinių, kurie jūsų šeimai itin svarbūs?

Tiesą sakant, neatsimenu šios akimirkos. Neseniai vartydama albumus radau nuotrauką, kurioje tėtis kartu su V. Povilaičiu stovi šalia minėto paveikslo. Ši draugystė labai džiugino mūsų šeimą ir taip pamažu prasidėjo intensyvus V. Povilaičio darbų kolekcionavimas – šiandien jų turime net keliasdešimt. Turbūt vienas labiausiai mus džiuginančių jo darbų – „Baltų pavasaris“, kuris yra ir ant Kauno modernaus meno fondo išleisto albumo viršelio. 

Nelengva išskirti vieną darbą ar autorių. „Angies“ grupė sudaro didžiausią kolekcijos dalį, kurioje vyrauja vėlyvasis Kauno modernizmas. 8–9 dešimtmečiai buvo labai ypatingas laikotarpis Kauno dailės istorijai. Tada kūrė abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai: Rimvidas Jankauskas-Kampas, Alfonsas Vilpišauskas, Arūnas Vaitekūnas ir kt. – jie visi jungėsi į grupę „Angis“. Mano tėvai tada buvo jauni, ką tik pradėję karjeras, bet kartu kryptingai ieškantys „Angies“ darbų, mokytojų ir mokinių, siekiantys su jais santykio. Kolekcija galbūt nenuėjo į labai dideles platumas autorių prasme, tačiau koncentravimasis į šį konkretų laikotarpį ir yra visus darbus siejanti gija. Gylis galbūt ir yra šios kolekcijos vertybė.

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje turite sukaupę virš 100 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių. Ar turite savo mėgstamiausią?

Mano namuose Vilniuje kabo Ričardo Nemeikšio paveikslas „Be pavadinimo“ – rožinė drobė su keliais baltais potėpiais. Man labai patinka, kaip jis prabyla į žmones ir juos provokuoja, nes iš svečių sulaukiame pačių įvairiausių reakcijų: vieni teiraujasi, ar paveikslas pabaigtas, kiti pastebi, kad galbūt reikėtų jį išpakuoti iš popieriaus. Tokia ir yra šio ironiško autoriaus meno kryptis. Dar man patinka Arūno Vaitkūno paveikslas „Interjeras apleistame sode“ – didžiulė drobė, į kurią žiūrint tinkamai apšvietus atrodo, kad pats klaidžioji po paveiksle pavaizduotą apleistą sodą, matai medines konstrukcijas, įvairias slėpiningas vietas. Jis kviečia nesustoti, žvalgytis ir ieškoti skirtingų rakursų, pažvelgti vis kitomis akimis. 

Straipsnio herojė – prie savo mylimiausio Ričardo Nemeikšio paveikslo „Be pavadinimo“

Prancūzų termino „collectionneur“ apibrėžimas apima skirtingas praktikas: vieni dėmesį kreipia į subjektyviąją daikto vertę, kiti labiau susitelkia į kaupimo ir atrankos procesą. Kuri praktika jums aktualiausia?

Pradėkime nuo to, kad aš savęs nelaikau kolekcioniere, labiau prisidedu prie fondo edukacinės veiklos. Nors, žinoma, tikrai malonu atsirinkti ir įsigyti bent porą kūrinių per metus, tačiau viskas daroma iš intuicijos, jausmo ir to, ką tuo metu kūrinys ar momentas tau reiškia. Pernai įsigijome vieną Antano Sutkaus fotografiją, nes tuo metu tos nuotraukos pasirodė tokios stiprios ir nuoširdžios, kad norėjosi tapti geresniu žmogumi. Bet, vėlgi, labai dažnai reflektuojame, kad svarbu ne turėti kūrinį, o dalintis patirtimis ir paremti menininkus. Žinoma, labai gera įsigyti darbus žmonių, kurie gyvena ir kuria netoliese, nes gali stebėti jų kūrybos procesą ir paskatinti pasitikėti savo jėgomis. Bet Kauno modernaus meno fondas niekuomet nesiekė, jog veikla taptų finansine investicija – viskas dėl jausmo ir bendravimo. 

Kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ netrukus ketiname įgyvendinti projektą apie patirtis, kurio metu miesto gyventojai ir svečiai galės po Kauną keliauti modernios dailės maršrutais. Manome, kad apsilankęs parodoje ar palaikydamas ryšį su menininku žmogus gali gauti daug daugiau, negu tiesiog įsigijęs kūrinį. Todėl pirmiausia į patirtis ir orientuosimės.

Ar prisimenate patį pirmą meno kūrinį, kurį nusipirkote už savo lėšas?

Vieną vasarą apsilankiau Prienuose, Šilavoto Davatkyne. Istorinėse trobelėse ten vyksta Alfonso Vilpišausko įkvėpti plenerai, kuriuose kartą per vasarą renkasi menininkai iš visos Lietuvos. Ten pamačiau klaipėdiečio fotografo Remigijaus Treigio kūrybą, kuri spinduliavo rimtį ir susikaupimą. Pamenu, kad paskui labai greitai susiradau kūrėją, aplankiau jį Klaipėdoje ir išsirinkau nuotrauką, kurią noriu įsigyti. Joje pavaizduota kėdė tamsiame interjere.

Kokios vietinės galerijos ir muziejai jus įkvepia?

Kaune man labai patinka galerija „Meno parkas“. Žaviuosi tuo, kad jie renkasi drąsius autorius ir įdomiai juos pristato. Vilniuje, mano akimis, labai gerai dirba Nacionalinė dailės galerija, kurioje parodos paruošiamos šiuolaikiškai, pagal vakarietiškus standartus. Sostinėje yra ir keletas įdomių privačių galerijų, pavyzdžiui, „Vartai“ arba „Rooster“. Prieš keletą dienų teko lankytis Auksės Miliukaitės parodoje – išties nustebino kūrybingas pateikimas per įvairius pojūčius (kvapą, skonį, lytėjimą) ir, žinoma, patys menininkės darbai.

Užsienyje man patinka Berlyne esanti Feuerle privačios kolekcijos ekspozicija, įrengta visiškoje tamsoje, kariniame bunkeryje su kokių 6 metrų storio betoninėmis sienomis. Ten galima patekti tik iš anksto susitarus, nedidelėmis grupelėmis. Iš pirmo žvilgsnio, ten eksponuojami man neaktualūs dalykai, kuriais galbūt niekuomet nesidomėčiau, tačiau dėl sukurtos aplinkos, pateikimo ir pasakojimo visa tai įgauna kitokią spalvą. Tai mane įkvepia daugiau dėmesio skirti būtent meno pristatymui. Dabar ruošdamiesi parodoms dirbame su architektu Adomu Rimšeliu, nes daug galvojame apie kūrinių išdėstymą ir erdvių perplanavimą. 

Šiuo metu dirbate Vyriausybėje. Ar nėra sudėtinga būti aktyviai abiejose veiklose?

Niekuomet nelaikiau savęs meno atstove. Sakyčiau, kad tai mano hobis ir savanoriška veikla, kuri reikalauja santykinai nedaug laiko. Man tai malonumas, niekuo nesusijęs su profesiniu darbu, todėl leidžiantis atsišviežinti mintis ir atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių. Mano karjera visuomet buvo susijusi su viešuoju sektoriumi, politika, vykdomąja valdžia, tad ši sritis man taip pat labai įdomi. Ypač pastaruoju metu, dirbant pandemijos akivaizdoje ir tiesiogiai prisiliečiant prie krizės valdymo. Tai labai daug reikalaujantis, bet dar daugiau išmokantis laikotarpis.

Nathalie Moureau teigimu, šiuolaikinio meno kolekcionierius yra ne tik pirkėjas, bet ir asmuo, teigiamai veikiantis meninį gyvenimą. Kaip Kauno modernaus meno fondas prisideda prie meninės vertės kūrimo Kaune?

Manome, kad parodos ir edukacinė veikla palieka žymę. Kai leidžiame kurio nors autoriaus albumą, pastebime, kaip pamažu nupučiamos nusistovėjusios dulkės.

Kai pernai rengėme V. Povilaičio parodą, į procesą įtraukėme labai daug kauniečių. Įvairiais būdais kvietėme atsiliepti žmones, turinčius menininko darbų, nes jokie paveikslų pardavimai nebuvo dokumentuoti, o ir artimieji nelabai sekė menininko veiklą. Tiesiog kreipėmės į visuomenę ir labai džiaugėmės, kad atsiliepė tikrai daug žmonių – jie parodai paskolino darbus ir patys joje dalyvavo. Kažkas net sakė, kad atrodo, lyg Vytautas būtų atgijęs ir vėl vaikščiotų šalia.

V. Povilaičio „Baltų pavasaris“ – kertinis Andziukevičių kolekcijoje

Kokia, jūsų nuomone, yra meno rinkos ateitis?

Retkarčiais, skaitydama užsienio žurnalus apie kolekcionavimą ar meno rinką, susidarau įspūdį, kad meno rinkos ateitis yra lyg smailėjanti piramidė, kurioje paklausą turi tik brangiausi darbai ir žinomiausi pasaulio menininkai. Nemažai daliai pirkėjų kolekcionavimas yra finansinė investicija į laiko patikrintą ir vertingą kūrinį. Bet manau, kad nemažai ir tokių, kurie mažiau mąsto apie kūrinių įsigijimą ir finansinę vertę – naujoji karta labiau linkusi galvoti į įsitraukimą, dalyvavimą mene, paramą menininkui ir jo kūrybai. Juo labiau kad šiuolaikiniai kūriniai sparčiai keičia formatą – kaip gali įsigyti šiuolaikinę operą?

Mažesnėms galerijoms, atstovaujančioms mažesniems kūrėjams, darosi vis sunkiau. Manau, itin svarbu palaikyti jas ir šiuolaikinius kūrėjus, jeigu norime, kad pripažintų menininkų ratas plėstųsi. Suprantu, kad Lietuva maža ir menu besidominčių žmonių skaičius yra santykinai mažas, bet manau, kad kiekvienas turime edukuoti aplinkinius, skatinti juos investuoti į meną, dovanoti meną ir užmegzti ryšį. 

Monika Balčiauskaitė

Artūro Morozovo nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia