Kolecionieriai. Plokštelės iš Kauno

Šeštadienio popietę, klaidžiojant tarp skirtingų radijo dažnių, vienoje diapazono vietoje jau trečias mėnuo galima aptikti laidą intriguojančiu pavadinimu – „Kauno plokštelių fabrikas“. Nors išgirdus pavadinimą iš karto kyla minčių apie dabar vėl sparčiai populiarėjančias vinilines plokšteles ir apie kokio nors startuolio potencialų užmojį mūsų mieste užsiimti jų spauda, tačiau ši laida – nei apie vinilą, nei apie mūsų laikus. Laidoje bandoma prikelti garsinį palikimą iš šiandien jau primiršto fabriko, kuris bene dešimtmetį – nuo 1954 iki 1964 m. – Kaune spaudė šelako plokšteles. Apie abi reiškinio puses – praėjusio amžiaus vidurio fabriką ir mūsų dienų projektą prikelti jo leistus garsus – mums maloniai sutiko papasakoti vienas iš šio reiškinio sumanytojų – kolekcininkas Linas Turauskas.

Šiandien pas mūsų pašnekovą guli šimtai kaunietiškų plokštelių. Viskas prasidėjo prieš metus – mūsų skaitytojams turbūt jau gerai pažįstamo Kauno artefaktų guru, kolekcionieriaus Jono Palio žinute socialiniuose tinkluose. „Pamačiau Joną parašius, kad jis turi bene 500 Kaune leistų plokštelių ir ieško, kas jas galėtų sukataloguoti, tad nusprendžiau imtis šio darbo, – pasakojo Linas. – Vieni vaikystėje kolekcionavo pašto ženklus, aš iki šiol kolekcionuoju sidabrines monetas. Vėliau, studijų laikais – rinkdavau ir alaus padėkliukus. Galbūt toks mano, kaip kolekcionieriaus, pašaukimas – apvalios formos objektai.“

Taip mūsų pašnekovas tapo šios kolekcijos, J. Palio surinktos iš bene pusšimčio žmonių, administratoriumi arba, kaip prisistato pats – cerberiu. Bet viskas nesibaigė vien katalogo sudarymu. „Šelako plokštelės dūžta ganėtinai… įspūdingai, tad paklausiau, kiek man leidžiama netyčia sudaužyti. Gavau atsakymą, kad galiu daryti, ką noriu, nes jos vis tiek negroja, – pasakojo pašnekovas. – Pamažu suradome techniką joms leisti – paaiškėjo, kad didžioji dalis visgi groja. Taip kartu su Jonu Oškiniu sumąstėm ir projektą tiems įrašams atgaivinti, restauruoti ir galiausiai pristatėme juos radijo laidoje.“ 

Prisiminkime paties fabriko istoriją. 1954 m. įkurtos gamyklos pavadinimų bei administracinės priklausomybės kaita atspindėjo ir besikeičiantį politinį klimatą bei įvairias vadinamojo atšilimo laikotarpio reformas. Įkurtas kaip vienai sovietinės respublikos ministerijai pavaldaus pramonės kombinato dalis, po 1957 m. reformų fabrikas tapo pavaldus jau savivaldai – anuometei Kauno miesto liaudies ūkio tarybai. Per savo dešimtmetį plokštelių spaudykla buvo vadinama įvairių motininių įmonių vardais: ant vokų vieni kitus keitė gremėzdiški pavadinimai: Kauno miesto tekstilės-galanterijos kombinatas-, Kauno plastmasės gaminių fabrikas „Saga“, Kauno buitinės chemijos gaminių gamykla. Kaip pastebi mūsų pašnekovas, plokštelės buvo tik dar viena tokių įmonių produkcijos šaka, greta tokių prekių kaip šukos ar vėliau – batų tepalai bei skalbimo priemonės. Pats fabrikas savo vietą keitė tik kartą: iš Panemunės išsikėlė į Žaliakalnio turgaus apylinkes.

Įdomu tai, kad netrukus po atidarymo fabriko pajėgumai tikriausiai buvo sustiprinti: „Pusiau juokais galima sakyti, kad jeigu 6 dešimtmečio Kauno gamybos plokštelės buvo prastokos kokybės, tai Vilniuje 1954–1955 m.  veikusio panašaus fabriko produkcija turbūt buvo dar blogesnė. Apie 1956 m. pastarąjį uždarė ir įrengimus perdavė Kaunui.“ Vis dėlto Kaune muzika buvo tik tiražuojama, bet ne įrašinėjama. Iki 1958 m. atidarant įrašų studiją Vilniuje, didžioji dalis Kaune leistos lietuviškos muzikos atkeliaudavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietų – dažniausiai Rygos. Su centrinės valdžios poslinkiais buvo susijęs ir fabriko galas: prasidėjus Brežnevo erai, decentralizacijos buvo atsisakyta ir iš beveik pusšimčio fabrikų visoje Sąjungoje buvo palikti tik septyni. 1964 m. Kaune buvo pagaminta paskutinė plokštelė, bet, anot pašnekovo, sandėliuose vis dar buvo likę daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių. 

Negalėjome nepasidomėti, kiek ir kokios muzikos buvo leidžiama Kaune? „Per metus Kaune buvo išleidžiama 33–38 skirtingų plokštelių, tačiau lietuvių autorių buvo labai mažai –jie daugiausiai buvo leidžiami Rygoje, – pasakojo Linas. – Kadangi Lietuvoje estradinė muzika atsirado vėlai, lietuviški įrašai daugiausia buvo įvairios liaudies dainos, kurios nebuvo populiarios. Kaune leistų plokštelių repertuaras buvo orientuotas į tuometę popmuziką, o lietuviški liaudies įrašai nebuvo patys tinkamiausi tūsui, tad nedažnai pasitaikydavo diskžokėjų lagaminėliuose.“

Į vakarietiškas tendencijas būdavo atsižvelgiama pakankamai operatyviai, kiek tai buvo įmanoma planinės ekonomikos sąlygomis: netrukus pasirodydavo populiariausių hitų koveriai, pavyzdžiui, vietinis „Mambo italiano“ koveris pasirodė praėjus metams nuo originalaus įrašo. Be abejo, tai galiojo tik tiems žanrams, kurie buvo „priimtini“: „Apie rokenrolą ar tvistą anuomet net kalbos nebuvo, nors pastarojo vienas įrašas kažkaip praslydo. Dominavo tango, valsas, fokstrotas, kurie buvo populiarūs šokiuose. Į džiazą žiūrėta kreivokai, bet, jeigu ant plokštelės būdavo užrašoma, kad tai fokstrotas, tada jau tikdavo, – juokėsi Linas. – Netgi puikiai žinomas džiazo standartas „When the Saints Go Marching In“ buvo įvardytas kaip fokstrotas. Na, o jeigu reikėdavo rokenrolo, būdavo kitų išeičių. Mūsų neaplenkė ir ant rentgeno nuotraukų atspaustų namudinių įrašų reiškinys: mano dėdė yra pasakojęs, kad anuomečiam Panevėžio turguje iš rankovės buvo pardavinėjama Elvio Preslio „Viva las Vegas.“ 

Didelis lūžis įvyko po 1957 m. studentų jaunimo festivalio Maskvoje – pradėti leisti originalūs įrašai ne tik iš artimesnių socialistinio bloko valstybių, bet ir iš Jugoslavijos, Meksikos, Indijos ar Argentinos. Afrikos valstybėms vienai po kitos deklaruojant nepriklausomybę, Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami ir šių atlikėjų įrašai: dabartiniam rinkiniui Linas vis dar ieško Kaune išleistos Ganos ir Gvinėjos atlikėjų plokštelės. Nebuvo dažnos ir operečių uvertiūros – tokių kūrinių leidybą apribodavo ir pustrečios ar trijų minučių trukmė vienoje plokštelės pusėje, nors greičiausiai buvo atsižvelgta ir į nedidelį jų populiarumą. Pašnekovas išsitraukė vieną iš nedaugelio operinių plokštelių su „Karmen“ uvertiūra: „Šita plokštelė, prieš pasiekdama parduotuvių lentynas, turėjo išgulėti bent dvejus metus: čia nurodyta tiek senoji kaina, tiek ir naujoji, užspausta po kelerių metų įvykdžius rublio reformą – per tą laiką spėjo pasikeisti pinigai, bet plokštelės vis tiek niekas nepirko.“

Dar vienas aspektas, į kurį Linas atkreipė mūsų dėmesį, buvo kaunietiškų plokštelių vokų dizainas, kuris, nors ir paprastas, vis tiek sugebėjo kokybe pralenkti kitas leidyklas, arba, Lino žodžiais, „dizainas buvo jeigu ne number one, tai one and a half visų tuometinės Sąjungos fabrikų kontekste“. Šio teiginio tikslumą iliustravo prieš mus išdėliota didelė krūva vokų iš įvairių Sąjungos vietų.

Visus įrašus restauruoja pats Linas: procesą ilgina ir fizinis plokštelės valymas, ir skaitmeninė restauracija – tokios „atliktos“ plokštelės tvarkingai įpakuojamos ir tampa jau tik eksponatu. „Valymo darbas buvo purvinas – pradarius voką kartais pabirdavo Kauno marių paplūdimių smėlis ar musių fosilijos, – apie procesą su šypsena pasakojo pašnekovas. – O šelako su bet kuo irgi nenuvalysi: jei nori Lietuvoje gauti trinatrio fosfato – pirk toną. Teko susirasti šelako plokštelėmis užsiimančių bendraminčių Anglijoje – jie jau ne kartą atseikėjo reikalingą dozę.“ Įrašų atkūrimui teko ieškoti ne tik geros kokybės aparatūros su tinkamu greičiu ir šelako plokštelėms tinkama adata, bet ir įsigyti atskirą patefoną, kuris buvo naudojamas valymui: šiandien bene visa kolekcija yra perėjusi fizinius valymo procesus. Išvalytų ir skaitmeniniu būdu restauruotų plokštelių įrašai skamba puikiai, nors, išvalius šnypštimą, anot Lino, kartais nukenčia aukšti dažniai ir tokie instrumentai kaip smuikas, klarnetas ar ksilofonas. Kiek kitaip su traškesiu: „Jeigu yra įdubimas ar įskilimas, nieko nepadarysi, be to, galima sakyti, tai prideda autentiškumo.“ 

Palinkėję Linui sėkmės tolesniuose bandymuose saugant primirštus Kauno garsus, primename, kad laida „Kauno plokštelių fabrikas“ transliuojama per radiją „Tau“ kas antrą šeštadienį, 14 valandą.

Paulius Tautvydas Laurinaitis
Autoriaus nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia