Kolekcionieriai. Bėgti viesulo link

„Ši didesnės ūkų struktūros, vadinamos Šiaurės Amerikos ūku, dalis yra vadinama Gulbės siena, kadangi yra Gulbės žvaigždyne ir primena sieną skiriančią tamsią ir šviesią ūko dalis. Taip pat tai yra labiausiai koncentruota žvaigždėdaros vieta visame ūke. „Siena“ tęsiasi apie 20 šviesmečių ir yra nutolusi apie 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje nuotraukoje užfiksuota šviesa buvo išspinduliuota vandenilio (alfa spektro dalies) ir dvigubai jonizuoto deguonies, o spalvotas vaizdas gautas pasinaudojant specialia nuotraukų apdorojimo technika leidžiančia sujungti dvi nespalvotas nuotraukas į vieną spalvotą. Tai yra pirma nuotrauka, pabaigta fotografuoti praeito sezono pradžioje, o didžioji dalis kadrų surinkti tuomet kai dar nebuvo astronominės nakties- t.y. pilnai nesutemdavo“, – pasakoja vienas straipsnio herojų ir šios fotografijos autorius Artūras Medvedevas. 

Hobių esti įvairių: nuo alaus padėkliukų kolekcionavimo iki traukinių žymėjimo. Bet ar esate girdėję apie debesų vaikymąsi? Šia veikla užsiimti pradėta JAV XX a. viduryje, o ją ypač išpopuliarino 2007 m. pasirodžiusi dokumentika „Storm Chasers“ („Audrų medžiotojai“). Lietuvišką padangę šiuo metu akylai stebi ir fotografuoja grupė „Sky Chasers LT“, savo feisbuko paskyroje prisistatanti taip: „Nedidelė visiškai pamišusių bendraminčių grupelė, kuri susibūrė ne veltui. Daug metų, kiek save atsimenam, vaikėmės dangų. Ne tik debesis ar žvaigždes, bet ir pačius įdomiausius padangių reiškinius: pašvaistes, halus, ateiviškus ir niekam nežinomus švytėjimus. Žaibai ir įvairios stichijos mums niekad nebuvo baisūs, atvirkščiai – visad kaitino kraują ir traukė kaip magnetas.“

Chaserių galima aptikti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet mes pašnekinome Algirdą Rakštį ir Artūrą Medvedevą ‒ grupės narius, paprastai stebinčius kaunietišką dangų.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kas yra skychasinimas?

A. M.: Pavadinimas kilo nuo stormchasinimo. JAV ypač populiaru vaikytis viesulus ir tornadus. O šiaip chaserių būna įvairių: pavyzdžiui, aš žvelgiu kiek toliau į dangų nei likę kolegos, t. y. vaikausi giliojo dangaus objektus – apie jų pasirodymą dažnai žinau iš anksto, o įamžinimas užtrunka ne vieną naktį.

A. R.: Mus, ko gera, galima laikyti mėgėjais entuziastais, o JAV, kaip sakė Artūras, yra labai rimtų veikėjų, dirbančių šiuo klausimu.

Kokie dangaus reiškiniai jums atrodo kasdieniški, o kurie vertingi, unikalūs, verti vaikymosi? 

A. M.: Čia yra kasdienybė (pamoja į gražią vasaros dieną be jokio debesėlio).

A. R.: Kita vertus, tai, kas mums atrodo kasdienybė, socialinių tinklų sekėjui ar stebėtojui gali būti nuostabu ‒ kad ir ta pati vaivorykštė. Žmogus retokai pakelia akis į dangų, bet skychaseriai galbūt paskatins tą daryti dažniau.

A. M.: Be to, net ir dieną be jokio debesėlio gali rasti, ką pasivaikyti. Pavyzdžiui, pasiimti saulės teleskopą ir žiūrėti į saulę. 

Kokių įgūdžių, žinių, savybių reikia užsiimant tokia veikla?

A. M.: Noro, kantrybės ir gebėjimo funkcionuoti nemiegojus dvi paras.

A. R.: Nepriklausomai nuo to, ar fiksuojame naktinį dangų, ar audras ir žaibus, viskas yra mažai prognozuojama, priklausoma nuo oro sąlygų, įvairiausių niuansų. Vieno ar kito reiškinio pasirodymą galima tik sąlygiškai prognozuoti.

A. M.: Taip, kad ir šiemet ‒ buvo prognozuotas kometos P/2019 Y2 pasirodymas. Ji ryškėjo, ryškėjo, ryškėjo, bet galiausiai neatlaikė ir nusprogo! O dvi savaitės nuo pirmosios kita kometa Pietų pusrutulyje išryškėjo taip stipriai, kad buvo matoma plika akimi, bet irgi pradėjo byrėti.

Kiekvienas turite savo praktikuojamą sritį dangaus reiškinių fotografijoje?

A. M.: Algirdo pagrindinis įrankis yra fotoaparatas ir plataus kampo objektyvas, o mano ‒ teleskopas.

A. R.: Taip, visi dirbame skirtingai. Artūras pasinešęs į gilųjį dangų, naktinę fotografiją, o aš į plataus kampo naktinius peizažus, taip pat labai mėgstu vaikytis audras, žaibus ir t. t. Pastaroji birželio savaitė mums buvo tikrai išskirtinė. Lietuvoje praūžė tiek audrų, kad per tris paras miegojau gal tik keturias valandas, nes, vos stoja naktis, pradeda artėti audra. Jautiesi pervargęs, bet yra tas cinkelis ‒ žinai, kad kažkas tikrai bus, horizontas jau blyksi! Tiesiog neturi pasirinkimo! Čiumpi fotoaparatą ir varai, nujausdamas, kad rytoj jau bus visai riesta. 

Kaip susidomėjote šia veikla, kiek laiko ja užsiimate?

A. R.: Gal prieš dešimtį metų į rankas pirmą kartą pakliuvo sesers fotoaparatas. Viską fotografuodavau autorežimu ‒ tiesiog šaudžiau bet ką. Ilgainiui man tai pradėjo vis labiau patikti, daug ką išbandžiau, bet galiausiai likau prie peizažo. Fotografavau gamtovaizdžius, vėliau perėjau prie naktinio dangaus, susipažinau su time-lapse’ais (fotofilmais – red. past.), įamžinau pirmas audras, pašvaistę. Smagus pats procesas: sugalvoji idėją, pradedi ją gvildenti, planuoti fotografavimą, stebėti prognozes, rinktis lokaciją, techniką, fotografavimo būdus. Smulkus planavimas išsirutulioja į kelionę, o dar vėliau – į fotografijų apdorojimą. Galų gale „Skychasers LT“ grupės senbuviai (Marius Čepulis, Tadas Janušonis, Lukas Jonaitis, Mindaugas Gasparavičius) pakvietė prisijungti prie šios pamišusių entuziastų grupelės, ką su malonumu ir padariau. 

O kokia Artūro istorija?

A. M.: Dienine fotografija aš niekad kaip ir neužsiėmiau. 2013 m. gana spontaniškai įsigijau teleskopą, paskui pradėjau dalyvauti astronomijos mėgėjų forume, žiūrinėti, ką veikia kiti. Pastebėjau, kad daug kas fotografuoja, ir susidomėjau. Po truputį rinkausi įrangą ir 2015 metų vasarį išbandžiau ‒ iškart užkabino. Pirmą kartą pamačiau tiek spalvų, tokį ryškų vaizdą. Tas mane veda ir dabar: žiūrėdamas į dangų gyvai, pro teleskopo okuliarą, spalvų nematai, o norėdamas pamatyti tam tikras detales turi investuoti labai daug laiko, be to, jos vis tiek išlieka blankios, galų gale labai daug objektų iš viso neįmanoma įžiūrėti plika akimi. Fotografuodamas užfiksuoji dalykus, kurių kitaip neišeitų pamatyti, taigi gali parodyti žmonėms, kas slepiasi danguje. Mano atveju visas darbo procesas gana techninis, net nežinau, ar laikau visa tai menu ‒ juk ir mano nuotraukų apdorojimas yra paremtas matematika, algoritmais ir pan. Nieko nekuriu.

Vaikantis audras išauga rizikos faktorius. Kaip saugotės nuo nelaimingų atsitikimų, kokių nuotykių esate patyrę? Gal žaibas yra nunešęs štatyvą?

A. R.: Jei būtų nunešęs, matyt, čia nesėdėčiau! Kai su kolega važiavome į Šventąją fotografuoti naktinio dangaus pajūryje, užklimpome smėlyje. Neslėpsiu, buvo streso, kad esame kažkur kopose, smėlyje, vidury nakties, bet galų gale pavyko išsikapanoti, dangus pasitaikė giedras ir iki soties prisifotografavome naktinio dangaus. Na, o kaip apsisaugoti nuo žaibų, visi mažiau ar daugiau suprantame: tiesiog nereikėtų prie jų artėti, reikėtų nuo jų bėgti.

A. M.: Tik skychaseriai daro atvirkščiai.

A. R.: Tenka prisiimti riziką. Va, praėjusį pavasarį su kolega važiavome prie Elektrėnų fotografuoti žaibų. Stovėjome po elektros laidais, netoli Elektrėnų elektrinės, fotoaparato štatyvas metalinis, tad tam tikros rizikos buvo. Bet kartais fotografuodamas užsimiršti ir net neatkreipi dėmesio, kad situacija iš tiesų po truputį tampa pavojinga. Aišku, bandom saugotis, jei kas, pasislepiame mašinose.

A. M.: Man vienas iš ekstremalesnių dalykų yra fotografavimas žiemą ‒ ne kartą yra tekę dirbti 25‒28 laipsnių šaltyje, praleidžiant po 14 val. mašinoje, kurios, aišku, negali laikyti užvedęs. Pačioje pradžioje važiuodavau apsikrovęs apklotais ‒ sėdi į juos susisukęs, baisiausiai tirtėdamas, bet vis tiek fotografuoji. Vėliau apsirūpinau, įsigijau šildytuvą.

Ar būtina fotografuojant praleisti visą naktį?

A. M.: Na, jei giedra, tai būtina! Būtų labai gaila neišnaudoti giedros valandų. Ypač žiemą. Mano rekordas, matyt, buvo pasiektas užpraeitais metais, kai fotografavau 70 naktų per sezoną. Sezonas šioje srityje prasideda maždaug liepos antroje pusėje, o baigiasi gegužės antroje pusėje ‒ ne sezono metu tiesiog pakankamai nesutemsta. O žiemą bent porą mėnesių būna labai debesuota. Yra buvę, kad žiemą patikrini prognozes ‒ sako, bus giedra. Atvažiuoji į vietą ‒ dangus užsitraukęs iki pat horizonto. Jautiesi apgautas, bet dažniausiai po kiek laiko prasigiedrija. Arba lyja ir tenka sėdėti mašinoje, užuot ruošusis, susistačius įrangą ir panašiai. Ją pagaliau susistatęs staiga pamatai, kad atslenka paskutinis lietaus debesiukas (juokiasi). Tada tais pačiais apklotais viską užkloji. 

Ar Lietuvos klimatas palankus jūsų veiklai?

A. R.: Negaliu pasakyti, palankus ar ne ‒ būna visko. Neseniai bendravau su kolegomis Luku, Mindaugu, Mariumi ‒ jie daug anksčiau pradėjo fotografuoti ir tikrai stebėjosi pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje ‒ pasirodė tikrai stiprios, didelės audros, bemaž Amerikos lygio! Juk Švenčionių rajone net tornadas prasisuko ir buvo įamžintas! Tik gaila, kad ne mūsų chaserių, o praeivių su telefonais. Labai liūdėjome, kad nei vieno iš mūsų ten nebuvo.

Mažai kas liūdėtų, bet jūs liūdėjote.

A. R.: Taip. Įdomu, kad, susiformavus grupelei, pasirodė, kad veiklos persidengia ir beveik visą laiką kažkas kažką fiksuoja, kažką veikia.

A. M.: Vieni kitus papildome. Štai neseniai buvo su audromis visai nesusijęs reiškinys ‒ Merkurijaus tranzitas. Visi bandė jį pagauti, bet Lietuvoje sunkokai sekėsi. Kitas, deja, bus tik po šimto metų.

A. R.: Teks vaikams paveldėti šią veiklą.

Ar yra koks nors dangaus reiškinys, kurį laikote geriausiu savo laimikiu, o gal dar tik svajojate jį įamžinti?

A. M.: Turbūt kiekvienas turi tokių siekių. Aš pats labai norėčiau pafotografuoti Pietų pusrutulyje, nes Šiaurės dangus jau kaip ir pažįstamas, o ten yra visokių, mums gana egzotiškų objektų, pavyzdžiui, Magelano debesys.

A. R.: Mano viena svajonė buvo įgyvendinta. Gal prieš ketverius metus. Lietuvoje (taip pat Ukrainoje ir Lenkijoje) net plika akimi buvo matoma be proto ryški pašvaistė. Aš labai žavėjausi tomis pašvaistėmis, bet kažkaip nepastebėjau jokio pranešimo, kad būtų padidėjęs saulės aktyvumas. Vis dėlto vienas bendradarbis žinojo apie mano pomėgį ir pasiūlė kartu važiuoti jų pafotografuoti. Priėmiau pasiūlymą nerimtai, su tam tikra ironija, mat jis buvo žmogus prie bajerio. Nuvažiavome Rumšiškių link, staiga atsisuku į galinį langą ir matau tokius balkšvai, žalsvus stulpus per visą dangų! Iš pradžių maniau, gal čia nuo Kauno kažkokios šviesos sklinda, bet Kaunas lyg labiau vakaruose… Kadangi pats gyvenime tokio dalyko nebuvau matęs, nelabai net galėjau įvertinti, ar tai jau tikra pašvaistė, ar ne. Pasistatėme automobilį šalia Rumšiškių liaudies buities muziejaus, išsitraukiau fotoaparatą, rankos dreba, čikšt pirmą nuotrauką ‒ ekranėlyje viskas žalia, viskas raudona! Juk fotoaparato sensorius sugeria daug šviesos ir labai išryškina dangaus spalvas. O darant time-lapse’ą išryškėja, kokia pašvaistė dinamiška, atsiskleidžia jos judėjimas. Tai va, viena svajonė jau išsipildė, o dar būtų labai smagu tornadą įamžinti ‒ nesvarbu, Lietuvoje ar kitur.

Gal sulauksim ir antro?

A. R.: Skychaseriai, žinoma, laukia, kita vertus…

A. M.: Tos praeitos (birželio mėn. – red. past.) savaitės audros Lenkijoje stogus plėšė, kėlė namus į orą, taigi, kita vertus, tai nieko gero. Beje, kalbant apie keliones ‒ praėjusį rudenį buvau nusivežęs įrangą į Turkiją ir pavyko nufotografuoti vieną objektą, kurio Lietuvoje įamžinti turbūt neišeitų ‒ vadinamąją Dievo akį (Helix Nebula), t. y. planetiškąjį ūką, sprogusios žvaigždės liekanas, išsitaškiusias ir besiplečiančias į šonus. 

Ar skychaseriai Lietuvoje glaudžiai bendradarbiauja?

A. M.: Savo kanalais dalinamės informacija, kai ką šiek tiek planuojame bendrai. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų praneša, kad satelitai rodo pietų Lietuvoje artėjant fronto liniją ‒ tam, kad kas nors esantis netoliese galėtų ten nulėkti ir įamžinti įspūdingą reginį.

A. M.: Taip, tokiais atvejais ne tiek svarbu, kas konkrečiai pagaus dangaus reiškinį ‒ svarbiau, kad mums pavyktų bendrai, kaip grupei. 

Julija Račiūnaitė

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia